Dauguma, skaitydami mano rašinius apie vokiškosios dvasios ir didybės paieškas, pateikia klausimų, nesusijusių su šia tema. Ką keliaudami valgome ar kur nakvojame? Priverstas atsakyti: sausos duonelės žiauberėlę ir gurkšnelį mineralinio vandens… Kiek čia mums reikia? Svarbiausia – kuo daugiau pamatyti. Juokauju. Visą kelionių eigą susidėlioju iš anksto, dažniausiai šykštaus “google” pagalba. Daug patarimų išgirstu iš čia, Hamburge, gyvenančio draugo, bohemiškos išvaizdos senolio, amžino keliautojo ir puikaus pašnekovo (bendraujame angliškai) Enriko, kurio močiutė yra kilusi iš Lietuvos. Jo patarimai svečiame krašte labai pravečia. Turint kelionės planą, belieka anksčiau atsikelti, pairūpinti karšta kava termose, suteptais sumuštiniais ar virtais kiaušiniais bei dešrelėmis (tai gali pasidaryti iš vakaro), sauja saldainiukų ledinukų ir pirmyn. Paprastai Šlėzvigo-Holšteino lankomus objektus “apsukame” per dieną, vakare sėkmingai pasiekę namus Hamburge. Na, kad kelionėse “atsirastų daugiau spalvų”, paskutiniu metu lankomose vietose degustuojame vokiškosios kultūros ir kulinarijos neatsiejamą produktą – vietinį alų (vairavimui leistinas alkoholio promilių kiekis Vokietijoje – 0,5). Kitas klausimas labai įdomus – ar visos pilys ir rūmai šioje žemėje buvo karų nuniokoti ir sugriauti? Tikrai ne. Šiandien lankysimės Šlėzvige, viską patys pamatysite…
Pirmiausia apie patį regioną. Šlėzvigas – istorinis regionas šiaurės Europoje, buvusi kunigaikštystė. Nuo 1920 m. padalintas tarp Danijos (Pietų Jutlandija) ir Vokietijos. Nuo seniausių laikų Šlėzvigas buvo apgyvendintas germanų genčių. Ankstyvaisiais viduramžiais svarbiausia regiono gentis buvo…. (paskaitykite šią vietą kelis kartus…) anglai (štai šito tikrai daug kas nežinojo), dėl to regionas buvo žinomas kaip Anglija (pakitęs šio pavadinimo variantas Angeln vis dar taikomas pietrytiniam Šlėzvigui įvardinti). Nuo IV a. iš šiaurės čia pradėjo veržtis vikingų danų gentys, kurios stūmė anglus, galiausiai persikėlusius į Britaniją. Šiek tiek vėliau į ištuštėjusį kraštą iš Šiaurės jūros kėlėsi fryzai, kurie įsitvirtino pietvakarinėje Šlėzvigo dalyje: čia susiformavo Šiaurės Fryzija. Kaip ten bebuvę, iki minėtų 1920 m. ilgus šimtmečius su pertraukomis tai buvo Danijos karalystės teritorija.
O dabar apie patį miestą. Šlėzvigas yra vidutinio dydžio miestas Šlėzvige-Holšteine prie Baltijos jūros, Šlei įlankos, giliai įsirėžusios į žemyninę dalį. Tai rajoninis Šlėzvigo-Flensburgo rajono miestas, buvusi Šlėzvigo kunigaikštystės sostinė. Miestas, kuriame buvo karūnuojami Danijos karaliai, miestas, kuris žinomas kaip teisminė sostinė, nes dėl istorinių priežasčių čia įsikūrusi valstybės konstitucinio teismo būstinė, taip pat dar trys aukštesnieji teismai ir prokuratūra. Dėl puikios geografinės padieties Šlėzvigas kažkada buvo įvardintas Šiaurės Europos prekybos centru. Juk sausumos kelias tarp Baltijos ir Šiaurės jūros čia buvo ypač trumpas (nepatingėkite žvilgtelti į žemėlapį). Skaitant miesto istoriją, susidaro vaizdas, kad valdant danams šis miestas augo ir klestėjo, o kraštą užėmus vokiečiams, o dar vėliau ir prūsams, Šlėzvingą apimdavo stagnacija ir nuosmukis.
Svarbiausias pastatas mieste – Šv. Petrio katedra, Šiaurės Vokietijos evangelikų liuteronų bažnyčios Šlėzvigo vyskupo ir Holšteino pamokslų bažnyčia. Tai yra vienas iš svarbiausių Šlėzvigo-Holšteino architektūros paminklų. 1218 m. vyko naujai pastatytos romaninės bazilikos atidarymas, dalyvaujant jo rėmėjui Danijos karaliui Valdemarui II, 15 vyskupų ir trims kunigaikščiams. 1894 m., imperatoriaus Vilhelmo II prašymu, katedroje buvo pastatytas 112 m. aukščio naujas bokštas. Beje, šiandieninė apie 100 metrų ilgio katedra statoma lig šiol…
Apsilankykime Šlesvingo Gotorfo pilyje (Schleswig Schloss Gottorf). Ji buvo perstatyta ir išplėsta kelis kartus per daugiau nei aštuonių šimtų metų istoriją ir pasikeitė nuo viduramžių pilies renesanso tvirtovės iki baroko pilies. Šiandien pilyje yra du Šlėzvigo-Holšteino nacionaliniai muziejai ir fondas „Schleswig-Holsteinische Landesmuseen Schloss Gottorf“.
Pagaliau prie Šlesvingo Gotorfo pilies po ilgo karantino vartus atkėlė Baroko sodas. Suplanuotas kunigaikščio Friedricho II nuo 1637 m., vėliau išplėstas kunigaikščio Christian Albrechto, baroko sodas buvo unikalus Vokietijoje. Daugybė nevietinių augalų rūšių atsiskleidė stebuklinga magija, nuostabiomis terasomis, tvenkiniu, vandens ypatybėmis ir skulptūromis, taip prisidėdamos prie Gotorfo pilies šlovės. Šis sodas klestėjo tik trumpą laiką: jau 1713 m., po karinio pralaimėjimo prieš kaimynus danus, prasidėjo laipsniškas garsiojo komplekso nykimas. 1864 m. Gotorfas pagaliau tapo Prūsijos garnizonu, o kadaise nuostabus sodas tapo jojimo maniežu. Nuo 1999 m. Iki 2007 m. Baroko sodas atgavo seną veidą. Remiantis istoriniais planais, inventoriais ir įskaitant archeologinius radinius, sodas buvo pertvarkytas ir įgavo anksesnįjį vaizdą.
Baroko sode stovi nepatrauklus pastatas, bet jo viduje tikras aukso puodas – Gotorfo rutulys – seniausias planetariumas pasaulyje. Kunigaikštis Friedrichas III von Schleswig-Holstein-Gottorf kartu su savo teismo tyrinėtoju Adomu Oleariuumi nuo 1651 m. planavo ir pastatė didžiulį gaublį – šiuolaikinį amatų, gamtos mokslų ir technologijos stebuklą. Sukurtas didžiausias žemės ir dangaus modelis, kurio skersmuo viršija tris metrus. Jo išorėje buvo tuometinis žemės kartografinis vaizdas ir pirmasis žvaigždėto dangaus trijų matmenų modelis viduje. Iki šiol Žemės rutulys laikomas seniausiu planetariumu pasaulyje.
Autoriaus nuotraukos.
(Bus daugiau)