Pagrindinis > Toli - arti > Kelionės > Vokiškosios dvasios ir didybės beieškant (XVIII dalis)

Vokiškosios dvasios ir didybės beieškant (XVIII dalis)

Jau pasakojau, kad važinėjant autobanais vaizdas pro langą būna gan monotoniškas. Visą laiką knieti sukti šonan, į kokį mažą keliuką, kur išsimėtę maži miesteliai, bažnytkaimiai ar driekiasi ūkininkų valdos. Toks ekspromtu pakeistas kelionės planas beveik visuomet pateikia staigmenų. Įdomiausia tai, kad aplankai kažkokį objektą, tik sugrįžęs išsiaiškini, kur tu čia buvai ir ką pavyko užfiksuoti fotoaparatu. Todėl šiandieninė kelionė po Šlėzvigo-Holšteino žemes bus truputį padrika, bet ypatinga tuo, kad joks gidas jus čia tikrai neatveš.
 
Haseldorfo dvaras. Dabartinį dvaro pastatą buvusios nugriautos pilies vietoje 1804 m. suplanavo ir pastatė danų statybininkas Christianas Frederikas Hansenas. Užsakovas buvo Hansas Heinrichas von Friccius-Schildenas. Dvaro pastatas “skęsta” senų medžių parke. Prie parko prisišliejusios vėlyvojo romantinio stiliaus šv. Gabrieliaus bažnyčios, palaidotas vienas iš šio davaro valdytojų – princas Emilis von Schoenaichas-Carolathas-Schildenas. Savo laiku dvaras tapo literatūros susitikimų vieta. Čia, be kita ko, svečiavosi garsiausias Vokietijos poetas Raineris Maria Rilke. Šiandien Udo princas von Schoenaichas-Carolathas yra Haseldorfo dvaro savininkas.
Haseldorfo dvaras ir šalia jo esanti šv. Gabrieliaus bažnyčia.

Kaip ir dauguma Vokietijos davarų, Haseldorfo dvaras yra uždaras visuomenei. Teritorijoje daug įspėjančių lentelių su užrašu, kad teritorija privati.

Kai lankaisi mažuose miesteliuose, akį traukia vietos gyventojų valdos. Visur tviska švara ir tvarka, kiemuose pilna dekoratyvinių augalų, fasadai papuošti vazoninėmis gėlėmis. Ypač populiarus puošybos elementas – lauko akmuo. Rodos, kaimynai net konkuruoja tarpusavy, kas išmaniau ir originaliau išpuoš savo sodybą. Tiesa, į kai kurias snapo neįkiši – vokiečiai taip pat mėgsta ir privatumą, atsiribodami vieni nuo kitų išpuoselėtomis gyvatvorėmis. Žinoma, tokių miestelių pagrindinis pastatas – bažnyčia. Ir nors čia jų tuštėjimo metas, niekas mums netrukdo jas apžiūrėti iš išorės.

Šv. Laurento bažnyčia Lundene, Dithmarschen rajono dalyje Šlėzvige-Holšteine. Pirmoji nedidelė bažnyčia buvo pastatyta apie 1100 metus senoje pagonių kulto vietoje. Pastatas išgyveno du niokojančius gaisrus, o dabartinis vaizdas nesikeičia nuo 1834 m.

Šv. Laurento bažnyčios šventoriuje esančios kapavietės ir kriptos.
Lauko akmenų bažnyčia Hennstedte, skirta Šv. Sekundui (1280 m.). Tai retas bažnyčios pavadinimas. Secundus buvo Romos karys, atsivertęs į krikščionių tikėjimą. Jis buvo paskandintas deguto statinėje ir mirė kankiniu.
Evangelikų liuteronų Šv. Martyno bažnyčia Tellingstedte – viena iš seniausių Dithmarschen rajono bažnyčių. Kaip bažnyčios vieta buvo paminėta jau 1140 m.

Kiekvieno skonis architektūroje skirtingas, bet bažnyčios sienos (beje, ir kitų pastatų) iš lauko akmenų, man labai patinka. Tikriausiai ir šio krašto žmonėms taip pat lauko akmuo užima ne paskutinę vietą.

1323 m. Hemmingstedtas pirmą kartą paminėtas kaip savarankiška parapija. St. Marien-Kirche buvo pastatyta XIV amžiuje iš lauko akmenų ir plytų.
Hemmingstedto St. Marien-Kirche varpinė.
Šiame miestelyje ir dar vienas lankomas objektas – Hemmingstedto vėjo malūnas (1858 m.).

Kai pačiupinėji – sužinai. Pasirodo, kad tas Hemmingstedto miestelis Vokietijoje labai žinomas. 1500 m. vasario 17 d. Hemmingstedto mūšyje Dithmarscherio ūkininkai, vadovaujami Wulfo Isebrando, sumušė Danijos kariuomenę, vadovaujamą Danijos, Norvegijos ir Švedijos karaliaus Johanno bei jo brolio Friedricho, Šlėzvigo ir Holšteino kunigaikščio. Nors ir Dithmarscherio ūkininkų kariauna buvo gerokai mažesnė, jie atidarė vandens šliuzą užliedami žemę bei naudodami ilgas ietis sugebėjo vėl ir vėl pulti vos judančią armiją ir galiausiai pasiekti pergalę. Šiai datai atminti pastatytas Hemmingstedto mūšio monumentas… iš lauko akmens…

Hemmingstedto mūšio monumentas.

