– Godotinas broli Jonai. Gyvendamas Vilniuje, bendravai su gausiu būriu ne tik suvalkiečių, bet ir dzūkelių. Prisiminkime juos.
– Čia, Suvalkijoje, mes vis giriamės, kad Lietuvą kūrė veik vieni suvalkiečiai, bet aš pažinau ir puikių bendraminčių iš Dzūkų krašto: M. K. Čiurlionį, A. Žmuidzinavičių, V. Krėvę, T. Vaičiūnienę.
– Priminkime iš šio gražaus būrelio puikią aktorę, nuostabaus grožio poeto P. Vaičiūno žmoną Teofilę Dragūnaitę-Vaičiūnienę, kuri mėgdavo sakyti, kad tik teatras įkūnija svajones, kurios gyvenime negali įsikūnyti.
– Įspūdingą gyvenimo kelią praėjo ši moteris. Gimusi Dzūkijos Aukštakalnio kaime, Pirmojo pasaulinio karo nublokšta į Sankt Peterburgą, grįžusi į Lietuvą, stovėjo prie Lietuvos teatro gimimo lopšio, globojo savo vyrą poetą ir dramaturgą P. Vaičiūną, bendravo su visa prieškario laikų Kauno garsenybių puokšte: Maironiu, Vaižgantu, Krėve, Sruoga, Herbačiausku, Rimša, prezidentu Antanu Smetona ir visa plejada kitų to meto teatro žvaigždžių.
– Gražiame krašte gimė Teofilė. Dabar ten Jakėnų seniūnija, kurioje 69 nuošimčius dengia Dzūkijos pušynai, net 14 ežerų, tarp jų Lielukas, Netečius, teka Merkys.
– O garsiausias kaimelis – Žilinai, kurį kryžiuočiai, keliaudami į Trakus, mini jau XIV a. savo kelių aprašymuose. Čia buvo Valkininkų karališkojo dvaro palivarkas. Bažnyčios statybą fondavo dvarininkas Žilinskas.
– Teofilija – kūrybinga aktorė. Kaip gražiai ji pasakė apie žmogaus paskirtį šioje ašarų pakalnėje: ,,Išraižyta mūsų žemė keliais keleliais. Jais prieina tūkstančiai, milijonai žmonių, niekieno nepastebėti, nieko po savęs nepalikdami. Bet praeina ir tokių, kurie atneša kitiems didelių ar mažesnių dovanų, paskleidžia žemėje šviesos, grožio, kad praskaidrėtų pilka kasdienybė, pabustų kilnūs troškimai“. Teofilija paliko dvi atsiminimų knygeles, kuriose ji rašė: „Noriu priartinti prie šių dienų skaitytojo, suteikti jiems teises pabūti paprastais žmonėmis su visomis žmogui įgimtomis ydomis, kasdieniniais rūpesčiais, vargais.“
– Savo atsiminimų knygeles ,,Scena ir gyvenimas“ (1925 m.), ,,Literatūros ir meno pasaulyje“ (1986 m.) ji išleido sovietmečiu, tad negalėjo atviriau ir plačiau kalbėti apie Nepriklausomos Lietuvos metus, bet komunizmo garbinimą ji kūrybingai apėjo.
– Šiltai parašytame atsiminimų skyrelyje ,,Pas motulę augau“ Teofilija rašo: ,,Gimiau 1899 m. sausio 10 d. Varėnos valsčiaus Aukštakalnio kaime, ūkininko šeimoje, gražiausiame Lietuvos kampelyje, istorinėje Dainavos šalyje, kuri davė mūsų kraštui meno korifėjus M. K. Čiurlionį, V. Krėvę, K. Petrauską, A. Žmuizdinavičių, P. Kubertavičių ir kt.
Dzūkijos smėlynuose gimę berniukai buvo laimingesni, jie galėjo gimnazijose mokytis, kunigais ar daktarais patapti. O dzūkės, trilinkai susilenkusios, kaip skruzdės apeidavo visus to gražaus krašto smiltynus… Bulves kauptukais apkaupdavo, rudenį kauptukais nukasdavo. Rugius ir kitus javus pjautuvais pjaudavo. Grikius, keliais po kalnus vaikščiodamos, raudavo. Linus ravėdavo, raudavo, klodavo, mintuvais mindavo, iki vėlyvo rudens plušdavo laukuose. Žiemą ratelis, staklelės, taip nuo lopšio iki karsto.“
– Bet Teofilija tą tik vaikystėje patyrė. Jos tėvas buvo šviesus žmogus. Dainininko Kipro Petrausko patartas, įkūrė kaime slaptą mokyklą. Pargabeno jis iš Varlių kaimo daraktorę Oną Karužaitę. Lietuviškai mokyti vaikus buvo griežtai draudžiama, todėl tėvas papirkinėdavo pristavą ir reikėjo nuolatos budėti, kad staiga neužkluptų žandarai kokioje nors gryčioje susibūrusių vaikų.
– Kaip klostėsi Teofilijos likimas prasidėjęs Pirmajam (Didžiajam) pasauliniam karui?
– Nepatikėsi. Tėvas, išsigandęs, kad vokiečiai nenuskriaustų jaunos merginos, savo penkiolikmetę dukrą iš gimtojo kaimo išsiuntė pėsčiomis pas tetą į Valkininkus. Ėjo su pusbroliu, išklydo iš kelio ir pasiekė Lydą. Iš ten per Minską, daug vargo patyrusi, pasiekė karo metų Petrogradą. Į Lietuvą ir gimtinę jau grįžo suaugusi, pažinusi Rusijos teatro mokyklų skonį.
