Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > Vinco pasikalbėjimai su Jonu apie Dzūkijos perlą – Veisiejus, Zamenhofą ir Paežerių dvaro grafienę Nataliją Oginską-Gauronskienę

Vinco pasikalbėjimai su Jonu apie Dzūkijos perlą – Veisiejus, Zamenhofą ir Paežerių dvaro grafienę Nataliją Oginską-Gauronskienę

V. – Guodotinas broli, Jonai! Kaip miela vakarais žmonelius išvysti mūsų aikštėje. Vaikščioja, kaip buvo pranašės Mikaldos knygoje išpranaušauta: žmogus vengs žmogaus, vien jo pėdas išvydęs.

J. – Sniego daug, pėdų irgi daug. Baidosi žmoneliai, bijo net toliau miesto išvykti.

V. – Kol ateis vasara, gal ir mudu bent mintimis pakeliaukime po Lietuvą. Juk gi tu veik visą Europą išmaišei.

J. – Lietuvoje mažai buvau, labai Dzūkija patiko. Vien kokios istorinės vietos, gamta, ežerai, upės, piliakalniai. O dzūkų dainų grožis. Keletą esu užrašęs. O tau, Vinculi, koks dzūkų kampelis gražiausias?

V. – Kaip sakytų mano skaitytas V. Krėvė, tai Merkinė, Perloja, Punia, Veisiejai. Gi tame miestelyje daktaravo garsusis esperanto kalbos kūrėjas daktaras (okulistas), kaip ir mudu, Zamenhofas.

J. – O taip, labai Lietuvą, nors buvo žydas, mylėjo. 1907 m. Londone yra kalbėjęs: ,,Tu stovi dabar akyse, mano brangiausioji Lietuva, mano nelaiminga Tėvyne, kurios aš niekada negalėsiu pamiršti, nors palikau tave dar vaikystėje, tu, kurią aš nuolat sapnuoju, kurios mano širdyje negalės pakeisti joks kitas žemės kampelis”. Man, kuris 25 metus klajojau po Europą, o dabar tai daro mano kraštiečiai, kaip medus širdžiai. Esperanto (išvertus – tas, kuris tikisi) vadovėlį, rašytą Veisiejuose, 1887 m. išleido Kaune. Šiandien esperanto kalbą moka gal 20 milijonų žmonių.

V. – Esperantininkų, beje, gyvena ir šią kalbą puoselėja ir keletas vilkaviškiečių. O ką, Joneli, apie Veisiejus rašo senos kronikos, ypač apie karingus mūsų protėvius jotvingius?

J. – Tai tiesa, šiose apylinkėse gyveno karingos jotvingių gentys. Lavrenfijaus metraštis 938 metais užsimena, kad Kijevo kunigaikštis Vladimiras tais metais žygiavo prieš jotvingius: ,,Žygiavo prieš jotvingius ir nugalėjo jotvingius, ir paėmė jų žemę“. Pagonys jotvingiai buvo artimi Sūduviams, augino soras, grikius, veisė ožkas, avis, naminius paukščius, žirgus. Vertėsi medžiokle, žvejyba, drevine bitininkyste. Karingi jotvingių kariai kovėsi trumpakotėmis ietimis (sulicomis), geležiniais kirviais ir kalavijais, naudojo lankus su strėlėmis. Užpuldinėdavo lenkus, rusus, kryžiuočių valdas, gynėsi medinėse pilyse. Rašytojas K. Boruta rašė: ,,… Stojo jotvingiai į mūšį kaip suremta giria, visi kaip vienas, vyras prie vyro viso kiltys ir giminės, ir sūduviai su prūsais atėjo į talką“.

V. – Skaičiau tavo raštuose, kad Sūduvių Užnemunę gynė jotvingių piliakalniai Paveisininkų, Rudaminos, Bambininkų, Norkūnų, Radžiūnų. Ar ne 1248 m. jotvingiai prarado Drohicino pilį prie Bugo, kur, esą, kritę 40 jų vadų.

J. – Ten ir jotvingių vadai karžygiai Skomantas ir Boruta krito narsuolių mirtimi. O 1272 m. jotvingių vadai Mintelė ir Šiurpa, Mudeika ir Pestila paprašę taikos, bet valstybės nesukūrė.