Muziejinė ekspozicija, menanti Hemmingstedto mūšį, atvira vsą parą visiems, norintiems ją pamatyti.

Užsukime į Preetzo miestelį, kuris taip pat “neguli” pagrindinių plentų kryžkelėse. Preetzo vienuolynas buvo įkurtas Holšteine ​​valdant danams, kaip benediktinų vienuolynas 1261 m. Be gyvenamųjų pastatų ir vienuolyno bažnyčios, vienuolynas turėjo ūkio kiemą su tvartais, karvių, arklių ir avių arklidėmis, vandens malūnu ir daugybe ūkinių pastatų. Pirmieji vienuolyno pastatai buvo pastatyti vadovaujant provostui Johanesiui. Tai apėmė ir vienuolyno bažnyčią, pastatytą 1268–1280 m., 1307 m. gaisras visiškai sunaikino bažnyčią ir vienuolyną. Dabartinė vienuolyno bažnyčios rekonstrukcija vyko 1325–1340 m. Tuo tikslu Liubeko vyskupas Heinrichas II paskelbė keturiasdešimt dienų atlaidus 1330 m. Paverčiant vienuolyną didikų moterų vienuolynu, XVI – XVIII amžiuje buvo pastatyti keli ponių namai su nuosavu namų ūkiu, taip pat kunigų rūmai ir kunigaikščio namai bei kiti pastatai. Turime pilną komplektą – eime apžiūrėti.

Preetzo vienuolynas.
Preetz vienuolyno draugija buvo įkurta 1981 m., kad išsaugoti ir prižiūrėti Preetz vienuolyno pastatus, meno vertybes, ypač bažnyčią, bei sukelti piliečių ir lankytojų susidomėjimą šiuo objektu.

Pasidairykime dar aplink vieną dvaro pastatą, į kurį dėl mažo lankomumo net keleliai žole užžėlę. Tam yra svarių priežasčių. Apie viską iš eilės…

Bredeneeko dvaro rūmai.

Hamburgo prekybininkas Conradas Hinrichas Donneris pamatinį akmenį savo dvaro rūmais padėjo 1830 m. Jo anūkas, vedęs Bodild grafienę Holstein-Holsteinborg, išplėtė nuosavybę iki dabartinio vaizdo 1898–1902 m. Rūmai ėjo iš rankų į rankas, kol tapo niekam nereikalingi, nes remonto darbai kainuodavo daugiau, nei paties pastato nugriovimas. Po 100 metų turiningos istorijos, paskutinę minutę vienas gražiausių tokio pobūdžio pastatų Šlėzvige-Holšteine, ​​buvo išgelbėtas nuo visiško sunykimo, kai begriūvantį pastatą įsigijo Jürgenas Paustianas. Nuo 2004 m. Bredeneeko rūmai restauruojami. Šiuo metu be pilies valdovo rezidencijos, klasikinio stiliaus rūmuose vėl naudojamos 6 salės, 3 kambariai ir lauko patalpos, kurias galima išsinuomoti šventėms, vestuvėms, koncertams ar konferencijoms.

Iš tiesų – pastatas labai įspūdingas.

Bredeneeko dvaro rūmai. Nuo 2004 m. lapkričio mėnesio dvaro rūmai priklauso Hamburgo porai Paustian. Didžioji pastato dalis buvo atnaujinta, o tolesni restauravimo darbai vis dar vyksta lig šiol. Manau, kad neilgai trukus, šie dvaro rūmai vėl taps lankoma vieta net tik vokiečių turistų.

Toliau nuo pagrindinių kelių ir Schlutupas – senas žvejų kaimas su maždaug 6000 gyventojų, mažiausias rajono centras Vokietijos Šlėzvige-Holšteine.

Schlutupas.

Schlutupo Šv. Andrėjaus bažnyčia (1436 m.).
O štai kaip kartais pasitaiko. Tremsbiutelio pilis (Schloß Tremsbüttel). Tiek jos ir tematėme (interneto platybės kvietė apžiūrai). O karantinas įnešė savo paklaidas. Vienintelė foto pro grotuotų vartų plyšį.

Kuo smagūs tie mažieji keliai, ogi nenuspėjimu. Nieko “neradę” Tremsbiutelio pilyje, už keliolikos kilometrų randame Šv. Ansgaro benediktinų vienuolyną (dar vadinamas Nütschau vienuolynu) Travenbrücke, netoli Bad Oldesloe. Ten vyko kažkokie švietėjiški renginiai ar paskaitos, todėl netrukdydami vienuoliams atlikti jų šventą misiją, pasivaikščiojom po vienuolyno parką.

Nütschau vienuolyne.

Vokiškosios dvasios ir didybės beieškant (XV dalis)

Vos už keli šimtų metrų nuo vienuolyno prateka jau jums girdėto pavadinimo upė Travė (juk rašiau apie Liubeko Travemundę ir apie Travės miestus).

124 km ilgio upė Šlėzvige-Holšteine, įtekanti į Baltijos jūrą. O jau vandens skaidrumas…

Taigi reziumuoju. Taisyklė – nemesk kelio dėl takelio čia, Vokietijoje, negalioja. Čia įdomu pasidairyti atokiuose užkampiuose ir atrasti kažko neįprasto ir įdomaus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite