– Godotinas broli Jonai! Ir vėl radau tave susimąsčiusį. Kas gi dabar trukdo budėti Lietuvos žemelėje? Juk, pasak tavęs, laimingas būsi, kai ,,lietuvybė stosis“. Laisva gi mūsų Lietuvėlė. Ko dar čia dūmoti?
– Matai, Vinculi, tu ten prie valdžios vartų rymai, o aš čia, aikštėje, visko prisižiūriu, prisiklausau.
– Ir kas gi žmonelius jaudina, gal korona?
– Agi čia susėdę senjorai šneka, kad Lietuvoje nebėra ryškių asmenybių, politikų.
– Ir vėl tu sakysi, va, mūsų laikais…
– O taip, kaipgi! Tik pažvelk, štai mudu stovėjome prie Lietuvos atgimimo lopšio. Net Kapsukas su Angariečiu, tie išprotėję pasaulio lygintojai, – irgi mūsiškiai, vilkaviškiečiai, komunizmą kūrė.
– Tai nori pasakyti, kad Lietuvos be vilkaviškiečių nebūtų?
– Beveik! Veiziu 1940 metais Kaune sukilimas prieš vokiečiui ateinat 1941 m. birželio 22-ąją. Kas sukilimo vadai? Vilniuje LAF (Lietuvos Aktyvistų frontas) vadovauja mano kraštietis iš Bartninkų majoras Juozas Bulvičius, o Kaune sukilimo vėliavnešiu tampa kybartietis Leonas Prapuolenis.
– Apie Kunigą K. Prapuolenį jau kalbėjome, o apie Leoną neteko girdėti, kiek spaudoje skaitinėjau.
– Ką gi, tai prisiminkime šį ypatingo likimo veikėją. Vien tai, kad kalėjo rusų KKVD ir vokiečių gestapo kalėjimuose daug sako.
Leonas gimė prieš Didįjį (Pirmąjį) pasaulinį karą Daugėlaičių kaime, prie Kybartų, ūkininkų Juozo ir Uršulės Prapuolenių šeimoje. Jo tėvas 1935 m. tapo Kybartų burmistru, irgi kalėjo Kaune po 1941 m. rusų invazijos. Karas išlaisvino.
– Tai čia tas Kybartų burmistras, kuris iniciavo Kybartų bažnyčios statybą ir parapijos įsteigimą, o 1941 m. birželio 15 d. globojo Kybartuose prezidentą A. Smetoną?
– Tas pats, jis dėl to nusipelnė garbės. Palaidotas Kybartų bažnyčioje, po Didžiuoju altoriumi.
– Girdėjau, kad 1941 m. birželio 23 d., prieš vokiečiams įžengiant į Kauną, lietuviai sukilo ir siekė įrodyti, kad jie žengia į Nepriklausomą Lietuvą.
– Naivuoliai, negi tikėjo, kad okupantas gali atnešti laisvę ir nepriklausomybę!
– Matai, gal tikėjo, kad bus kaip 1919 metais, kai per vokietį siekta Lietuvos laisvės.
– Taigi grįžkime į Kauną. Ir čia priminsiu, kad būtent Leonas Prapuolenis per Kauno radiofoną kreipėsi į tautą. Štai tie žodžiai, paties Leono surašyti. Manau, daugelis juos pirmą kartą išgirs. Leonas su sukilėliais užėmė radiofoną ir perskaitė šį tekstą: ,,Dėmesio! Dėmesio! Kalba Kaunas, laisva ir nepriklausoma Lietuva! Tautiečiai, vokiečių armija raudonuosius grobuonis iš Lietuvos baigia vyti. Lietuvių tauta išvaduota iš jungo vėl laisva ir nepriklausoma. Jau sudaryta Laikinoji vyriausybė ir jau perima valstybės vairą į savo rankas.“ Būtent šie žodžiai 1941 m. birželio 23 dieną 9.00 valandą 28 minutės per Kauno radiofoną nuskambėję, paženklino Birželio sukilimo pradžią.
– Ir ką, vokiečiai davė nepriklausomybę?
– Kur tau! Išvaikė tą jų Laikinąją vyriausybę, o Leoną uždarė į Dachau koncentracijos stovyklą.
– O tie lietuviai! Dar vienas iš vokiečių tikėjęsis laisvės tampa priešu, kaip ir majoras Noreika, patekęs į Dievų miško (Štuthofo konclageris) ,,rojų“!
– Leoną iš Dachau pavyko ištraukti LAF įkūrėjo diplomato K. Škirpos pastangomis. Smarkiai rizikuodamas Leonas grįžo į Lietuvą organizuotis kovą prieš vėl artėjančią prie Lietuvos Raudonąją armiją. Tai asmenybė, kuris nepripažino kompromisų ir dėl to dažnai vaikščiojo peilio ašmenimis.
– Panašiai kaip ir 1990 m. Sąjūdžio lyderis V. Landsbergis. Tuomet irgi veikė be kompromisų.
– Nerimo Leonas ir pasitraukęs į Vakarus. Ten jis tapo vienu svarbiausių sovietų žvalgybos taikinių prancūzų okupacinėje zonoje. MGB ten su sovietams pasiryžusiems tarnauti lietuviais medžiojo generolą Pelechavičių, generolą Raštikį, Kubilių. Pastarąjį pavyko išvogti ir pervežus į sovietiją teisti ir sušaudyti.
– Girdėjau, kad tas Kubilius Lietuvos laikais buvo Genštabo viršininkas ir su Voldemaru rengė sukilimą prieš A. Smetoną. O per Antrą karą tapo vokiečių Generalinio komisaro Lietuvai Adriano fon Rentelno patarėju.
– To, kuris mūsų Paežerių dvare baliavodavo su esesininkais?
– Ar tiesa, kad ir L. Prapuolenis nemėgo A. Smetonos? Juk tėvas smetoninis burmistras.
– Būtent nemėgo. Baigęs Kybartų ,,Žiburio“ komercinę gimnaziją, Kaune studijuoja Vytauto Didžiojo universitete. Ten įstoja į katalikišką korporaciją ,,Kęstutis“, kur jis ėmė reikštis kaip aktyvus opozicionierius tautininkų režimui. Vengdamas persekiojimo, išvyko studijuoti į Klaipėdą, kuriai esant autonomiškai buvo lengviau skleisti savo pažiūras.
– Bet teko skaityti, kad nerimo ir Klaipėdoje. Ten, vadovaudamas ateitininkų korporacijai ,,Gintaras“, parengė rezoliuciją prieš A. Smetonos vienvaldišką valdymą, raginančią ,,paleisti tautininkų Seimą atkurti Lietuvoje demokratinę santvarką“. Valdžia Leoną tuoj pašalino iš instituto, o grįžus į Kauną teisingumo ministras St. Šilingas jam net skyrė 4 metus kalėjimo. Tik A. Smetonai 1939 m. į Ministrų kabinetą pasikvietus opozicinių partijų atstovus, byla buvo nutraukta.
– Leonas buvo maištininkas iš mažų dienų. Ankstyvoje vaikystėje mėgo Kybartuose žaisti futbolą ir žvejoti. Ne mokslai buvo galvoje, tad trečioje klasėje liko antramečiauti. Tai perpildė tėvo rūstybę. Vėliau Leonas prisimins: ,,Tėvai, nematydami kitos išeities, parvežė mane į tėvo vadovaujamą Jėzuitų gimnaziją Kaune. Po trijų mėnesių labai kieto režimo prašiau tėvo pasigailėjimo. Man davus žodį pasitaisyti, buvau sugrąžintas į Kybartų gimnaziją.“
– Maištininkas, beveik kaip aš jaunystėje, susikirtau su tėvu dėl nenorėjimo kunigu tapti. Bet primink, kaip jam ten sekėsi po karo Vakarų Vokietijoje?
– Medžiojo ten jį sovietai. Tam buvo pasiųstas ypatingas agentas vokietis – buvęs Vermachto puskarininkis Rudolfas Ottingas. Jis turėjo Leoną sutikus perverbuoti, o nepavykus – nužudyti. Tas Rudolfas – slidus tipelis. Žinai, jis karo pabaigoje liko Lietuvoje, po to – Lietuvos partizanas, sugavus saugumui, perverbuotas, išdavinėjo partizanus, o permestas į Vakarų Vokietiją, kaip agentas Balandis, medžiojo Lietuvos patriotus. Savo gimtinėje Vokietijoje tas svieto perėjūnas dar kartą keitė kailį. Gimtajame mieste jis viską apie save papasakojo Vokietijos kontržvalgybai, tapo policininku. Po jo išdavystės sovietai atsisakė drastiškų metodų, gaudyti ar žudyti Vokietijoje pasislėpusius kovotojus už Lietuvos laisvę.
– Kiek žinau, Leonas iš Vokietijos 1955 m. persikėlė į JAV, Čikagą, kur dirbo Lietuvių fronto bičiulių organizacijoje, mirė 1972 m. gegužės 23 d. Lietuvoje primirštas, nelikę jokio atminimo ženklo.
– Taip jau yra mūsų istorijoje. Jo bendražygio LAF-O Vilniaus štabo vadovo pavardė įamžinta Vilniuje atminimo lentoje Gedimino prospekte, o Paežerių dvaro muziejuje jo nuotrauka yra stende greta tavo smuiko ir mano skulptūros modelio.