– Godotinas broli, Jonai! Visa Lietuva liepos 6 d. garbavojo karalių Mindaugą, giedojo mano himną, bet man vis tiek knieti paklausti, ar toks jau didingas buvo tas pirmasis mūsų karalius. Rusų metraščiai tai apie jį kalba kaip brolvaikių ir giminaičių nemėgiamą buvus.
– Švelniai pasakei – nemėgiamą. Rusų metraščiai rašė, kad valdžios jis siekė šalindamas iš kelio kitus. 1219 m. Lietuvos kunigaikščiai pasirašė sutartį su Volyne (Ukraina). Tai metraštininkas, išvardindamas Lietuvos kunigaikščius, kurie dalyvavo pasirašant sutartį, rašo: ,,Bulevičiai: Vismantas, kurį nužudė Mindaugas ir paveržė jo žmoną, ir jo brolius išžudė: Edivilą, Sprudeikį“. Kitoje vietoje metraštininkas rašo: ,,Pradėjo žudyti savo brolius ir brolėnus, o kitus išvijo iš krašto Lietuvos žemėje, ir labai išpuiko, ir reikalavo būti šlovinamas ir garbinamas, ir neapkentė priešingo sau nieko“.
– Žinai, tais laikais taip buvo ir visoje Europoje, ir ne tik. Musulmonų šalyse irgi brolis brolį, sūnus tėvą galabijo. Ir Čingishanas, ir Tamerlanas taip iškilo. Betgi apie jį rašo jo priešai, rusiškų kraštų metraščiai, o jie galėjo rašyti tik tai, ką įsakinėjo kniaziai. Tad tikėti rusų ir Livonijos metraščiais reikia labai atsargiai.
– Sutinku, betgi savų metraščių neturime, tad tenka skaityti ir vertinti tai, ką turime. O laikai buvo svarbūs įvykiais. 1236 m. žemaičiai Saulės mūšyje sutriuškino Kalavijuočių ordiną. Ordino likučiai susijungė su Prūsijoje besikuriančių vokiečių ordinu ir Lietuva atsidūrė replėse. O tuo metu 1237–1240 m. Rusią nusiaubė mongolai-totoriai. Mindaugas tuo pasinaudojo ir prie Lietuvos prijungė Naugarduką, Polocką ir kitas žemes. Ir tuomet…
– Prieš stiprėjantį Mindaugą maištą 1248 m. sukėlė brolėnai Tautvilas ir Gedvydas. O juos parėmė Haličo-Volynės ir Vokiečių ordinas. Tad kas beliko Mindaugui?
– Išsklaidyti priešininkus. Į savo pusę pervilioja Livonijos krašto magistrą Andrių Štirlandą ir 1251 m. krikštijasi, o 1253 m. vainikuojasi karaliumi.
– Karūną priima iš priešo rankų ir dar užrašo Ordinui Žemaitiją.
– Žemaitiją užrašė, kuri jam nepriklausė. Ją valdė jo konkurentai, tai, matyt, priešo rankomis savo brolėnus ir seserėnus triuškinti užsiundė.
– Tai Tautvilas ir Treniota. Mažai apie juos žinau, abu Mindaugą nugalabijo ir po to vienas kitą gainiojo.
– Tokie laikai buvo, Tautvilas – Mindaugo brolio Dausprungo sūnus. Po ankstyvos vyresniojo brolio mirties Mindaugas tampa šeimos ir visos valstybės galva. Vargu ar tada jis galvojo, kad brolio vaikai jį nuo sosto vers. Tautvilas Rygoje krikštą iš vyskupo gavęs irgi skelbėsi karaliumi. Po Mindaugo žūties valdžią paėmęs Treniota prisiviliojo pusbrolį Tautvilą į Lietuvą iš Polocko ir pakvietė pasidalinti dėdės (Mindaugo) palikimą. Ir Tautvilas…
– Ir pats troško sėsti į sostą ir rezgė planus nužudyti pusbrolį. Galop Tautvilas buvo išduotas savo bajoro Prokopijaus ir apie 1264 m. Treniotos įsakymu nužudytas. Panašus likimas laukė ir Treniotos.
– Treniota siekė atkurti pagonišką Lietuvą. Kaip dabar naudinga sakyti, Mindaugas žvelgė į ateitį, o Treniota į praeitį. Treniota atakuoja ordiną, jo sąjungininkę Mazoviją (Lenkija). 1263 m. laimi mūšį Rygos apylinkėse ir prie Diunamiundės (Daugagryvos) vienuolyno. Tačiau Mindaugas jo kovų nepalaiko. Tad Treniota kartu su Nalšios kunigaikščiu Daumantu surengia perversmą.
– Prancūzai sako, kad kai vyksta sąmokslai, kalta moteris.
– Mindaugo žūtį iš tiesų lėmė jo žmonos Mortos įnoris. ,,Rūpindamasi savo vaikais, Morta priėmė dar vieną fatališką sprendimą: mirdama ji patarė Mindaugui vesti jos seserį, kad ,,kita vaikų neskriaustų“, visiškai nepaisydama to, kad sesuo buvo ištekėjusi už Nalšios kunigaikščio Daumanto.“ (Citata iš leidinio ,,Viduramžių Lietuvos viešpačiai“)
– Taip Mindaugas įgijo mirtiną priešą. Įžeistas vyras susimoko su sosto siekiančiu Treniota ir nužudo ne tik Mindaugą, bet ir sūnus Ruklį bei Rupeikį (galimus konkurentus).
– Taigi, mano nuomone, Lietuvos istorijoje Morta pasireiškė kaip aktyvi, tačiau labai siaurai mąstanti moteris politikė, kurios sprendimai atnešė daugiau bėdos negu naudos.
– O kitas Mindaugo pusbrolis Vaišalgas Treniotos tarnų pagalba nužudo ir tėvo žudiką Treniotą. Taip išeina, kad Mindaugo laikai krauju aplaistyti. Mindaugas išsižadėjo lietuviško tikėjimo, perėjo į priešo religiją. Už ką jį gerbiame. Gal buvo kitų, lietuvybę ginusių kunigaikščių?
– Buvo. Mažai kas žino, kad XIII a. viduryje žemaičių pasipriešinimo vokiečių ordinui vyriausiu vadu buvo kunigaikštis Alminas.
– 1253 m. Ordinas buvo vos per žingsnį nuo galutinės pergalės. Naudodamasis vidaus karu Lietuvoje, Ordinas užkariauja Žemgalą ir Kuršą, Sembą. Mindaugas dar dovanoja Žemaitiją. Alminas 1257 m. laimi mūšį su kryžiuočiais prie Klaipėdos, 1259 m. prie Skuodo. 1260 m. Durbės mūšyje Alminas turėjo 4 tūkstančius vyrų ir laimėjo. Šis mūšis prilyginamas Žalgiriui. Visi žino Vytautą, o Almino vardas dingo laiko ūkuose. 1261 m. rudenį Alminas pasiekė savo. Mindaugas nutraukė sąjungą su Ordinu ir priėmė žemaičius į savo globą. Almino dėka buvo atkurtas Lietuvos teritorinis vientisumas, o su Ordinu karai vėl atsinaujino.
– Pagerbdami Mindaugą, turėtume prisiminti ir pasipriešinimo kryžiuočių ordinui vadą žemaičių kunigaikštį Alminą.
Pokalbiams panaudota literatūra:
Tomas Baranauskas, Inga Baranauskienė, Artūras Slapšys ,,Viduramžių Lietuvos viešpačiai“, V., 2015.
,,Žmogus ir jo mirtis, Paskutiniosios garsių asmenybių gyvenimo akimirkos“, K. 1994.
Nuotraukose:
Alminas – Karšuvos ir Žemaitijos kunigaikštis.
Mindaugas – Lietuvos didysis kunigaikštis 1238–1263 m., vienintelis Lietuvos karalius krikščionis 1253–1261 m.
Portretų autorius Artūras Slapšys. Iš leidinio ,,Viduramžių Lietuvos viešpačiai“.