Šeštadienis, 14 gruodžio, 2024
Daugiau
    PagrindinisKitos temosVienos vagystės pėdsakais: mistika ir keiksmai teisme

    Vienos vagystės pėdsakais: mistika ir keiksmai teisme

    „Bauskite mane – esu kaltas, kad turėjau pinigų ir palikau juos vienus namie!” – kartą korespondentei sakė žodžio kišenėje niekada neieškantis ir visada optimizmu trykštantis Kalvarijos savivaldybės Mikalaukos kaimo gyventojas Juozas J. (62 m.), dar 2017-ųjų rugsėjį tapęs vagių auka. Nuovokus žmogus tarsi ant lėkštutės padėjęs įteikė policijos tyrėjams svarbių duomenų apie įtariamuosius, tačiau iki teismo nuosprendžio eita net dvejus metus.

    Pareigūnams – kritika

    „Gerai, kad esu geležinės kantrybės žmogus, tad krutinau ir krutinau mano bylą tyrusius pareigūnus, savotiškai kontroliavau juos vis klausinėdamas. Kai kurie pareigūnai jau net telefono ragelio nekeldavo pamatę mano numerį savo telefone, – sakė Juozas. – Bet juk tai akibrokštas, riebi sėkla nepasitikėjimui policija augti – žiūrėkite: Marijampolės policininkai beveik tuo pačiu metu buvo apdovanoti „Metų seklio“ titulu už greitai ištirtą žmogžudystę Lietuvos ir Lenkijos pasienyje, o prie turto vagystės, kurios kaltininkai mano buvo įvardyti jiems irgi greitai, tupinėjo net pusantrų metų!“

    Nukentėjęs Juozas teigė negalįs didžiuotis policija, nes buvo apvogtas dar ir anksčiau, 2014 metais – vagys tuokart išvis buvo nesurasti. O po 2017-ųjų vagystės jis susidarė nuomonę, kad pareigūnams neaktualu tirti vagystes, net jeigu įtariamieji nurodyti.

    „Manau, turėjo užtekti 10 dienų tyrimui, o ne pusantrų metų“, – toliau kritikavo teisėsaugininkų darbą Juozas. Jis teigė pats galėjęs kur kas greičiau viską išsiaiškinti ir net pavogtus pinigus atgauti, paieškojęs „berniukų“(nusikalstamo pasaulio autoritetų), tik tuomet jau pats būtų buvęs prie įstatymų pažeidėjų – savavaldžiautojas.

    Įsilaužėlių grobis

    Ramybę Juozas prarado nuo 2017-ųjų rugsėjo 24-osios, kai jis, jau senokai vienas gyvenantis ūkininkas, įvairių renginių ne tik savo krašte mėgėjas, po apsilankymo Grybų šventėje Varėnoje ir nakvynės svetur sugrįžo namo. Vyras pamatė, kad į jo namą buvo įsilaužta, name viskas iškuista ir išmėtyta. Apsižiūrėjęs Juozas greitai suprato, kad „svečiai“ išėję ne tuščiomis – išsinešę jo turėtus 20 000 eurų grynaisiais, kurie buvo rankinėje, o ši dėl saugumo pakišta po nešvariais drabužiais, taip pat dingo telefonas, vaizdo registratorius su atminties kortele, vadinamoji laisvų rankų įranga, darbo kalendorius su keliomis 1924–1928 metų laidos kolekcinėmis pinigų kupiūromis ir pan. Vagių grobį, be grynųjų, žmogus įvertino 370 eurų. Žinoma, iškart paskambino į policiją ir viską nurodė.

    Atvykus policininkams, daug vilčių, kad vagystė bus greitai ištirta, nė nebuvo. Tačiau vyrą dar glumino ir pareigūnų klausimai: kodėl jis buvo išvykęs nakvoti, kas žinojęs apie jo turimus pinigus ir apskritai kodėl namie laikęs tokią didelę sumą? O gal jis tiek pinigų net neturėjęs?

    „Įsivaizduoju, kaip tokias situacijas išgyvena jautresni žmonės, – sakė Juozas. – Per tokią apklausą ir jaučiamą įtarų pareigūnų žvilgsnį net jautiesi pats esąs kaltas…“

    Mistiškas susitikimas

    Buvo pradėtas vagystės tyrimas. Juozas prisimena kažkuriuo metu gavęs oficialų laišką iš Marijampolės policijos komisariato, kuriame dėkojama už pasitikėjimą policija – tai yra ačiū, kad kreiptasi dėl vagystės, tačiau apie jokius teigiamus poslinkius dėl paties tyrimo neužsiminta. „Pajuoka, ir tiek! – tąkart šaipėsi Juozas. – Dėkoja už pasitikėjimą, kurio nėra, nes rezultato tai nėra! Graudžiai juokinga…”

    Dabar Juozas įsitikinęs, kad taip ir būtų likusi neišaiškinta toji vagystė, jeigu ne vienas mistiškas ir lemtingas faktas. Išties sunku tuo patikėti, tačiau apie tai teisme liudijo ir kiti du to mistiškojo įvykio dalyviai.

    Ogi praėjus lygiai savaitei po vagystės, Juozas viešėjo Alytaus krašte, o vėlų vakarą, savo automobiliu vienas važiuodamas namo pro Prienus, Prienų–Marijampolės kelyje, nuvažiavęs apie 10 kilometrų Marijampolės link, pastebėjo jo automobilį stabdančią porelę. „Pagalvojau – žmonės žingsniuoja tamsiu keliu, pavojinga, o ir pačiam smagiau važiuoti ne vienam, reikia sustoti“, – pasakojo tvirto kūno sudėjimo vyras.

    Labai nudžiugę „tranzuotojai“ – marijampoliečiai sutuoktiniai Marius ir Rūta – ne tik papasakojo geraširdžiam vairuotojui apie tai, kad susivėlinę grįžti autobusu iš Alytaus, kur kūdikių namuose aplankę savo laikinai ten įkurdintą dukrytę, bet ir stebėjosi, kad Juozas tamsiame kelyje sustojęs jiems be jokios baimės. Šitaip pamažu kalba pasisuko apie baimę ir nusikaltėlius. Juozas keliais sakiniais užsiminė neseniai tapęs vagių auka, pasipasakojo.

    Keleivis Marius sukluso atidžiau ir apibėrė Juozą klausimais: ar kartais tik ne ten gyvenate, ar kieme stovi tokia ir tokia technika, ar pasigedote tokių ir tokių daiktų, kaip nepastebėjote, kad automobiliu 3 mėnesius buvote sekamas prieš vagystę?…

    „Net loštelėjau iš nuostabos, – vėliau pasakojo Juozas. – Tas Marius kalbėjo apie vagystę iš mano namo, nors jokie laikraščiai apie tai buvo nerašę, vardijo viską tiksliai ir, turbūt jausdamas man dėkingumą už pavežimą, pasakė ir savo pavardę, ir žmonos, ir paminėjo pravardes asmenų, kurie, anot jo, apvogę mane. Be to, Marius dar pasakė galįs padėti atgauti pavogtus pinigus, jeigu sumokėčiau jam 1000 eurų.“

    Policija nesureagavo

    Nustebintas vakaro pažinties, Juozas parvežė porelę iki jų namų, o kitą dieną visą Mariaus suteiktą informaciją išguldė vagystės bylos tyrėjams. Iš vyrui parodytų daugybės asmenų nuotraukų jis atrinko vakarykščio pakeleivio Mariaus Š. nuotrauką. Viskas buvo tikslu – ir Mariaus žmonos vardas, ir žinia apie jų dukrelę kūdikių namuose. Juozas išgirdo, kad Marius teistas, susijęs su kvaišalais, porelė – prie asocialiųjų.

    Juozas žinojo, kaip vėl susirasti Marių, tačiau 1000 eurų jam už esą atgausimus pinigus nenešė – netikėjo, kad tai gali būti tiesa.

    Netrukus Juozui paaiškėjo dar daugiau – kad dar prieš vagystę Mariaus Š. žmona, su savo dukryte atskirta nuo sutuoktinio ir įkurdinta krizių centre, vieną dieną buvo ištikta panikos, net plėšte plėšėsi atgal į savo namus, pas vyrą – nors esą ir be dukrelės. Tuo metu suirzusi ši moteris paminėjo socialinėms darbuotojoms ir tai, kad jos sutuoktinį ruošiamasi įtraukti į vieno namo vagystę, pasakė, kur yra tas namas. Tai buvo kalba būtent apie Juozo namą. Socialinės darbuotojos pranešė apie tai Marijampolės policijai, tačiau į šią gautą žinią, kaip vėliau paaiškėjo, pareigūnų nereaguota – planuotai vagystei nebuvo užbėgta už akių, ji nusikaltėlių įvykdyta.

    Tai šios publikacijos autorei patvirtino krizių centro darbuotoja, tačiau neatsirado nė vieno policijos pareigūno, kad irgi patvirtintų – kalbintieji tik traukiojo pečiais, žadėdami „pasiaiškinti“.

    Trys bendrininkai

    Žodžiu, apvogtojo Juozo netikėtai gauta informacija apie vagystę iš jo namo, operatyviai perduota policijai, pradėjo pamažu veikti. Pagal pravardes buvo atsekti 2 įtariamieji, po kurio laiko pareigūnai išaiškino ir trečiąjį. Jau minėtas Marius Š. vagystėje nedalyvavo – tik viską žinojo, nes pats buvo kalbinamas padėti, bet atsisakė.

    Įtariamieji buvo marijampoliečiai: 10 kartų anksčiau teistas (vagis, sukčius) Kęstutis Siražetdinovas (dabar 43 m.), pravarde Bebras, neteistu laikomas Remigijus Savickas (43 m.), pravarde Storas, ir Taksistu arba Mėsa bendrininkų vadinamas pensininkas Arvydas Leonavičius (64 m.), irgi teistas.

    Jie buvo sulaikyti tik po vagystės praėjus 5–6 mėnesiams, nors informacijos apie juos pats nukentėjėlis Juozas buvo pateikęs policijai visai netrukus po vagystės. Pareigūnai teisinosi negalėję operatyviai rasti įvardintųjų, o Taksistą pagal šią pravardę išvis nustatę tik gerokai vėliau.

    Sunkus nusikaltimas

    Baudžiamoji byla buvo kvalifikuota dėl didelės vertės svetimo turto vagystės. Tai priskiriama prie sunkių nusikaltimų, o bausmė kaltiesiems – iki 8 metų nelaisvės.

    Taigi byla buvo rimta, o patyręs policijos tyrėjas Dainius Zubas vėliau teisme ją pavadino sudėtinga ir įdomia. Mat reikėję daug aiškintis, ilgai analizuoti visų įtariamųjų ryšio telefonais vagystės dieną išklotines ir panašiai. Juolab kad Bebras savo kaltę pripažino tik iš dalies – ginčijo, kad pavogęs iš namo 6 kartus mažiau pinigų, nei pasigedęs nukentėjusysis, o Storas ir Taksistas savo kaltę išvis neigė – nedalyvavę jokioje vagystėje.

    Be to, Bebras tuoj po vagystės išvyko į užsienį, tad policijai teko ilgokai jo laukti, kol buvo surastas išdavus Europos arešto orderį ir pargabentas.

    Ir tik 2019-ųjų vasario mėnesį byla pagaliau buvo pradėta nagrinėti Marijampolės apylinkės teisme. Prireikė 8 posėdžių, tarp kurių būdavo ir nemenkų pertraukų.

    Paskelbtas nuosprendis

    2019 metų rugpjūtį visi trys stambios vagystės iš Juozo namo bendrininkai pagaliau išgirdo teismo nuosprendį. Vagystę įvykdęs K. Siražetdinovas, pripažintas recidyvistu, buvo nuteistas kalėti 4 metus. Beje, jis Juozo namą apvogė po to, kai iš „zonos“ buvo grįžęs vos prieš 5 mėnesius. Nustatyta, kad vogė, įsibrovęs į namą, vienas. Šis vagišius už grotų gyvena jau nuo 2019-ųjų gegužės.

    Kiti du bendrininkai buvo įvardyti kaip Bebro pagalbininkai. Štai R. Savickas vežiojo Bebrą į vagystės vietą žvalgytis, vežė ir vagystės dieną, laukė jo mašinoje, žinodamas, kokiu tikslu atvykta į Mikalauką, sistemingai abu palaikė ryšį specialiai įsigytu telefonu ir su grobiu Bebrą parvežė namo. Tokiam pagalbininkui, kaitaliojusiam savo parodymus, beje, penkių vaikų tėvui, teismas skyrė 2 metų ir 4 mėnesių nelaisvės bausmę, bet bausmės vykdymą atidėjo 1,5 metų.

    Kitas pagalbininkas – A. Leonavičius – buvo nuteistas kalėti 3 metus, tačiau bausmės vykdymas jam taip pat atidėtas 2 metams. Anot teismo, būtent A. Leonavičius, anksčiau gyvenęs Kalvarijos krašte ir  gerai pažinodamas ūkininką Juozą, nurodė šį savo bendrininkams kaip turtingai vieną gyvenantį žmogų, pardavinėjantį techniką ir arklius, sakė, kad jo name galima rasti apie 70 000 eurų, ir dar sužinojo, kada Juozo nebūsią namie.

    Bičiulis – organizatorius?

    Pats A. Leonavičius tai neigė, tačiau negalėjo nuneigti vagystės dieną vykusio aktyvaus bendravimo su abiem bendrininkais. Tai liudijo ir telekomunikacijų išklotinės, nors A. Leonavičius bandė meluoti tuo metu visą laiką buvęs tik savo namuose prie televizoriaus.

    Beje, nukentėjęs Juozas tik po pokalbio su paimtu pakeleiviu Mariumi Š. suprato, kodėl A. Leonavičius kelis kartus prieš vagystę ir vagystės dieną taip intensyviai jam skambinėjęs ir teiravęsis, kur būsiąs, ką veiksiąs (sužinojęs apie kelionę į Varėną). Mat kurį laiką abu vyrai buvo visai nesimatę ir net nekalbėję telefonu. Juozo įsitikinimu, A. Leonavičių teismui reikėję nubausti griežčiau, nes jis buvęs pagrindinis organizuotos vagystės dalyvis.      

    Teismas dar įpareigojo visus tris nuteistus vagišius solidariai atlyginti nukentėjusiajam Juozui per 21 000 eurų turtinės ir moralinės žalos bei 1000 eurų sumokėti už nukentėjusiojo išlaidas advokatui. O K. Siražetdinovas dar įpareigotas sumokėti 1860 eurų Policijos departamentui – tiek kainavusi patogi šio surasto bėglio kelionė iš užsienio į gimtinę.    

    „Spektaklis“ aptvare

    Ir dar apie nuteistą K. Siražetdinovą. Marijampolės teisme tuokart išgirdęs iš teisėjo, kad turi kalėti 4 metus, nusikaltėlis prarado savitvardą ir pradėjo rėkti ant teisėjo keikdamas jį rusiškais keiksmažodžiais, „tujindamas“ ir įžeidinėdamas. Po to, blaškydamasi po teisiamųjų aptvarą, savo pyktį permetė salėje buvusiam nukentėjusiajam Juozui – linkėjo paspringti „išgalvotais pinigais“, šaukdamas retoriškai klausė, ar pavykę praturtėti. O juk tas pats K. Siražetdinovas kiek anksčiau buvo atsiuntęs laišką apvogtajam Juozui ir prašė padėti išvengti nelaisvės – gražbyliavo, kad greitai atlyginsiąs žalą, nes jam padėsianti motina.    

    Beje, suimtą K. Siražetdinovą į teismą tąkart atvedę konvojaus pareigūnai rėkaujančio nuteistojo nė kiek nedrausmino, netildė ir neskubėjo išvesti iš salės. Esą tokia praktika – dažna: nuteistieji kalėti staiga susinervina ir išlieja savo pyktį, o paskui, jeigu teisėjai kreipiasi dėl teismo įžeidimo, atsiprašinėja ir įtikinėja nieko blogo nelinkėję, tik nesusivaldę, tad labai jau atsiprašantys…

    Jau ir po apeliacijos

    Prieš kelias dienas visą šią vagystės istoriją dar kartą detaliai prisiminė jau Kauno apygardos teismas (KAT). Tai yra aukštesniosios instancijos teismas. Į jį po minėto Marijampolės teismo nuosprendžio (2019-ųjų rugpjūtį) kreipėsi nuteistieji K. Siražetdinovas ir A. Leonavičius. Pirmasis savo apeliaciniu skundu prašė švelninti jam paskirtą bausmę, o antrasis – apskritai išteisinti jį, nes esąs visiškai niekuo dėtas.

    KAT su pertraukomis įvyko 3 posėdžiai, o galop dabar jau paskelbta teismo nutartis: abiejų nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti Marijampolės apylinkės teismo nuosprendį. Nuo tos dienos šis nuosprendis jau įsiteisėjo – galima sakyti, jau padėtas taškas daugiau nei dvejus metus besitęsusioje kriminalinėje istorijoje. Bet kada nuteistieji grąžins nukentėjusiajam pavogtus iš jo pinigus, galima tik liūdnai spėlioti… 

    1 KOMENTARAS

    PARAŠYKITE KOMENTARĄ

    Prašome parašykite savo komentarą
    Prašome parašykite savo vardą

    SAVAITĖS SKAITOMIAUSI

    spot_img

    SAVAITĖS CITATA

    Frydrichas Nyčė

     „Kuo aukščiau skrendame, tuo mažesni atrodome tiems, kurie nemoka skristi." Laimos Grigaitytės nuotrauka.

    RENGINIAI

    spot_img
    spot_img
    spot_img