Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > Vinco pasikalbėjimai su Jonu, lietuvystės Moze

Vinco pasikalbėjimai su Jonu, lietuvystės Moze

– Godotinas broli Jonai! Ar žinai, kad mudu abudu pagerbti, įamžinti skulptūrose tik Vilniuje ir Vilkaviškyje? Štai Birštone, kurorto aikštėje, rymai vienas, nėra net su kuo pasišnekėti. O apie mus Lietuvoje daug rašo, ypač tave garbavoja. Net dvi knygos šiemet pristatytos Vilniaus Knygų mugėje. Tai A. Grigalevičiaus išsami trilogija ir istoriko E. Railos puikus darbas su skambiu pavadinimu ,,Lietuvystės Mozė“.

– Nagi, ir kuo jis mane įvardija?

– Agi rašo: ,,Basanavičių galėtumėm laikyti pagrindiniu šiuolaikinės lietuvybės ideologijos kūrėju ir vienu svarbiausių moderniojo lietuviškumo stulpų“. Įdomu, kad prie tavęs E. Raila priskiria ir mane bei Joną Jablonskį.

– Girdėjau, kad Marijampolėje ant mūsų lankytos gimnazijos sienos kabo keturi bareljefai su mano, tavo, P. Kriaučiūno ir J. Jablonskio veidais. Smagu ir gražu, kad visi esame nuo Vilkaviškio krašto. O istorikas E. Raila turbūt mano raštus atidžiai išstudijavo, kurie visi dabar saugomi Vileišio namuose (Lietuvių kalbos ir literatūros institutas).

Ar neprirašė apie mane kokių balabaikų (linksmų istorijų)?

– Apie pirmąją meilę parašė. Būk tu penkerius metus efermiškai mylėjai Uršulę iš Ožkabalių ir amžina meile taip pat penkerius metus Gabrielę ir Prahos.

– Na, Uršulė – tai vaikystės simpatija. Apie ją savo biografijoje rašiau: ,,Ir reikėjo taip atsitikti, kad aš, dar būdamas kokių 8–9 metų vaikėzas, eidamas drauge su tai Uršule į mokslą pas daraktorių, būčiau ją įsimylėjęs. O buvo tai labai graži mergaitė, tamsių beveik juodų plaukų,  mėlynakė su labai gražiomis didelėmis akimis, kokių gražesnių vėliau niekur man neteko matyti. Aš taip idealiai, platoniškai į ją įsimylėjęs, kad būdamas patenkintas, laimingas, tik ją nors iš tolo pamatęs“. (E. Raila, Lietuvystės Mozė, 2019, P. 29)

Matau iššniukštinėjo visus mano užrašus. O gal dar ką dyvino (keisto) apie mane parašė?

– Tuo metu buvo madinga domėtis žodžių kilme, rinkti retus žodžius, užrašyti tautosaką. Jis rašo, kad tu buvai vienas žymiausių etimologinių žaidimo meistrų. Cituoju vieną sakinį, kuris mane dar ir šiandien verčia nurausti: ,,Tai buvo epitetas bibis, kuriuo Basanavičius apibūdino II klasės mokinį A. Lapinską“. (Ten pat, P. 31)

– Tokias smulkmenas rašo, o rimčiau?

– Mini, kad tu pas kunigą Jurgį Čėsną susipažinai su K. Donelaičio ,,Metais“, skaitei lenkų literatūros veikalus istorine tema. Rašo, kad tavo tautinės savivokos formavimuisi įtakos turėjęs Petras Kriaučiūnas, kilęs nuo Vištyčio. Mini, kad tu antroje ar trečioje klasėje jau pradėjai lietuvių dainas užrašinėti, iš kaimynų ir mokinių girdėtas. 1868 m. užrašei ,,Meilės dainą” su prierašu, kad ,,užrašyta Ožkabalių kaime“.

– Taip, turbūt tada, tapęs lietuviu, ryžausi studijuoti istoriją Maskvoje, o išvykęs į Bulgariją  kartu su Jonu Šliūpu, Andriumi Višteliu-Višteliausku, Martynu Šerniumi ir Jurgiu Mikšiu ryžomės leisti ,,Auszrą“. Prie jos ištakų stovėjęs ir lenkas Kraszewskis.

Džiaugiuosi, kad mano ,,Auszra“ į lietuvybę atvertė V. Kudirką, V. Storastą-Vydūną  ir Žemaitę. Pastaroji iš P. Višinskio gavusi „Auszros“ numerius rašė: „Vartau ir skaitau, ir savo akims nenoriu tikėti…rankos man dreba“. (Ten pat, P. 83)

Punsko klebonas Simonas Norkus, kunigavęs ir Bartninkuose, „Auszroje“ paskelbė išverstą Wladislawo Syrokomtos poemą „Margiris“, kurią palydėjau Lietuvos istoriją paaiškinančiu prierašu: ,,Weikalai szionai apraszomi atsitiko Peleniu pilėje ant upės Aistos kranto Užgiriniame Trake (Suwalku gub. Wilkaviszkio paw. Bartninku waslt) pabaigoj wasario 1836 m.; raszėjas perkeitė pilės vietą, ją apraszydamas, kaipo ant Niamuno karnto gulinczią“.

– Taip tu kruopščiai ištaisei ,,raszėjo“ klaidą ir didvyrišką Margirio istoriją sugrąžinai į savo vaikystės miestą.

– O kas dar tau įstrigo toje knygoje?

– Tavo pastangos prikelti Lietuvos istoriją, kalbą. Mane, kaip ,,Varpo“ redaktorių, sujaudino tai, kad „Auszros“ idėjas pratęsdamas sulaukiau tavo rašinį apie žmonos mirtį, paskelbdamas nekrologą. Ir ant jos paminklo užrašei jos žodžius: ,,Kaip baisu, kai visiems laikams turime išsiskirti su tuo, ką taip karštai mylime.“ (Ten pat, P. 133)

– Taip, mano veikla gražiai įvertinta. Man patinka sėdėti Vilkaviškio aikštėje ir žvelgti į miestą. Čia mane lanko turistai, prie kojų žaidžia vaikai. Įstabiame Romerio dienoraštyje perskaičiau apie jo susitikimus su manimi. Jis rašo: ,,Šito senio išvaizda ir kiekvienas susitikimas su juo daro man stiprų įspūdį. Šitas žmogus – simbolis, tai Vyras kuris prilygsta pranašui“.

– Taip, Joneli, tapome tautos simboliais, telieka tikėtis, kad mūsų išsvajota ir kurta Lietuvėlė klestėtų, o žmoneliai ją mylėtų.

Nugirdo istorikas Antanas Žilinskas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite