„Savas vaikinas“ – toks įvaizdis jam kaip etiketė prilipo, ko gero, nuo pat paauglystės laikų ir išliko, visai nepaisant to, jog jo biografijoje jau įrašyta daug ir išties solidžių dalykų, tokių kaip universiteto dėstytojas, sėkmingos tarptautinės įmonės įkūrėjas ir vadovas. Vis tik sportinio stiliaus drabužiais dažniausiai vilkintis šis žmogus panašesnis į „gerietį“ iš senų rusų filmų nei į XXI amžiaus kapitalistą. O jei dar akies krašteliu žvilgteltume į jo pomėgius, paradoksai tiesiog priblokštų.
Taigi susipažinkime: Vilius SENKUS, verslininkas, UAB „Stevila“ direktorius, lakūnas, turintis teisę pilotuoti ir motorizuotą skraidyklę, ir ultralengvąjį lėktuvą, Marijampolės aeroklubo narys, tanketės (!) vairuotojas ir savininkas… Ir tai – toli gražu ne pabaiga. Su tuo pačiu jaunatviniu užsidegimu nuolat einantis į priekį, realizuojantis save įvairiose srityse, nebijantis vis naujų iššūkių, kuriuos priima vadovaudamasis aštraus racionalumo kupinu protu bei įgimto lengvumo sklidina siela, Vilius yra nestereotipinės asmenybės, kuri ir žavi, ir uždega, pavyzdys. Gal todėl ir savas?
Iš kaimynystės su aerodromu vaikystėje – dangaus trauka ir… meilė technikai
Vilius Senkus (g. 1966 m.) – iki pat panagių marijampolietis: gimęs ir užaugęs miesto Tarpučių rajone, tuomet buvusiame kaimynystėje su aerodromu, tad nuo pat mažumės jam, kaip ir daugeliui jo amžininkų berniūkščių, lėktuvų (ypač AN 2!) gausmas augant buvęs iki kaulų smegenų pažįstamas garsas, vertęs nuolat kelti galvą padangėn – ten, kur skraido jie, tuomet geltoni „kukurūzninkai“. Ne vieną tas gausmas pašaukė aviacijos keliu, o Viliui, kurį tas gausmas taip pat šaukė, tuomet aviacija atrodė tabu: silpnas regėjimas, vertęs nešioti akinius, svajones raižyti dangų tupdė į racionalumo narvą – neleis jam dėl silpno regėjimo siekti aviacijos mokslų, „nurašys“, tad susitaikęs su tuo vaikystę, paauglystę leido su aitvarais, modeliukais (tėtis – sklandytojas, sklandymo instruktorius, šio meno mokęs net aviacijos bei kosmonautikos legendą Rimantą Stankevičių), žinoma, ir dviračiais, mopedais, motociklais, kartingais…
Nuo pat vaikystės jį lydėjo ir trauka technikai. Viskas gavosi be galo natūraliai, įsigijus pirmąją savo transporto priemonę – dviratį. Smagu juo važiuoti, tačiau kai sugenda – bėda. Pirmąkart tėtis parodė, ką, kur, kaip taisyti, o vėliau jau teko pačiam. Iš būtinybės turėti savo „arkliuką“ sveiką atsirado ir malonumas pačiam savo rankomis ne tik oro į padangas prisipūsti, bet ir viską susiremontuoti. O ir smagu buvo „čiupinėti“ detales, perprasti jų paskirtį, veikimo principus. Po dviračio – motorinis dviratis. Ne tik važinėjimo, bet ir taisymo nauji įgūdžiai. (Negi gerokai vėliau, kai įsigijo pirmąjį automobilį: „Zaporožec“ – irgi jokio autoserviso, išskyrus Viliaus rankas, neregėjęs. Net kai turėjo tuomet rimtą automobilį – „Žiguli“, į niekieno rankas jo taisymo nepatikėjo, netgi, reikalui buvus, visą jo variklį buvo išsiardęs.)
Mokslai ir armija: nuo nuobodybės – iki didžiulio polėkio
Mokėsi tuometinėje Jono Jablonskio vidurinėje mokykloje. Kaip pats sako, sukandęs dantis šiaip ne taip baigė vidurinę. Jį domino vienintelis dalykas – technika, o mokykloje to mokė mažiausiai, tad vos gavęs brandos atestatą pasuko į Kauno tuometinį KPI, Mašinų gamybos fakultetą. Vos tapęs studentu, iš džiaugsmo nešokinėjo: bendrieji teoriniai dalykai jam buvo tarsi mokyklos tąsa. Nuobodžias studijas nutraukė būtinoji karinė tarnyba, į kurią… ne iš karto pateko. Prisimena: vos įstojusį pirmakursį studentą lapkričio mėnesį pašaukia būti kareivėliu. Reikia – tai reikia. Šauktinius plikai nukerpa, suvaro į sporto salę ir tam tikrais intervalais skaito „išrinktųjų“ pavardes. O štai Viliaus pavardės taip ir neperskaito. Kas belieka? Atgal į mokslus. Taip ir nuvyko visas plikas į institutą, išsilaikė sesiją ir iki pavasario buvo ramus. Šįkart jau ne tik plikai nukirpo, pavardę kaip „išrinktojo“ perskaitė, bet ir nuvežė į Gruziją, į VVS (karinės oro pajėgos). Vilius tarnavo kaip mechanikas, ginklininkas. Būtent čia atsivėrė lėktuvo MIG-29 „aukštumos“. Tarnyba sekėsi. Užsitarnavęs seržanto laipsnį, Vilius ne tik iš labai arti susipažino su tuomet galinga karine oro technika, bet ir leisdavo sau patirti tikrų malonumų. Su džiugesiu prisimena, kaip naikintuvą, prikabintą prie „Uralo“, tempia kokius 5 km, o jis, įsėdęs į lėktuvo kabiną, užsidaręs gaubtą, visus tuos 5 km „pilotuoja“ jį. Kariuomenėje (1985–86 m.) Vilius pirmąkart pamatė ir „spalvotą“ kompiuterį – tuomet tai buvo tikras stebuklas.
Dvejų metų pertrauka nuo studijų buvo ir pažinimas, ir naujų apmąstymų metas. Kadangi mokslai nepateisino lūkesčių, jau svarstė apie galimybę negrįžti studijuoti, bet, laimei, šios minties neįgyvendino. Pirmieji dveji studijų metai – teoriniai bendrieji dalykai – baigėsi atsikankinus, o vėliau prasidėjo specializacija. Tai buvo įdomu, ten jis jautėsi savame kailyje, tad netrukus iš šiaip ne taip tempiančio studento virto pirmūnu.
Universiteto dėstytojai pasineria į verslą: nuo garažo – iki šiuolaikiškos tarptautinės įmonės
Kartu su Viliumi tą pačią specialybę studijavo ir zanavykė Irma, kilusi iš Kriūkų, Šakių rajono. Trečiame kurse, 1989 m., du studentai tapo šeima… Apskritai, jau žvelgiant iš ne vienų metų perspektyvos, Irma Viliaus gyvenimo kelyje – laimingasis likimo loterijos bilietas: jie abu, kaip pora, yra tas tandemas, kuris leido ir leidžia vykti išties dideliems dalykams.
Senkai mokslus baigė 1991 m. Ką toliau daryti? Darbo nėra: jokių paskyrimų, patiems reikia savo ateitį kurti. Kadangi abu buvo „pavyzdukai“, tad ir sprendimas niekam nebuvo netikėtas – aspirantūra. Tiesa, specializacija skirtinga: Viliaus sritis – medžiagų atsparumas, Irmos – gamybos valdymo sistemos. 1996 m. abu Senkai, jau baigę aspirantūrą, tampa dėstytojais toje pačioje „Alma Mater“, kurią ir patys baigė, įsikuria Kaune. O po metų, 1997 m., įkuriama „Stevila“. Visokių minčių, tiesa, prieš tai būta. Kaune tuomet kūrėsi picerija. Senkai, stebėdami šį procesą, mąstė apie panašų savo verslą, bet ne pica, o makaronais ketino maitinti kauniečius ir miesto svečius. Galutinai apsispręsti padėjo Irmos, Tarptautinių studijų centro specialistės, kelionė į Vokietiją, Berlyno universitetą, bei susitikimas ten su vokiečiu Stefanu (su juo, dar studentu, Senkai susipažino anksčiau Kaune). Po šios kelionės, atkūrusios pažinties tiltus, Vilius su Stefanu ėmė generuoti idėją – detalių gamybą. Pradėjo nuo paprasčiausių veržlyčių. Viliaus tėtis Marijampolėje turėjo garažą, kuris tapo naujai iškeptos UAB „Stevila“ arena. Čia ir vyko pirmieji įmonės darbai. Pradžia kukli: vos trys darbuotojai, įskaitant ir Vilių, dirbantį dėstytoju universitete ir savo, kaip dėstytojo, atlyginimu maitinantį ką tik įregistruotą įmonę. Stefanas su Viliumi taip pasiskirstė veiklos sferas: Vilius rūpinosi gamyba, o Stefanas – pagamintos produkcijos realizacija.
Šiandien UAB „Stevila“ – žinoma metalo apdirbimo pagal užsakovų pateiktus brėžinius įmonė, 99 proc. to, ką pagamina, parduodanti užsienyje. Įmonės pagrindiniai užsakovai ir partneriai yra automobilių, medicinos, automatizavimo pramonės šakų atstovai. Šiuo metu „Stevilos“ gaminamos detalės iš metalo pasižymi itin aukšta kokybe, dideliu tikslumu. Tai – ne vien profesionalių darbuotojų darbas, bet ir modernių programinių metalo apdirbimo staklių įdiegimo rezultatas. Nuo garažo iki programinių staklių – 4 metai. Šiuo metu įmonėje, įsikūrusioje netoli Marijampolės esančiame Mokolų kaime, dirba apie 140 žmonių. Įmonė linkusi plėstis natūraliai, jokiu būdu ne į kiekybę. „Viską kontroliuoja žmogus, – sako VIlius. – Įmonė – tai gyvas organizmas.“ Šiuo metu UAB „Stevila“ darbuojasi visa Senkų šeima: Vilius – direktorius, jo žmona Irma, 2013 m. galutinai palikusi akademinį darbą, – IT direktorė, dukra Indrė – pirkimų padalinio vadovė, Vilniaus universitete baigusi ekonomiką (beje, Indrė yra surinkusi visus tėčio genus: pradėjusi laurus skinti studentiškose automobilių slalomuose, nuo 2013 m. yra Lietuvos automobilių sporto federacijos narė, daugelio Lietuvos žiedinių lenktynių, greituminių slalomų prizininkė – visiška automobilių sporto fanatikė).
Beldžiant į dangaus vartus
Irma ir Vilius Senkai jau dveji metai atsisveikinę ir su Kaunu: gyvena sodyboje netoli Sasnavos aerodromo. Tarsi kitaip ir būti negalėję: juk Vilius savęs be aerodromo turbūt ir įsivaizduoti dabar jau negalėtų… Lakūnas, galintis pilotuoti ir motorizuotą skraidyklę, ir ultralengvąjį lėktuvą, žvelgia tolyn į ateitį, nepamiršdamas ir savo kelio į dangų pradžios.
…Senkai tuomet gyveno Kaune, Aleksote, netoli aerodromo. Vilius turėjo motociklą, kuriuo nuvažiavęs į aerodromą iš tolo stebėdavo skraidūnus, vis tik nedrįsdamas prisiartinti prie jų. Tai tęsėsi mėnesį, antrą…, kol galiausiai jį pastebėjo ir pakvietė su motorizuota skraidykle paskraidyti (veltui!). Tai buvo jo antras skrydis gyvenime (dar vaikas būdamas su lėktuvu AN-2 skrydžio laimę išbandė tuometiniame Tarpučių aerodrome). Prisimena: apsuko ratą su skraidykle, kitą – patiko. Štai taip ir viskas prasidėjo. Toliau – artyn, artyn… Tapo savotišku skraidyklininkų padėjėju, kurį ir vėl paskraidino… Nejučia Vilius ėmė regzti mintis: o jeigu taip pačiam… Juolab kad išmokti skraidyklę pilotuoti ne taip brangu kaip lėktuvą… Netgi kirbėjo mintis pačiam pasigaminti skraidyklę! Vilius pasiryžo: mokslai, praktiniai skraidymai, ir 2004 m. jau vienas pats kaip skraidyklininkas pakilo į orą! Tiesa, pats skraidyklės negamino – nupirko ją iš vieno oro brolio, pritaręs minčiai, jog nori skraidyti (pasirinkimas: ar nori skristi, ar skraidykles gaminti?).
Skraidykle skraidė apie 5 metus Tai buvo, kaip pats teigia, fantastiškas laikas: ore jauti viską – ir kiekvieną vėjo šuorą, ir, vos pakilus nuo žemės, atsiveria puikiausi vaizdai, ir neapsakomas palaimos jausmas, leidžiantis save identifikuoti su paukščiu… Kaip sako Vilius, su skraidykle išmaišė visą Lietuvą. Potyriai – labai dažnai sunkiai žodžiais nusakomi…
Ilgą laiką Vilius, nors ir pats su skraidykle ir visą Lietuvą išraižęs, manė, jog nešiojant akinius negalima galvoti apie lėktuvo pilotavimą. Mitas buvo sugriautas netikėtai. Tame pačiame Aleksoto aerodrome rengėsi kaip keleivis apžvalginiam skrydžiui lėktuvu. Laukia, ateina vyrukas su akiniais. Pasirodo – pilotas. Kaip čia būtų? Pasirodo, akiniai – ne problema tapti lakūnu! Tai apvertė Viliaus suvokimą. Nieko nelaukdamas, vėl puolė į aviacijos mokslus ir 2008 m. jau PPL išsilaikė!
Skraidymas Viliui leido pasirinkti priklausyti ne Kauno, o Marijampolės aeroklubui. Kai skraidė Kaune su skraidykle, norom nenorom turėdavo bent kartais užsukti ir į Sanavos aerodromą, kuriame bazuojasi Marijampolės aeroklubas. O ten nusileisti smagu: randi bendraminčių, gyvenimas verda… Žingsnis po žingsnio, ir Vilius tapo Marijampolės aeroklubo nariu, netgi angarą Sasnavos aerodrome pastatęs!
Jau 5 metai, kai Vilius skraido tik su lėktuvu. Galvoja jau ir apie akrobatinį skraidymą, ir tai – ne toli į ateitį nusviestos svajonės, o konkretūs planai: mat suvokia, jog šis malonumas labai jau priklauso nuo amžiaus, ne tik nuo sveikatos, koordinacijos.
Į kavinę cepelinų pavalgyti su… tankete!
Vilius neslepia: visa jo „popamokinė“ veikla – tai tik nuoseklus visų vaikystės svajonių realizavimas. Kalbame ne vien apie skraidymą. Prieš dvejus metus Vilius įsigijo tanketę – tai „duoklė“ vaikystėje imponavusiam filmui „Keturi tankistai ir šuo“. Vis tik kodėl ne tankas? Žinoma, galima būtų buvę įsigyti ir tanką, tačiau jis būtų stovėjęs kaip eksponatas, o Viliui reikia, kad technika veiktų, kad ją būtų galima naudoti. Taigi tanketė atitiko visus reikalavimus: ir į vaikystės filmą sugrąžina, ir puiki transporto priemonė, nors kol tokia tapo, reikėjo kryžiaus kelius nueiti.
Tanketę susirado per internetą. Tanketė Čekijoje – sena rusiška mašina, nuo 1990 m. nejudinta, praktiškai – metalo laužas. Bet visgi ją nusipirko. Ilgai užtruko, kol susitvarkė visus dokumentus. Tanketė, arba BRDM-2, neveikė, pasiklausinėti nėra pas ką, visą įmanomą informaciją susirinko internete (hidraulikos, pneumatikos, elektros schemas), su brolio sūnumi sutvarkė, o Marijampolės aeroklubo mechanikas Jonas Kurtinaitis variklį perrinko. Taigi tanketė prisikėlė naujam gyvenimui.
Didžiausia „atrakcija“, kaip sako Vilius, – su tankete nulėkti į Gudelių karčemą cepelinų pavalgyti. Nors ir nesiafišuoja per daug, o važinėjimas tokia mašina prilygsta žaidimui, dėmesio netrūksta – netgi per daug. Gerai, kad tik fotografuotis tanketės fone žmonės tenori, bet buvę ir atvejų, kai rūpestingi piliečiai ėmę skambinti pavojaus varpais: esą paklydęs rusų šarvuotis (nepamatė valstybinių numerių) grėsmę kelia! Net policija ėmė Viliaus ieškoti, skambinti jam. „Aš iš policijos!“ – teigia balsas į telefoną ragelį. Vilius nepėsčias: „O aš iš prezidentūros!“ (Jam nereikia aiškinti, kaip veikia telefoniniai sukčiai). Pareigūnas pasirodė supratingas: „Paskambink 112.“ Paskambino, sujungė su tuo pačiu pareigūnu, išsiaiškino – tėvynė gali ramiai miegoti!
* * *
Vilius Senkus gyvenime vadovaujasi labai paprasta išmintimi: jei matysi tik tamsius debesis, visas gyvenimas atrodys begalinė niūruma, viskas yra gerokai paprasčiau: būna ir gerų, ir blogų dienų, tad jei šiandien pasaulį gaubia rūkas, rytoj tikrai švies saulė. O jo didysis autoritetas – Mikė Pūkuotukas, teigiantis, jog smagiausias momentas – prieš pat medaus valgymą. Štai tokia filosofija ir yra sėkmingo žmogaus gyvenimo pamatas!
Laima GRIGAITYTĖ
Viliaus Senkaus asmeninio albumo, autorės, Albino Marčiukaičio, Deivido Ragucko nuotraukos.
Saunuolis Vilius. Zaviuosi tokiais Zmonemis. Puikiu skrydziu ir sekmes visuose reikaluose.
Puikus straipsnis. Ir žmonės malonūs, protingi.