– Kaip jauna mergina galėjo išgyventi karo nualintame, revoliucijų talžomame mieste?
– Karo pabėgėlius globojo nukentėjusiems nuo karo komitetas, apgyvendino, gimnazijon leido, į teatrus vesdavo. Čia ji aplankė operą, kur dainavo jos kaimynas Kipras Petrauskas. Didįjį dainininko kelią Kipras pradėjo Teofilijos motinos tėviškėje Dusmenyse, kur būdamas dar labai jaunas vargoninkavo. Pažinojo jos šeimą ir vėliau jau Kaune sutikdavęs sakydavo: ,,Štai šita moteriškė užaugo ant mano rankų.“ Petrapilyje ją globojo Kipro brolis Antanas. Čia ji sutiko ir gyvenimo meilę poetą, dramaturgą Petrą Vaičiūną.
– Koks jis buvo, kai Teofiliukė jį išvydo?
– Tai buvo neįprastos išvaizdos jaunuolis, ilgais šviesiais plaukais, ant nosies pensnė su juodu kaspinėliu, ant galvos juoda fetrinė skrybėlė su dideliais bryliais, o ant pečių užsisiautęs keisto fasono peleriną. Per pirmą pažintį įkalbino tapti aktore. Ir kartu su Ona Kurmyte įprašė lankyti teatrinę studiją. Scenos pagrindus Teofilijai davė garsaus Petrograde Aleksandros teatro aktoriai ir režisieriai. Iš čia ji 1920 m. grįžo į Vilnių, aplankiusi tėviškę, surado sunkiai sergančią motiną.
Vilnių užgrobus lenkams, su P. Vaičiūnu atvyksta į Kauną. Vaidina pirmuosiuose besikuriančio teatro spektakliuose. Tarp pirmųjų žiūrovų – to meto garsenybės: Maironis, Vaižgantas, kiti rašytojai, dailininkai. Jos vyro Petro Vaičiūno dramas statė ir režisavo Juozas Vaičkus, Konstantinas Glinskis, B. Dauguvietis.
– Tačiau giliausią įspūdį jos gyvenime paliko, ko gero, Borisas Dauguvietis. Prisimink jų pirmąją pažintį.
– Įspūdingas, impozantiškas, visus stebinęs auksiniu auskaru vienoje ausyje. Per pirmąjį susitikimą sėdėjo už gražiai biržiečių šeimininkių paruošto stalo. Išgėręs vieną kitą taurelę, B. Dauguvietis atsiskleidė. Atsistojo, išsitiesė visu ūgiu ir kiaurą naktį deklamavo A. Puškiną, M. Lermontovą, sakė iš vaidintų veikalų monologus, dainavo senas biržiečių, rusų, čigonų dainas, pasakojo anekdotus. Vėliau Teofilija parašys: ,,Jeigu aktoriui sekasi ir vaidina jis pagal režisieriaus skonį, B. Dauguvietis jį pagirdavo į padanges iškeldavo, bet, neduok Dieve, jeigu tam pačiam aktoriui šiek tiek nesiseka, jis tik ranka numos ir tėkš: „E, tu, šūde!“ ir gana. Bet niekas, išgirdęs tokį komplimentą, neįsižeisdavo, tik gardžiai pasijuokdavo. O aktorių rėksnių, tokių kaip P. Kubertavičiaus, O. Rymaitės, pats prisibijodavo.
– Tafutė, kaip ją draugiškai vadino kolegos aktoriai, turbūt pažino daug to meto asmenybių. Savo paliktuose atsiminimuose apie juos turbūt gražiai atsiliepdavo.
– Visa prieškario Kauno dramos ir operos, politikų grietinėlė pažinojo vaišingąją P. Vaičiūno žmoną. Pas juos lankėsi Dramos teatro direktorius poetas Liudas Gira, aktorius, dzūkas nuo Lazdijų, Petras Kubertavičius, sutiko ir bendravo su Kauno originalų originalais suvalkiečiais – skulptoriumi Petru Rimša ir poetu J. A. Herbačiausku. Teofilija prisiminimuose rašo, kad jos vyras nemėgo stikliuko, bet mielai dalyvaudavo kavinėse pasėdėti su bičiuliais ir dažnai už juos sąskaitas apmokėdavo: ,,Buvo šitame būrelyje ir tokių kaip, pavyzdžiui, J. A. Herbačiauskas, kuris iš principo savo sąskaitų neapmokėdavo. Jo manymu, garbė tam, kas už jį sumoka.
Būdavo prieš stiklelio pabaigą J. A. Herbačiauskas jau stovi už kulisų ir laukia, kol baigsis spektaklis ir šios brolijos nariai bus laisvi.“
– Labai įdomi ta aktorė Teofilija Vaičiūnienė iš Aukštakalnio kaimo. Malonu prisiminti Dzūkijos šviesuolius.
Literatūra:
Benjaminas Kondrotas ,,Kūrėjų pėdsakais Varėnos ir Šalčios krašte“, V., 2018.
Teofilija Vaičiūnienė ,,Literatūros ir meno pasaulyje“, V., 1986.
Scena ir gyvenimas, V., 1975.