Pagrindinis > Toli - arti > Kelionės > Vokiškosios dvasios ir didybės beieškant (XII dalis)

Vokiškosios dvasios ir didybės beieškant (XII dalis)

(Tęsinys)

Šiandien dumsime į šiaurę. Ne sniego ieškoti, o į šiauriausią Vokietijos miestą Flensburgą.

Baltijos jūros pakrante kelias veda olimpinio centro link. Oho, čia tikras buriuotojų rojus! „Olympiazentrum Schilksee“ – jachtų uostų, gyvenamųjų pastatų ir parduotuvių kompleksas Kylio Schilksee, Kylio rajone, Šlėzvige-Holšteine. Čia esanti prieplauka yra viena didžiausių Baltijos jūros pakrantėje Vokietijoje. 1972 m. šioje vietoje vyko olimpinių žaidynių buriavimo varžybos. Trasose priešais Schilksee olimpinį centrą rungtys vyko šešiose jachtų klasėse: Finn, Flying Dutchman, Starboot, Tempest, Dragon ir Soling. Šiandien „Olympiazentrum Schilksee“ veikia buriavimo mokyklos (visoms amžių grupėms), vyksta buriavimo renginiai, varžybos, aktyvus uosto darbas.

Schilksee olimpinio centro jachtų uostas Baltijos jūros pakrantėje.
Stiebų miškas… Ne dievų, o stiebų!
Schilksee olimpinio centro jachtų uoste.

Eckernfördas – nedidelis 700 metų senumo žvejų uostas buvusioje Šlėzvigo kunigaikštystėje prie Baltijos jūros. Dar iki miesto paminėjimo (1302 m.) čia vyko gausybė įvykių: statomos ir deginamos pilys, gaisrai, potvyniai, karai – juk kraštas priklausė Danijos karalystei. 1150–1180 m. buvusioje pilies vietoje pradėta statyti lauko akmenų Borbio bažnyčia. Ji lig šiol ir vadinama ne kokio ten šventojo vardu, o tiesiog Borbio. Jutian-Skandinavijos konstrukciniu stiliumi pastatytos bažnyčios sienų storis nuo 1,10 iki 1,30 metro – beveik tvirtovė… Ir tik 18 a. miestas pradėjo klestėti. Žinomas verslininkas Friedrichas Wilhelmas Otte įkūrė pramoninį rajoną, išplėtė žvejybos uostą. Miestas suklestėjo. Štai ką reiškia žmogaus žinomumas ir gera vadyba. 1831 m. čia jau buvo įkurtas ir pajūrio kurortas, bet žvejyba išliko svarbiu ekonominiu veiksniu. Ypač Eckernfördą išgarsino žuvies rūkyklos. “Aukso metai” greitai baigėsi. 1848 m. Šlėzvigo kunigaikštystėje kilo trimetis pilietinis karas ir miestas atiteko vokiečiams, o vėliau jis vėl “pasodintas po Danijos karūna”. Atsiskyrus nuo Danijos monarchijos ir prijungus prie Prūsijos (1864/1866), Eckernfördas prarado didžiąją dalį savo prekybos ir greitai atsidūrė besivystančio Kylio šešėlyje. Taigi turim, ką turim. Dabartinis Eckernfördas iš ramaus uostamiesčio išaugo į nepakartojamą turizmo centrą Baltijos pakrantėje, miestą, į kurį norisi sugrįžti. Pasivaikščiokim.

Eckernfördas.
Eckernfördas.
Eckernfördas.

Borbio bažnyčia.

Kapinaitėse, prisišliejusiose prie bažnyčios, aptikome vokiečių kareivio antkapį. Augustas Švelnius. Gal lietuvis koks? Tik data mirties keista – pokarinė. Kad tai žuvęs kareivis, išduoda keturkampis kryžius virš užrašo.

Tolumoje – grūdų saugykla, pastatyta 1931 m. Grūdų sandėlį pašarų gamybai pastatė toks Heinrichas Hansenas per penkis mėnesius. Saugykloje tilpo 3500 tonų grūdų. Nuo 1972 m. – paveldo objektas. Šiuo metu čia įkurtas restoranas. Beje, šio pastato brėžiniai dar dabar saugomi Eckernfördo miesto rotušėje.
Šokolado manufaktūros krautuvėlė.
Miestas, į kurį norisi sugrįžti…

Ir pagaliau mūsų tikslas Flensburgas – pats šiauriausias Vokietijos miestas, prigludęs prie Danijos sienos ir Baltijos jūrai priklausančio Flensburgo fjordo. Čia prasideda visą Vokietiją kertantis 7-asis autobanas, yra geležinkelio mazgas, jūrų uostas. Miestas, kuriame išvystyta laivų statybos, mašinų ir įrengimų gamybos, tekstilės (apatinio trikotažo), maisto (romo, alaus ir kt.) pramonė. Veikia universitetas, yra keli teatrai bei muziejai. XIII a. Flensburgą įkūrė danai, netrukus čia apsigyveno ir vokiečių pirkliai. 1284 m. suteiktas miesto statusas ir Flensburgas tapo vienu svarbiausių Šlėzvigo kunigaikštystės miestų. Jis buvo Hanzos lygos nariu. Viduramžiais Flensburgas buvo svarbiu silkių žvejybos ir apdorojimo centru. XVI a. uosto reikšmė ypač išaugo, vėliau Flensburgas buvo svarbiu prekybos romu centru. XIX a. prasidėjus industrializacijai miestą pranoko tik Hamburgas ir Kopenhaga. 1920 m. referendumu miesto gyventojai pasirinko prisijungti prie Vokietijos (toliau į šiaurę esančios žemės prisijungė prie Danijos). 1945 m. Flensburgas buvo paskutinė nacių Vokietijos sostinė – po Hitlerio mirties šalies vadovu paskirtas Karlas Dionicas iš atakuojamo Berlyno išsikėlė į Flensburgą (sudarytas Flensburgo kabinetas), tačiau po kelių savaičių miestas užimtas britų. Štai tokia trumpa miesto istorija. Dabar – “paganysime akis”.

Flensburgas.

Atsižvelgiant į nacionalinių mažumų vaidmenį šiame mieste, pagal 1955 metų bendrą Bonos-Kopenhagos deklaraciją įteisinta dvikalbystė vokiečių ir danų kalbomis. Flensburge yra išlikęs senasis istorinis uostas, laivų gamykla, karinio jūrų laivyno bazė, intensyviai plėtojamas pasienio turizmas. Na, o burlaivių ir jachtų gerbėjams tikrai yra į ką pasižiūrėti…

Senajame istoriniame uoste.
Senajame istoriniame uoste.
Senajame istoriniame uoste.
Pagrindinėje senamiesčio gatvėje – ištempti lynai batams užmesti. Nepavyko išsiaiškinti, kodėl taip daroma. Gal koks puošybos elementas ar tradicija tokia: išvažiuoju iš miesto, palieku batus tam, kad vėl sugrįžčiau?
O štai čia “išdūūūūrė” ir “goooglai”, ir užrašai ant durų į apžvalgos bokštą Flensburge. Pirmą kartą Vokietijoje buvo viskas kitaip nei parašyta… Žodžiu, nedirba – uždarytas. Beliko tik įamžinti patį bokštą. (Fotografuota tuo metu, kai apie “Covid-19” nebuvo net sapnuojama).

P. S. Pradinukus dauguma tėvų veža mokytis į Flensburgo mokyklas: ten iš 10 vaikų klasėje 6 danai ir 4 vokiečiai, kai tokiame Hamburge tik vienas ar du vokietukai iš 10 vaikų klasėje (patys žinote kodėl)… Pasirodo, kad amžinų priešų danų kompanijoje smagiau ir europietiškiau…

Autoriaus nuotraukos.

(Bus daugiau)

 

Komentaras “Vokiškosios dvasios ir didybės beieškant (XII dalis)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE