– Mielas prieteliau, Jonai! Sveikinu! Bartninkų seniūnija pagarsino Tave ir Tavo Bartninkų miestelį, išleidusi gražią knygelę. Gražus tas kraštas, senove dvelkia. Amerikoje gyvenęs Juozas Rudzevičius ir Tave išgyrė, parašęs knygelę ,,Ten gimė, augo dr. Jonas Basanavičius.“
– Jo, įdomu, Vinculi, ką jis ten apie senovę rašė.
– Va, paklausyk… Bartninkų valsčius buvo valdiškose žemėse, privačių dvarų nebuvo, gyventojai buvo laisvi, temokėjo mokesčius. Derlingose žemėse įsikūrę ūkininkai gyvenę gerai ir mėgę išgerti.
– Na, jau ne, neteisybė. Bartninkai – medaus pardavėjai, tad smuklių čia nebuvę, va, Virbalyje – kas kita. Tas pats Juozas Rudzevičius tai patvirtina: ,,Virbalio perplanuotame 216 sklypų mieste, po 20 metų, ten buvę 7 midaus, 25 alaus ir 30 degtinės smuklių. Ir mūsų laikais žmonės dar pasakojo, kad savęs verti bajorai, ar tokiais norėję jaustis, gėrę tik degtinę.
– Jonuli, degtinę mėgo ne tik senovėje, bet ir šiuose laikuose. Paklausyk ką apie tavo miestelį rašo atsiminimuose Valdemaras Michalauskas. Jis ten lankėsi 1940 metais, vos rusams okupavus Lietuvą. ,,Varganas miestelis tie Bartninkai, nors ir namų langai šeimininkų išprausti, baltavo rėmai. Turgaus aikštės grindinio akmenys išsiklaipę. Žmogeliai atrodė prislėgti iš kartos į kartą lydinčių rūpesčių, vargų, tikrų ir pačių taip vardijamų. Apie restoraną šlaistėsi keli nuo degtinėlės apsvaigę žmogėnai, negana buvo, kiek išgėrę, dar prie ko taikėsi prisigretinti. Kol Tėvelis tikrino valsčiaus savivaldybėje naujokų kareivių šaukimo sąrašus, aš apėjau visą miestelį, pasisukiojau prie nelabai Vytauto Didžiojo didybę įteigiančio paminklo, bažnyčios šventoriuje skaitinėjau jame palaidotų kunigų kapų užrašus. Antrą kartą įėjau į būtas krautuvėlės, kurios, būdamos tolokai nuo miestų, kol dar nevėlu, norintiems viskuo juodai dienai apsirūpinti, dar turėjo neišpirkto vienokio, kitokio gero.
Kai grįžome namo, Tėtis pasakojo, kad praeitų metų rugsėjį, kai Vokietija užpuolė Lenkiją, Bartninkų laukuose nusileido lenkų pamuštas vokiečių bombonešis.
– Liūdnai atrodė miestelis, susigūžė išvydęs“ išvaduotojus iš buržujų valdžios.“ O, sakyk, kas ,,gero“ vyko Vilkaviškyje?
– Pasak Valdemaro Michalausko, ,,Vilkaviškyje, kaip ir visoje Lietuvoje, nuolat vyko komunistų organizuojami ,,darbo žmonių“ mitingai. Kai rugpjūčio 3 d. (1940) SSRS Aukščiausiosios tarybos sesijoje ,,liaudies balsas“ buvo išgirtas ir Lietuva tapo įjungta į Sovietų Sąjungos respublikų sudėtį, Vienybės aikštėje vykusiame mitinge skambėjo prokuroro vilkaviškiečio Galinaičio, darbininkės Jurevičienės džiaugsmingos padėkos už atvertą kelią lygiems tarp lygių.“
– Taip, godotinas broli, sunkūs Lietuvėlei tai buvo laikai.
Vinco pasakojimus išgirdęs Jonas atsidūsinėjo ir užkėlęs koją ant kojos nutilo buvusioje Vienybės, o dabar J. Basanavičiaus, jo vardo, aikštėje.
Tautos šviesuolių dr. Jono Basanavičiaus ir dr. Vinco Kudirko pokalbį nugirdo istorikas Antanas Žilinskas