Atrodo, sunkiai suderinami dalykai – verslas ir menas. Tačiau Vidas Venckevičius (g. 1955 m.), kilęs iš Kybartų, augęs Vilkaviškyje, šiuos du pasaulius ne tik suderino – jis juos sujungė taip natūraliai, lyg tai būtų vienas gyvenimo kvėpavimas. Verslininkas, meistras, kūrėjas, medžiotojas, šeimos žmogus – visa tai telpa į vieną asmenybę.
Vidas Venckevičius šiandien jis žinomas kaip verslininkas, įkūręs „Pušelės“ kempingą Vištyčio pakrantėje. Bet šalia to – jis menininkas, kuris savo rankomis graviruoja struktūrinius stebuklus ant stručio kiaušinių lukštų. Tai, ką mato jo akys ir ką išdrįsta sukurti jo rankos, stebina net patyrusius menininkus.
Nuo „Šilelių“ iki „Pušelės“
Vido gyvenimo pradžia – kaip daugumos: mokykla, profesija, darbas. Baigęs tuometinę S. Nėries vidurinę mokyklą Vilkaviškyje, studijavo radiotechniką Kaune, dirbo radijo ir televizorių meistru, prisilietė prie tuometinio pramoninio giganto – „Šilelių“ gamybos.
Vis dėlto Kaunas nebuvo galutinis tikslas. Tėvui mirus, Vidas grįžo į Vilkaviškį, kur gyvenimą keitė iš pagrindų. Dirbo Marijampolės naftos bazėje, bet 1988 metais, kai Lietuvoje pradėjo keistis tvarka, jis įžvelgė galimybę.
1988 metais, pasinaudojus Michailo Gorbačiovo pradėta kooperatyvų banga, gimė idėja įkurti kempingą Vištyčio ežero pakrantėje. Tuo metu ši vieta buvo pasienio zona – į ją reikėjo leidimų. Kai apribojimai švelnėjo, pradėjo plūsti žmonės – ir kartu… šiukšlės. Vidas pasiūlė savivaldybei sprendimą – sukurti civilizuotą poilsio zoną. Nuo tada iki šiol – jau daugiau nei 35 metus – jis kuria vietą, kurią daugelis žino kaip „Pušelę“.
„Buvo čia kolūkio karvių laukas – plikas, be jokios pušies, be jokio medelio. Dabar – „Pušelė“ – kempingas, išaugęs iš mūsų šeimos rankų darbo“, – sako Vidas. Be fondų, be paskolų – tik su šeimos rankomis ir tikėjimu, kad galima sukurti vietą, į kurią žmonės norės sugrįžti. Ir su pagarba tiems, kurie buvo prieš tai, ir su jautrumu tiems, kurie bus po jo.
Mildos miškas – dukros medikės garbei
1993 metais gimus dukrai Mildai, šalia kempingo pasodintas miškas – „Mildos miškas“. Dabar jau 30-metis, jis tapo ne tik gyvu paminklu, bet ir jausmų simboliu. „Kiekvienais metais liepos 21-ąją, per Mildos gimtadienį, dukra atvažiuoja iš Šveicarijos, kur gyvena ir dirba medike, – sako, niekur taip nesijaučia gerai, kaip čia“, – šypsosi Vidas. – Čia – mūsų šeimos vieta. Kiekvienas medis – kaip prisiminimas.“
Verslas – galva, menas – širdis
„Aš labai gilią vaizduotę turiu“, – sako Vidas. Mokyklos laikais lankęs auksinių rankų būrelį, domėjosi medienos inkrustacija. Vis dėlto jaunystėje reikėjo išgyventi – rinkosi praktišką specialybę. Tik atėjus COVID-19 pandemijai, kuri viską sustabdė, Vidas atrado tylą. O tylos fone – kūrybą. Vidas vėl paėmė į rankas medį. Ir ne tik.
Pirmiausia pradėjo pjaustyti informacines lenteles, tada – paveikslus, vėliau – graviruoti medžioklės trofėjus. „Buvo skaudu gadinti kaukoles. Bet kai pradėjau, pamačiau, kad jos gali tapti meno kūriniais“, – sako jis.
Ypatingas atradimas – graviruotas stručio kiaušinio lukštas. Kiaušinis, kuris buvo paliktas po kulinarinio eksperimento su lenkų draugais, tapo meninės kelionės pradžia. Dabar – tai šimtais valandų išraižyti subtilūs ažūriniai meno objektai, dekoruoti kristalais. Kiekvienas kiaušinis – tai valandų valandos kruopštaus darbo, kantrybės ir kūrybos.
„Kiaušinis man kaip drobė. Pradžioje tik lukštas. Tada išlenda idėja. Galiausiai jis pradeda kvėpuoti“, – pasakoja Vidas.
Jo darbai – ažūriniai, beveik nesuvokiamo tikslumo. Kai kurie primena senas nėrinių staltieses, kiti – architektūrinius ornamentus. O svarbiausia – visi jie unikalūs.
Tikslumas iki milimetro – gamtos įkvėptas
Vidas dirba be jokios meno mokyklos: „Visus įrankius užsisakiau, viską mokiausi pats. Kiekvieną klaidą – ant savo kiaušinio.“ Bet jo darbai – pribloškiantys savo simetrija ir detalumu.
„Gamtoje nėra bereikalingų linijų. Aš viską braižausi pieštuku, dalinu kiaušinį į keturias, aštuonias dalis. Tada pjaunu. Jeigu nepagauni vaizdo – jis pabėga.“
Miniatiūrų magija ir riešuto kevalai
Kūrybinis smalsumas Vidą nuveda toliau – nuo stručio kiaušinių iki riešutų kevalų. Graikiniai riešutai, lazdynai virsta mažais vazonėliais, laiveliais, scenomis iš gyvenimo.
„Ką tik šauna į galvą – tą ir darau. Nėra nieko neįmanomo. Tiesiog reikia pabandyti“, – sako kūrėjas.
Metalo fantazija: kai „šrotas“ tampa menu
Dar viena Vido gyvenimo aistra – metalo skulptūros. Pradžia buvo paprasta – reikėjo „Pušelės“ vartams dangtelių. Susipažinęs su metalo meistru Darium Dulinsku, pradėjo bendrą kūrybą: iš metalo atliekų gimė šimtai eksponatų – paukščiai, gyvūnai, motociklai, net žmogaus figūros.
Dabar poilsiavietėje prie Vištyčio ežero įkurdintas metalo fantazijos muziejus – tai daugiau nei tūkstantis eksponatų, į kuriuos atvyksta pažiūrėti žmonės iš Lenkijos, Vokietijos, visos Lietuvos. Šalia metalo fantazijų poilsiavietėje – ir Stručio namas, kuriame – įstabūs kūriniai iš stručių kiaušinių lukštų.
Trys vaikai, du klubai ir viena gyvenimo filosofija
Vidas yra ne tik kūrėjas ir verslininkas, bet ir ištikimas medžiotojas – priklauso dviem klubams (Vilkaviškio „Paežerių“ ir „Tauro“), medžioja jau 50 metų. Turi tris vaikus – dvi dukras ir sūnų, kurie kuria savarankiškus gyvenimus.
Santykiuose su žmona Jolanta, buvusia ir esama šeima – pagarba, išmintis ir šiluma. „Vaikai susibendravo labiau, nei aš tikėjausi. Jie draugai, broliai – net kai nėra tos pačios mamos“, – džiaugiasi Vidas.
„Aš viską darau, kad būtų gražu man“
Vidui svarbiausia – darbas, kuris teikia džiaugsmą: „Aš darau, nes man gražu. Jei kiaušinis man gražus – padedu, stebiu dvi dienas. Jei dar norisi gražiau – darau kitą.“
Jam menas – ne būdas pasireikšti, ne verslas. Tai būtinybė, tai kvėpavimas, tai gyvenimo dalis. Ir ši gyvenimo dalis, kaip ir visa jo veikla, pagrįsta viena labai aiškia vertybe: „Svarbiausia – daryti. Ne sėdėti ir svajoti, o imti ir bandyti.“
„Aš neparduodu savo darbų, nes jie man brangesni už pinigus“, – sako jis. Kūryba jam – laisvė. Jis kuria tada, kai jaučia. Ir kuria tol, kol džiaugiasi. Kai kūrinys baigtas – padeda jį į lentyną, žiūri. Jei nepatinka – kuria kitą.
Kai žmogus ne ieško prasmės, o ją kuria pats
Vidas Venckevičius nešneka apie sėkmę. Jam labiau rūpi darbas, tvarka, ir tai, kad po jo liktų kažkas gražaus. Jis medžioja, bet iš trofėjų kuria meno kūrinius. Jis turi tris vaikus iš dviejų santuokų, bet visus suvienijo į vieną šeimą. Jis nevadina savęs menininku, bet jo darbai kalba kitaip.
„Visko gyvenime, rodos, turiu: verslas eina, šeima graži, santykiai geri, – sako Vidas. – Bet, matot, vis tiek kažkas neramina. Ne ramybė, o toks lyg vidinis raginimas. Ir tas raginimas – kurti.
Kiekvieną dieną turiu padaryti kažką – kad ta diena nenueitų veltui. Nes aš jau ne jauniklis, mano laikrodis tiksi ne mano naudai. Tai aš taip sau ir pasakiau: jokios dienos be veiksmo, be kūrybos. Net jei atrodo, kad nėra ką veikti – randu ką. Gal medį, gal kiaušinį, gal kaukolę, o dabar – ir akmenis. Turiu jų kokius tris šimtus, laukia jie savo eilės.“
„Muziejai siūlo nemažas sumas už mano kolekciją, – neslepia kūrėjas. – Bet parduoti – net nebuvo tokia mintis kilusi. Nes kol jie čia – žmonės ateina, žiūri, džiaugiasi. Vieni pirmą kartą, kiti – kiekvieną vasarą. Ir sako: „Va, šito mes dar nematėm“. O mums – tai ženklas, kad verta. Dėl tų žmonių ir darom.“
Autorės nuotraukos.
