– Godotinas broli, Jonai! Prisiminkime tuos gerus laikus, kai buvome jauni ir dirbome Lietuvai. Kiek gražių žmonių mes sutikome!
– Ir ypač iš Vilkaviškio krašto. Pamenu, kai grįžau iš Bulgarijos į Vilnių, susirūpinau Lietuvos dvasinio ir istorinio paveldo išsaugojimu ir įkūriau Lietuvių mokslo draugiją. Gražus būrys vyrų susirinko, nuo rašytojų iki kunigų.
– Kunigų? Ir ką jie ten veikė?
– Brolau! Nepatikėsi – kalnus vertė lietuvybės baruose. Ypač gražų darbą atliko kraštietis, kilęs iš Lauckaimo, kur netoli tavo vardu pavadinto miesto gyveno, kunigas prelatas Kazimieras Prapuolenis.
– Ir kuo gi jis tau įtiko?
– Ogi da iki Didžiojo karo parašė ir išleido puikią istorinę studiją ,,Lenkų apaštalavimas Lietuvoje“. I da lenkų kalba.
– O aš maniau, tik vienas lenkomanus kunigus ūdijau. Bet jis turbūt lenkus kunigus kritikavo.
– O kaipgi kitaip. Juk Lietuvą apkrikštijo lenkų dvasiškiai su karaliaus Jogailos parėdymu.
– Gerai, Joneli! Tu jį artumoje pažinojai, primink jo kelią į kunigystę ir lietuvybę.
– Kaip jau sakiau, gimė jis Lauckaimyje (Šakių paviete, 1858 m. mirė ir palaidotas 1933 m. prie Palangos bažnyčios). Anais polonizacijos laikais pasirašinėjo ,,Prapolianis“. Kunigystės luomui ruošėsi Varšuvoje. Būdamas Suvalkijos sūnumi, susipratusiu lietuviu, lenkų litvomanu pravardžiuojamas, ten baigti seminarijos negalėjo ir kunigystėn įšventintas jau Petrapilio (Sankt- Peterburgas) kunigų seminarijoje.
Mokindamasis kunigų seminarijoje ir 20 metų tarnaudamas Mohilevo metropolito kurijoje sekretoriumi, kur jis geriausiai pažino ir net pergyveno lenkų ir jų dvasiškijos daromas lietuviams skriaudas. Ir tai buvo daroma ypač per katališkas dievones (bažnyčias).
– Girdėjau, kad K. Prapuolenis nuo lenkų nukentėjo ypač Vilniuje.
– Kanauninkas K. Prapuolenis rūpinosi Vilniuje esančia Šv. Mykolo dievone (bažnyčia) grąžinti lietuviams. Nuo 1904 metų K. Prapuolenis apsigyveno Seinuose, kur su kunigu J. Laukaičiu pradėjo leisti savaitraštį ,,Šaltinis“, o nuo 1908 m. redagavo kunigams skirtą ,,Vadovą“.
– Kaip supratau K. Prapuolenis aštuonerius metus tyrinėjo lenkiškus raštus, kad jo tyrinėjimai užsiliktų ateities istorikams.
– Bet K. Prapuolenis padirbėjo ir Romoje.
– Taigi, Rusijos Dūmos narys Martynas Yčas išsirūpino iš caro valdžios, kad K. Prapuolenis būtų paskirtas caro pasiuntinybėje Vatikane sekretoriumi ir Šv. Stanislovo dievonės rektoriumi. Gi nuo 1918 m. jis jau buvo nepriklausomos Lietuvos atstovu.
– Sakyk, gal girdėjai, ką Amerikoje Antanas Marma, išleisdamas ten K. Prapuolenio veikalą rašė?
– Gerai, pacituosiu: ,,Sąmoningas lietuvis Kazimieras Prapuolenis, pačių lenkų šaltiniais remdamasis, surinko dokumentinę medžiagą apie lenkų apaštalavimą Lietuvoj ir parašė išsamų veikalą ,,Polskie apostolstwo na Litvie“, kuriame įsakmiai ir aiškiai įrodė kiek labai žalos lenkų kunigai padarė lietuviams, paversdami Lietuvoje bažnyčias savo lenkinimo įrankiu.“
– Sakyk, prieteliau, girdėjau, kad savo veikale K. Prapuolenis mini ir Vilkaviškio krašto lenkintojus, gal paporinsi.
– Ką gi, paklausyk, paporinsiu iš pomietės (atminties) ,,tuos liūdnus lenkiško beteisumo Lietuvoje pavyzdžius. Jis rašė ,,Lietuviškoje Suvalkų gubernijos dalyje, Vilkaviškio paviete, Alvito parapijoje, yra Semaneliškių dvaras. Buvo tai dvaras su keliais palivarkais, – priklausė Šeligovskių, kadaise tos apielinkės lenkiškų magnatų, šeimynai. Vienas tų palivarkų vadinasi ,,Tadzin“, pavadintas taip Šeligovskių sūnaus Tado garbei.
Atėjus tam ponaičiui ant svieto, senis Šeligovskis, šeimynos garbės pakėlimui, išvijo didesnę dalį ūkininkų – lietuvių iš Viščiokaimio ir ant atimtos nuo jų žemės pastatė palivarką ,,Tadzin“. Išvyti iš savo sodybų lietuviai nuėjo su terbomis, arba liko bernais.
Prie minėtojo dvaro priklausė taip-gi ir palivarkas ,,Emilin“, apielinkės lietuvių vadinamas ,,Čižiūnais“. Buvo tai kaimas, kurį Šeligovskis išgriovė ir jo vietoje pastatė palivarką, savo dukters Emilijos garbei…
Tarp to Emilino ir Semaneliškių, atvirame lauke, ant kalnelio, po išsišakojusia liepa, stovi balta, mūryta koplytėlė, kuri dar mano kūdikystės laikais darydavo į mane kažkokį liūdną įspūdį. Viduryje koplytėlės, ant postamento, įmūryto į sieną, kabo didelis kryžius, su labai liūdnai žiūrinčia, nulenkta ant peties, erškėčiais apvainikuota Išganytojo galva. Ant sienos matosi lenkiškas pranašas: O Panie Spusc promien laskawosei Twojej na zieme I pablogaslaw Adama plemie.“
Nuo seno, kelių dešimtų metų amžiaus, Šeligovskių ekonomo, būdamas berniuku, sužinojau sekančią tos koplytėlės atsiradimo historiją.
Vieną kartą Semanėliškiuose pražuvo ,,Šviesiausios Ponios“ brangus žiedas. Nužiūrėjo tarnaitę. Nieko negelbėjo vargšės mergaitės ašaros ir prisiekos, kad ji nėra kalta. Ponia Šeligovskienė liepė plakti merginą, versdama ją prisipažinti prie vagystės. Kada plakama be jokio pasigailėjimo varguolė vis tvirtino nesanti kalta, p. Šeligovskienė, nieko nesužinojusi, išvarė tą kankinę iš dvaro… Ir kas ten besirūpintų nelaimingosios likimu! Tik už kurio laiko, buvęs prie tų baisių kankinimų dvaro liokajus, sąžinei sujudus, ant mirties patalo išpažino, jog tai jis pavogęs aną žiedą. ,,Geroji“ p. Šeligovskienė suieškojo tą merginą ir paėmė ją atgal ,, savo globon“ į dvarą. Pasirodė, kad vargšė, dėl didelio moralio ir kuniško sujudimo, neteko proto: paimta- gi dvaran taip išsigando tos ,,ponų globos“, kad iš baimės neteko kalbos, nieko nevalgė ir numirė badu.
,,Dievobaiminga lenkė pani“, p. Šeligovskienė palaidojo vargšę, kaipo saužudę, laukuose ir, savo sąžinės nuraminimui, pastatė toje vietoje koplytėlę ir pasodino prie jos keturias liepas.
Trys liepos pragaišo, gi ketvirtoji, likusi ant nelaimingos lietuvaitės kapo, apglobdama savo šakomis liūdną Lietuvai lenkiškosios sauvalės paminklą, rodos, šnabžda šventos vengrės karalienės žodžius – ,,o kas sugrąžina jiems jų ašaras?“
Šeligovskių šeimyna išsisklaidė po visą pasaulį, jų dvarai pateko į svetimas rankas, gi pati p. Šeligovskienė pasimirė Kaune, dideliame skurde.
– Tipiška lenkų dvarų istorija, išsiurbė daug prakaito ir kraujų iš mūsų lietuvaičių baudžiauninkų. O kanauninkas K. Prapuolenis istoriškai pagrįstai dokumentus skaitydamas atskleidė lenkų dvasininkų veiklą nuo Jogailos laikų iki 1913 m., kai jis išleido savo studiją.
– Gaila, kad šio puikaus asmens, gilaus mokslininko vardas Lietuvoje primirštas, net gatvelės jo vardu nesu regėjęs. Gerai, kad mudu jį prisiminėme.
Pokalbį nugirdo istorikas Antanas Žilinskas