V. – O gaila, būtume Lietuvos kūrėjai jotvingiai ir sūduviai dar iki Mindaugo. Kiek žinau, 1279–1283 m. kare su kryžiuočiais ir lenkais buvo išnaikinti. Jų vadai – kunigaikštis Jedetas pasidavė ordinui ir buvo ištremti į Sambiją, karvedys Skurdas išvedė dalį jotvinigų į Lietuvą.

J. –Veisiejus puošia didinga šventovė – šv. Jurgio bažnyčia, vadinama Dainavos katedra. Kryžiaus aukštis 2 metrai, o iki kryžiaus dar 32 metrai. Pirmą bažnyčią Veisiejų vietininkas Jurgis Simanavičius 1525 m. pastatė. Dabartinę, mūrinę, jau pastatė Veisiejų dvaro savininkė Viktorija Oginskytė-Zinevienė. Testamentu bevaikė grafienė turtus ir valdas paliko Tadui Oginskiui (Mykolo Kleopo Oginskio sūnui iš pirmos santuokos). Jo žmona Marija Oginskienė atsikėlė iš Kozielsko. Jų dukra Natalija Oginskaitė ištekėjo už Paežerių dvaro savininko Zigizmundo Gauronskio. Natalijos tėvų, bažnyčios fundatorių, karstus galime išvysti jos rūsyje. Tadas Antanas Oginskis (1798–1844) ir Marija Oginskienė (1803–1897) ilsisi restauruotuose karstuose ir turistų lankomi. Kunigaikščių kriptos restauruotos, 2001 m. restauravimui skirta 80 tūkstančių litų. Ypač prabangus kunigaikščio Tado Antano karstas.

V. – Lankantis Veisiejuose, reikia nepamiršti ir narsiosios grafaitės Emilijos Pliaterytės. Ji palaidota Kapčiamiestyje. Sakoma, prie jos lovos mirties akivaizdoje stovėjęs kunigaikštis Tadas Antanas, Paežerių Natalijos tėvas. Kai verčiau „Orleano mergelę“, galvojau apie Lietuvos Žaną d‘Ark Emiliją Pliaterytę.

J. – Reikia ir Lazdijus aplankyti. Kaip ne kaip, ir čia yra vilkaviškiečių pėdų.

V. – Gal turi poetę S. Nėrį omeny? Nenorėčiau apie ją labai kalbėti.

J. – Bet tuo metu, prie Smetonos laikų, ji buvo populiari poetė. Mokytojavo Lazdijų ,,Žiburio“ gimnazijoje. Keistuolė buvo ta poetė Salomėja Nėris. Bendradarbiai prisimena, kad mokytojų valgykloje valgydama ašarodavo, nes ją dažnai pabardavo direktorius. Kunigas Starkus, ją, tokią jautruolę mimozą, vadindamas durna merga arba karve, nes ji sekmadieniais nelankanti šv. Mišių. Po metų Salomėja buvo išsiųsta į Austriją kelti kvalifikacijos. Ten sutiko savo didžiąją meilę studentą plevėsą Bronių Zubricką.

V. – Taigi tas palaidūnas, svieto perėjūnas suviliojo naivuolę, apkrėtė ją komunizmo ir socializmo, laisvės ir lygybės idėjomis, o pats ją palikęs išdūmė į Ameriką ir ten vedė turtingą amerikietę. Lazdijuose savo kapo formos kambarėlyje ji sukūrė tikrai gražių eilių, tilpusių į rinkinį ,,Pėdos smėlyje“.

J. – Gal pakaks mums tuos dzūkų kraštus garbavoti, gi mūsų kalvotoji Suvalkija, jos Gražiškių, Vištyčio aukštumos ir kalneliai, kaip ir mano tėviškės kloniai ir kalvos, niekuo nenusileidžia Dzūkijai.

Nuotraukose iš Veisiejų regioninio parko fondų.

Apžvalgos bokštas. Atkurta Meilės alėja. Didikų kambarys Lankytojų centre. Oginskių kripta. Parko uosis – botaninis gamtos paveldo objektas. Rūmų fligelis. Veisiejų Šv. Jurgio baznycia. Zamenhofas. lightbox flickr galleryby VisualLightBox.com v6.1

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite