Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > Vinco pasikalbėjimai su Jonu apie J. A. Herbačiauską – lietuvį Lenkijoje, lenką – Lietuvoje

Vinco pasikalbėjimai su Jonu apie J. A. Herbačiauską – lietuvį Lenkijoje, lenką – Lietuvoje

– Godotinas broli, Vincai. Ar tu girdėjai, koks lietuvis vilkaviškietis Smetonos laikais Kauną garsino?

– Kaipgi, teko, taigi net du keistuoliai iš Suvalkijos, du originalai, bičiuliai: Petras Rimša, apie jį jau mudu šnekėjome, o kitas tai poetas, tas tavo giminaitis J. A. Herbačiauskas. To patrakusio keistuolio visur buvo pilna, universitete Kaune jo paskaitose auditorijos lūžo nuo klausytojų gausos, o menininkai gaudavo su kaupu kritinių žodelių. Jo mistika žavėjosi Kauno poniutės, ,,Konrado kavinės“ lankytojai laukdavo puikaus pašnekovo. Kaip minėjau, jo geriausiu bičiuliu buvo skulptorius P. Rimša, bičiulis iš Krokuvos studijų laikų.

– Taip, Juozas Albinas, mano motinos pusseserės Linkaitės sūnus mėgo Petrą, nes abudu buvo Kauno įžymybės, originalų originalai. Tuometinėje Kauno Laisvės alėjoje buvo galima išvysti gausybę menininkų. Praeiviai ypač stebėdavosi išėjusiais pasivaikščioti rašytojais B. Sruoga ir V. Krėve. Vienas aukštas, tvirtai sudėtas, sportiškai apsirengęs: ilgos iki kelių kojinės ir golfo kelnės. Kitas mažytis, smulkutis, paauglio dydžio drabužėliais, su tokiu pat nedideliu portfeliuku ir mažą pypkutę įsikandęs. Ir vis dėlto visi žinojo, kad tai eina du literatūros milžinai ir, užuot nulydėję pašaipiu žvilgsniu dėl išorės kontrasto, su pagarba nusilenkdavo.

– O traukdavo šie bičiuliai į garsiąją visame Kaune ,,Konrado kavinę“, kur, pasak Dramos teatro aktorės Teofilės Vaičiūnienės, jų kavinėje laukdavo visas būrys teatralų bei poetų. Ypač B. Sruogos laukdavo J. A. Herbačiauskas, su kuriuo juodu daugiausia polemizuodavo literatūros klausimais. Čia juos pasitikdavęs J. A. Herbačiauskas sušukdavo savo mėgiamą šūkį: ,,Meno kūrėjas atstovauja tautos dvasios garbei ir tik meilės skausmais minta!“ Ir prasidėdavo karšti ginčai. Juozapas sušiaušdavo savo žilstelėjusias garbanas ir Balį erzindavo jam prikišamai įrodinėdamas: ,,Menas neturi jokio specialaus tikslo, jis jau pats savaime tikslas, taip pat yra absoliutas, nes atspindi dvasioje glūdintį absoliutą. Gyvenimas yra scena, o veiksmo vieta, herojai, jausmai ir įvykiai tėra sudėtinės komedijos dell‘arte dalys“. Sruoga erzina bičiulį: ,,Juozapai Albinai. Ne aš, poetas, nurodinėsiu tamstoms, kaip reik daryt, kad mūsų Tėvynė greičiau pagytų!“ O Herbačiauskas atkerta: ,,Baly, gal vėl diržą išsijuosi?“

– B. Sruoga – mušeika?

– Taigi. Kauno Ąžuolyne kartą išėjo pasivaikščioti J. Tumas-Vaižgantas, F. Kirša ir B. Sruoga. Tiedu kažko susiginčijo ir Balys Sruoga nusijuosęs diržą rėžė Kiršai. Kilo sąmyšis. F. Kirša, iš prigimties tylus, bet labai ambicingas, stovėjo suglumęs, prislėgtas. Tačiau vėliau prie kavos puodelio ,,Konrado kavinėje“, toje prieškario Kauno menininkų Mekoje, susitaikė ir kovą tęsė aistringai diskutuodami.

– Jonuli, esi jo giminaitis. Koks jis likęs tavo atmintyje? Kokie jo gyvenimo vingiai?

– Tai figūra sudėtinga, prieštaringa, charizmatiška. Mokslininkė literatūrologė Eugenija Vaitkevičiūtė, parašiusi studiją ,,Žinomas nežinomas Juozapas Albinas Herbačiauskas (1876–1944)“, jį įvardina dviejų kultūrų žmogumi, kuris rašęs lietuvių ir lenkų kalbomis, buvo vienas iš modernizmo pradininkų lietuvių literatūroje. Juozapas – mano motinos pusseserės Linkaitės ir bajoro nuo Vilnijos, Lankeliškių bažnyčios zakristijono sūnus. Jo bajorystės dokumento kopija yra Paežerių dvaro muziejuje, gauta iš Mokslų Akademijos rankraštyno. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, gyveno Kęstučio g. 58 name. Dėl lietuviškų knygelių laikymo pašalintas iš gimnazijos, išvyko į Lenkiją. Krokuvoje gyveno su grupe lietuvaičių. Jo bendrabučio kaimynas P. Rimša atsiminimuose rašė, kad iš aplinkinių išsiskyrė juodomis garbanomis, juoda kaklaskare ir dvieiliu plieno spalvos švarku. Žavėjosi mistika, okultizmu, spiritizmu. Vis kartodavo: gimimas – tai mirtis, o mirtis – gimimas.

– O pasirašinėjo savo demoniškas eiles ,,Jaunutis Vienuolis“. Netgi mane paminėjo žurnale ,,Swiat Slowianski“, priskirdamas prie būrio Lietuvos mylėtojų.

– Taip, tai jis tave pirmasis įvardino atgimstančios Lietuvos genijumi, „radikalios krypties kūrėju, lenkų pozityvizmo pasekėju, genialiu publicistu“.

Turėjo du brolius. Vienas jų Boleslovas Feliksas 1918 m. buvo lenkų vyriausybės komisaras Seinų apskrityje, vėliau šios apskrities viršininkas. Du broliai – skirtingi pasirinkimai. Juozapas Krokuvoje tampa Jogailaičių universiteto lietuvių kalbos lektoriumi, bendrauja su lietuviais, leidžia literatūrinį almanachą. Boleslovas –  Seinų apskrities viršininkas, lenkams 1919 m. rugpjūčio 23 d. užėmus Seinus, persekioja lietuvius: uždaromos lietuviškos įstaigos, mokyklos, išvaikoma Seinų kunigų seminarija.

– O kaipgi klostėsi Seinų vyskupo A. Karoso likimas? Berods, popiežius Pijus XI jį pavadino ,,Sapiens Senex“ – išminčiumi. Suvalkų apygardos muziejus Paežerių dvaro muziejininkams perdavė leidinį lenkų kalba, kuriame teigiama, kad Juozapo brolis vyskupą A. Karosą su seminaristais lietuviais speiguotą 1920 m. sausį įsodino į vežimus ir, palydėjęs iki Lietuvos demarkacinės linijos, išsiuntė iš Lenkijos. Išvaikytos kapitulos nariai, kancleris J. Narijauskas ir prelatas A. Grigaitis suimti. Sušalusius seminaristus ir vyskupą A. Karosą priglaudė Marijampolės tėvai marijonai.

Skaudi istorija. J. Narijauskas, mano kraštietis iš Parausių kaimo, išlaisvintas tapo pirmuoju Lietuvos atstovu prie šventojo sosto Vatikane, o A. Grigaitis tęsė profesoriavimą Vilkaviškio kunigų seminarijoje. Beje, A. Grigaičio ir mano senelės – seserys. O Vilkaviškio vyskupo J. Žemaičio motina – Grigaitytė. Matyt, Suvalkijoje visi mes čia vieni kitiems giminės.

O ar tiesa, kad J. A. Herbačiauskas užstojo lietuvius ginče dėl Vilniaus?

– Yra žinoma, kad jis kartu su Mykolu Biržiška lankėsi pas J. Pilsudskį. Ten rašytojas raginęs Pilsudskį keisti Lenkijos politiką Lietuvos atžvilgiu.

– Sakyk, kodėl Lietuvoje J. A. Herbačiauskas modernus, vakarietiškomis savo pažiūromis liko nesuprastas?

– Matai, jis mokėsi ir subrendo Krokuvoje, kurioje Austrijos valdžia nevaržė kalbos ir kultūros. Ten subrendo žymiausi lenkų poetai ir dailininkai. Ten veikė Jogailaičių universitetas. O Lietuvoje uždraustas lietuviškas žodis, mokyklos daraktorinės, tik poterių mokė lietuviukus, literatūra – Žemaitės lygio. Net M. K. Čiurlionis, kurį lietuviai dievina, brendo kaip menininkas lenkiškos kultūros įtekmėje.

– O Lietuvoje? Kas jį suprato, laikė bendraminčiu?

– Poetai keturvėjininkai: F. Kirša, K. Binkis. Dar B. Sruoga. Jo geriausias bičiulis buvo modernaus žurnalo ,,Naujoji Romuva“ redaktorius J. Keliuotis.

– Ar tas, kurio dainą ,,Buvo naktys švento Jono“ dainuoja visoje Lietuvoje?

– Tas pats. 1932 m. ,,Naujojoje Romuvoje“ J. Keliuotis rašė: ,,Vargiai rasime kitą kurį rašytoją, kurio gyvenimas ir asmuo taip glaudžiai sutaptų su jo kūryba… Visa jo asmenybė – vienas dinamizmas. Žmonėms be emocialinio turtingumo ir be muzikalinio pajautimo jis sunkiai įkandamas. Ypač jis nesuprantamas sauso, analitinio proto žmonėms“.

– Supratau, kad emocijas jis sugebėjo duoti, todėl kūrinius mėgo jaunuomenė ir paprasti skaitytojai. O kaip jį prisimena lenkai amžininkai?

– Krokuvoje menininkai mėgo kavinę „Žaliasis balionėlis“ Jo bičiulis iš to laikotarpio Tadeušas Boy-Želenskis prisimena: „Išeidavo į estradą ir dainingu lietuvišku akcentu sakydavo ilgas prakalbas. Kaip jis kalbėdavo! Ugnis. Dinamitas, ,,demoniška beprotybė“. Jo vizija, kad menininkas – tai maištininkas, dvasios aristokratas, genijus“.

– Girdėjau, kad tas J. A. Herbačiausko kabaretas „Žaliasis balionėlis“, veikiantis Krokuvoje nuo 1895 metų, žinomas ir lankomas ir šių dienų meno pasaulio žmonių. Ten veikiančioje Jamo Michaliko kavinėje galima išvysti ir J. A. Herbačiauską vaizduojančią lėlę.

O koks jo požiūris į „kairiųjų“ pažiūrų menininkus, ypač trečiafrontininkus S. Nėrį, A. Venclovą, K. Korsaką?

– Negailėjo jiems ir ypač persivertėjai S. Nėriai kandžių žodelių. Antikomunistas įrodinėjo, kad Lietuvai didžiausia grėsmė yra ne iš Lenkijos, o iš Sovietų Rusijos pusės.

– Pranašas. Lietuviai politikai, netgi A. Smetona, galvojo, kad Vilnių ir Lietuvą gina nuo Lenkijos būtent sovietai. O pastarieji 1939–1940 m. surijo abi valstybes, išžudė tūkstančius lenkų ir lietuvių.

– Ir lietuviams jis sakė, kad kiekvienas lietuvis privalo iš savo darbo gyventi, o ne iš valstybės iždo, kad visi piliečiai turi atsakyti už tautos likimą, baugi jam ir lietuvių emigracija, vergavimas svetimtaučiams. ,,Ką jūs vadinate patriotine ir tautine literatūra!“ – šaukė jis. – Jūs ieškote tiktai padlaižių, pataikūnų, vergų, parsidavėlių, o kūrėjai jums nereikalingi, nes jie visada maištininkai, nerimo kėlėjai, trukdo valdininkams ramiai miegoti ir vagiliauti“.

– Ir aš valdininkus, kyšininkus vanojau, maištavau prieš caro priespaudą ir inteligentus kinkadrebius. Artimas man tas Juozapas Albinas. O kaip jis pagerbtas?

– Iš Lietuvos išvyko 1933 metais ir nebegrįžo. Siekęs suartinti abi tautas ir valstybes, liko ir vienų, ir kitų nesuprastas, nes jo žvilgsnis siekė plačiau. Po 1990 metų abi tautos ir valstybės jau bičiuliaujasi, esti vienoje ir karinėje, ir politinėje sąjungoje. Pranašai visuomet nesuprasti buvo, kaip ir tu, Vinculi.

Lenkijoje, Varšuvoje, Herbačiauskas gyveno itin skurdžiai. Mirė 1944 m. Helcų senelių namuose Krokuvoje. Palaidotas Rakovicų kapinėse. 2007 m. gegužės viduryje Krokuvoje, Rakovicų kapinėse, Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus pagerbė poetą, atidengdami naują antkapį ant jo kapo. Paveldosaugininkė Gražina Drėmaitė, dalyvavusi paminklo atidengimo iškilmėse, senąją paminklinę plokštę nuo J. A. Herbačiausko kapo atvežė į Lietuvą ir perdavė jo gimtinės muziejui Paežeriuose.

Teatro režisierius Gytis Padegimas pastatė fantasmagoriją „J. A. H“ Kauno dramos teatre. Aplankęs Lankeliškius, stebėjosi, kad joks net kuklus akmenėlis neprimena, kad čia gimė, pasak literatūrologės Eugenijos Vaitkevičiūtės, viena iš ryškiųjų visuomenes bei kultūros figūrų XX a. pradžioje Krokuvoje bei XX a. pirmosios pusės Kaune.

– Giliai prieštaringa ir paini abiejų kultūrų asmenybė – dar vienas iš Vilkaviškio krašto kilęs ,,deimančiukas“.

Literatūra:

,,Mūsų Kudirka“, Marijampolė, 1998.

Teofilė Vaičiūnienė ,,Literatūros ir meno pasaulyje“, V. 1986.

J. Rimantas ,,Petras Rimša pasakoja“, V. 1964.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite