Pagrindinis > Toli - arti > Kelionės > Vokiškosios dvasios ir didybės beieškant (XXX dalis)

Vokiškosios dvasios ir didybės beieškant (XXX dalis)

Anksčiau sakydavo, kai dega stogas, skambinkite 01, kai stogą pavagia – 02, o kai stogas “važiuoja”, pagalbos sulauksite paskambinę numeriu 03. O kokiu numeriu reikėtų skambinti atsitikus nelaimei Vokietijoje? Jeigu įvyko eismo nelaimė ar koks kriminalinis įvykis – 110, o jeigu reikalinga skubi medikų pagalba, bendrosios pagalbos telefono numeris toks pat kaip ir Lietuvoje – 112.

Gyvendamas Vokietijoje, neapsiėjau ir aš be medicinos darbuotojų iškvietimo. Geitosios pagalbos automobiliu buvau greitai pristatytas į artimiausios Hamburgo ligoninės priimamąjį ir apsilankymas čia  man sukėlė didžiulę nuostabą. Greitosios pagalbos darbuotojai greitai medicinos personalui išdėstė paciento (mano) nusiskundimus ir negalavimus, pabrėždami, kad pacientas su savimi turi sveikatos draudimo pažymėjimą (Vokietijoje tai labai svarbu, nes medicinos paslaugos labai brangios) ir nekalba vokiškai. Nuo šio memento, lyg plokštelei apsivertus,  visas personalas su manimi pradėjo bendrauti anglų kalba.

Nepraėjus nė penkioms minutėms, jau buvau paguldytas ligoninės priimamojo skyriaus palatoje, prijungtas prie organizmo parametrus rodančio aparato (nesu medikas ir nežinau, kaip jis vadinasi), buvo paimtas kraujo tyrimas, pastatyta lašelinė, atliktas “covid” testas. Dar gal po trijų minučių, tempdama paskui save ultragarsinę aparatūrą, palaton atskubėjo budinti priimamojo daktarė išsamiai apžiūrai. Ir pagalvojau, o kaip būtų Lietuvoje? Tikriausiai laukdamas budinčio daktaro ne vienas pacientas spėdavo ir “galus atiduoti”… “Rytoj operuosime”, – pareiškė daktarė ir išskubėjo, pas kitą ligonį. Penktadienio vakaras. 17-ta valanda. Nusiteikiau ilgai laukimo nakčiai…

Staiga palaton įsiveržia kažkoks jaunuolis, vėl viską išsamiai ištikrina pasitelkęs ultragarso aparatą. Prisėdęs užpildo kažkokius popierius ir lyg koks operacijų organizatorius ar vadybininkas pareiškia, kad nėra čia ko laukti ir kad jis jau dabar užsako operacinę, anesteziologą, chirurgus, palatą chirurgijos skyriuje ir t.t. Oho, koks operatyvus vaikis, pagalvojau. Porą valandų “cackinosi” su manimi, o vėliau jo suderinta operacijos eiga buvo vykdoma kaip laikrodukas. Perrengė privalomais operaciniais rūbeliais ir nuvežė ligoninės palaton. Kažkokiu mistiniu būdu atkeliavo mano asmeniniai daiktai ir drabužiai iš priimamojo skyriaus į palatą – net nežinau kaip. Palatos seselė padavė spintos raktelį, nurodžiusi, kur viskas sudėta.

 

Operacija buvo sklandi… Tiek ir tepamenu – juk miegojau tris su puse valandos. O štai palata, į kurią sugrįžau, buvo gan didelė, su padėtį keičiančia, pulteliu valdoma lova, televizoriumi, staleliu kompiuteriniam darbui, privačiu tualetu ir dušu. Vonios kambaryje –  skutimosi priemonės (peiliukai, putos, skystis po skutimosi ir net kvepalai). Aplink zujo nepaprastai muoširdžios ir rūpetingos slaugytojos. Atkreipiau dėmesį – ligoninės personalas labai jaunas. Maistas, koks gi ligoninėje maistas? Vėl buvau priblokštas. Jau antrą dieną po operacijos pietums gavau kepsnį vyno padaže… Kažkoks nenusakomas šokas… O ryte ir vakare prie palatos durų stabteldavo “mini parduotuvė” ant ratų. Paslaugus kinietiškos išvaizdos oficiantas rytietišku akcentu siūlydavo, ko tik širdis geidžia: gal 10 rūšių sūrio, 5–6 skirtingų rūšių dešros ar jogurto ir būtinai vaisių, pradedant bananais ar obuoliais ir baigiant mandarinais ar slyvomis. Kiek čia man kainuos? – klausiu “kiniečio”? Nieko, viskas nemokama, tik jūs sveikite, atsako jis. Štai čia tai pažiūris į ligonį!  Šiemet 150 m. sukaktį pažyminti 1800 lovų vietų Hamburgo “Schön Klinik” nepaliauja stebinti!

Pirmadienis. 7 valanda ryto. Vizitacija. Net amą praradau, kai į palatą pirmas įžengė maniškis jaunasis “vadybininkas”, o paskui jį – visa svita daktarų. Pasirodo, kad jis joks vadybininkas, o šio skyriaus vyr. gydytojas – tas pats žmogus, kuris penktadienio vakarą po darbo eidamas namo užsuko į priimamąjį ir neskaičiuodamas savo darbo laiko dar pora valandų skyrė kažkokiam migrantui, kurį ištiko bėda. Štai čia tai tas vokiškasis pasiaukojimas ir meilė savo pasirinktai profesijai… Tašką padėjo palaton paskutinę dieną (prieš išleidžiant namo) užsukęs kažkoks profesorius. Paklausęs, kaip jaučiuosi, ar neturiu priekaištų personalui, palinkėjo geros kloties ir pasiūlė atsitikus bėdai vėl kreiptis į šią kliniką. Neapsimestinis ligoninės personalo nuoširdumas tiesiog sužavėjo, o išlydint iš skyriaus buvau palydėtas plojimais ir rankų pirštais suformuotomis širdelėmis. Tiesa, profesoriaus pasiūlymą priėmiau – po mėnesio man buvo atlikta kita operacija. Ir vėl viskas vyko kaip gerai sureguliuoto laikrodžio darbe, kai apgalvotos visos detalės iki smulkmenų. Įdomumo dėlei. Jeigu nebūčiau turėjęs sveikatos draudimo pažymėjimo, čia, Vokietijoje, už dviejų operacijų paslaugas būčiau susimokėjęs apie 17–19 tūkstančių eurų. Todėl atvykdami čia būtinai turėkite su savimi svaikatos draudimo pažymėjimus, juk niekas nežino, kur velnias gali koją pakišti…

O dabar metas leistis į kelionę. Manau, kad Žemutinė Saksonija paliks ne mažiau įspūdžių nei Hamburgo “Schön Klinik”. Šiandien aplankysime tris labai skirtingus miestus ir pradėsime nuo Uelzeno.

Uelzenas (Uelzen). Tolumoje matosi šv. Marijos bažnyčios bokštas.

Hanzos miestas Uelzenas – rajoninis miestas šiaurės rytų Žemutinėje Saksonijoje. Būdamas Hanzos sąjungos nariu, miestas pasiekė tam tikrą klestėjimo lygį per tarptautinę prekybą. Senamiestis turi daugybę architektūros paminklų ir pasižymi medžio (fachverkine) architektūra. Čia taip pat yra keletas nuostabių šiaurės vokiečių plytų gotikos pastatų. 1374 m. Uelzenas tapo Hanzos sąjungos nariu. Miestas suklestėjo XVI amžiuje ir buvo svarbi prekybos medumi, vašku, mediena, galvijais, kailiais, grūdais ir keramika vieta. Uelzenas buvo išsivystęs į svarbų alaus daryklų miestą, turintį didelę ekonominę sėkmę. Čia gaminamas „Uelzen“ alus buvo labai populiarus taip pat ir aplinkiniuose miestuose, o tai labai nepatiko konkuruojančioms alaus darykloms. 1611 m. Uelzene buvo pagaminta 25000 hektolitrų alaus. 1649 metais mieste buvo 58 alaus daryklos. Spaudžiant Celės kunigaikščiui, 1662 m. Uelzene buvo įvestas vadinamasis „Riegebrewing“, dėl kurio buvo griežtai reglamentuojamas alaus kiekis. Nepaisant to, iš aludarių surinktos pajamos į miesto biubžetą 1673 m. sudarė beveik 50% visų mokesčių. Be kita ko, išskirtinai aludariai nepertraukiamai skyrė Uelzeno merą nuo 1509 iki 1787 m. 1847 m. Hanoverio-Hamburgo liniją per Uelzeną į Harburgą atidarė karališkieji Hanoverio valstybiniai geležinkeliai. O 1873 m. buvo atidaryta Brėmeno-Berlyno linija – miestas tapo svarbiu geležinkelio mazgu. 1947 m. Hamburgo architektui Konstanty Gutschow buvo pavesta parengti miesto pertvarkymo planus. Būtent jo dėka esminis miestas, kuris buvo išsaugotas pagrindiniame plane nuo pat jo įkūrimo 1250 m., iš esmės nepasikeitė. 1985 m. miesto taryba nusprendė pertvarkyti miesto centrą pagal miesto plėtros programą, siekdama išsaugoti istorinį gatvių ir aikščių tinklą, pagerinti gyvenimo kokybę ir sukurti patrauklų gyventojų ir svečių traukos tašką. Manau, kad jiems pavyko…

Uelzeno senamiestyje.

Šv. Marijos bažnyčia.

 

Ilmenau upės užtvanka pastatyta 1643 m. Jos paskirtis – miesto įtvirtinimų sustiprinimas.

Iš miesto centro būtina nuvykti į traukinių stotį apžiūrėti fantastiškos architektūros objektą. Uelzeno traukinių stotis – pasaulinės parodos „Expo 2000“ projektas pagal Vienos menininko Friedensreicho Hundertwasserio idėjas ir koncepciją. Nuo 2000 m. lapkričio 25 d. pertvarkyta traukinių stotis tapo turistų traukos vieta ir kasmet joje apsilanko per 450000 lankytojų.

Uelzrno traukinių stotyje.

Uelzeno traukinių stoties viduje. Architekto idėja – tekantis vanduo.

Atvykome į Hanoverį – Vokietijos Žemutinės Saksonijos žemės sostinę ir didžiausią miestą. Hanoveris buvo įkurtas viduramžiais rytiniame Leine upės krante. Hanoveris buvo nedidelis keltininkų ir žvejų kaimas, kuris XIII amžiuje tapo palyginti dideliu miestu, 1241 m. gavęs miesto privilegijas dėl savo padėties natūralioje kryžkelėje. Kadangi kelionės sausuma buvo gana sudėtingos, jos padėtis viršutiniuose laivybai skirtuose upės ruožuose padėjo jai augti didinant prekybą. Prieš tapdamas Žemutinės Saksonijos sostine 1946 m., Hanoveris buvo Kalenbergo Kunigaikštystės (1636–1692), Hanoverio elektorato (1692–1814), Hanoverio Karalystės (1814–1866), Hanoverio provincijos sostinė. Prūsijos Karalystės (1868–1918), Prūsijos laisvosios valstybės Hanoverio provincijos (1918–1946) ir Hanoverio žemės sostinė (1946). Nuo 1714 m. iki 1837 m. Hanoveris pagal personalinę sąjungą buvo Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Airijos Karalystės Hanoverio karalių šeimos būstinė, kuriai buvo suteiktas Brunsviko-Liuneburgo kunigaikščių titulas (vėliau apibūdintas kaip Hanoverio kurfiurstas). 1636 m. Braunšviko-Liuneburgo kunigaikštis Jurgis, Braunšviko-Liuneburgo kunigaikštystės Kalenbergo valdovas, perkėlė savo rezidenciją į Hanoverį. Iš čia kilę Didžiosios Britanijos (o nuo 1801 m. Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Airijos Karalystės) monarchai. Pirmasis iš jų buvo George’as I Louis, kuris įžengė į Didžiosios Britanijos sostą 1714 m. Paskutinis britų monarchas, karaliavęs Hanoveryje, buvo Viljamas IV. Net Anglijos karalienė Viktorija, Jurgio I-ojo palikuonė, buvo Hanoverio rūmų narė. Pats metas pasižvalgyti po Karalių miestą.

Hanoveris.

Senamiestyje (Altstadt) – daug viduramžių pastatų, siauros gatvelės, namai stačiais stogais, bažnyčia (Marktkirche, XIV a.). Seniausias kulto pastatas Hanoveryje yra Kryžiaus bažnyčia (Kreuzkirche), pastatyta apie 1300 metus. Kiti žymūs pastatai: buvusioji rotušė (gotikinis stilius, statyta 1439–1455 m.), karaliaus rūmai (baigti statyti 1640 m.; dabar – meno muziejus), Herenhauzų (Herrenhausen) sodai, buvusioji Hanoverio karališkosios šeimos vasaros rezidencija. Esant galimybei, miestus apžiūrėti smagiausia iš įrengtų apžvalgos aikštelių. Tokia aikštelė įrengta ir buvusioje miesto rotušėje, į kurią galima pasikelti unikalios konstrukcijos liftu. Įlipus į liftą, reikia stipriai įsikibti į lifto viduje esančias rankenas, nes jūs stovėsite pasvirę gal kokių 25 laipsnių kampu. Kylant į viršų, lifto grindys “išsilygina” ir nepatogumų kilti nesusidaro. Liftas sumontuotas pagal pastato fasado išlinkimus.

Buvusioji miesto rotušė su įrengta apžvalgos aikštele pastato kupole.

Miesto panorama.

 

Kryžiaus bažnyčia (Kreuzkirche).

Hanoveris yra pagrindinis geležinkelio linijų ir greitkelių (Autobahnen) susikirtimo taškas, jungiantis pagrindines Europos linijas tiek rytų-vakarų (Berlynas–Rūras/Diuseldorfas/Kelnas), tiek šiaurės–pietų (Hamburgas–Frankfurtas/Štutgartas/Miunchenas) kryptimis. Hanoverio oro uostas yra į šiaurę nuo miesto, Langenhagen mieste, ir yra devintas pagal judrumą Vokietijos oro uostas. Žymiausi miesto aukštojo mokslo institutai yra Hanoverio medicinos mokykla (Medizinische Hochschule Hannover), viena iš pirmaujančių Vokietijos medicinos mokyklų su universitetine ligonine Klinikum der Medizinischen Hochschule Hannover ir Hanoverio Leibnizo universitetas. Hanoverio paroda „Expo 2000“  yra didžiausia pasaulyje. Hanoveryje vyksta kasmetinės komercinės mugės. IAA komercinių transporto priemonių paroda vyksta kas dvejus metus. Tai pasaulyje pirmaujanti transporto, logistikos ir mobilumo paroda. Kiekvienais metais Hanoveryje vyksta Schützenfest Hannover, didžiausias pasaulyje šaulių festivalis, ir Oktoberfest Hannover.

Hanoverio senamiestyje.

Ir pabaigai užsukame į Karalių rezidenciją su šalimai prigludusiais Herenhauzų (Herrenhausen) sodais. Tai vieta, kur Vokietijos kanclerė Angela Merkel dažnai priimdavo užsienio delegacijas. Lankantis Hanoveryje, čia užsukti būtina. Objektas nuo miesto centro tenutolęs apie 6 km, tad automobiliu užtruksite tik 12–15 minučių.

Karališkoji rezidencija (dabar meno muziejus).

Herenhauzų (Herrenhausen) sodai.

Herenhauzų sode yra vienas iš aukščiausių fontanų Europoje. Vandens srovė gali būti pakelta į 63 metrų aukštį.

O dabar aplankysime Celę (Celle) – miestą, kurio namus norisi suvalgyti lyg meduolius. Miestelis įsikūręs ant Aller upės, Vėzerio intako, krantų ir jame gyvena apie 71 000 gyventojų. Celėje randame baroko stiliumi pastatytą pilį (Schloss Celle) ir vaizdingą senamiesčio centrą (Altstadt), kuriame yra daugiau nei 400 medinių karkasinių namų, išlikusių iki šių dienų. Nuo 1378 iki 1705 m. Celė buvo oficiali Liuneburgo filialo Braunsviko-Liuneburgo kunigaikščių rezidencija (Velfų namai). 1378 m. Celė tapo Saksonijos-Vitenbergo kunigaikščių rezidencija, o 1433 m. pilyje (Schloss) apsigyveno Liuneburgo kunigaikščiai. 1524 m. Celėje buvo įvesta reformacija. 1570 m. kunigaikštis Viljamas jaunesnysis pastatė pilies koplyčią, kuri buvo pašventinta 1585 m. Nuo 1665 iki 1705 m. Celė išgyveno kultūrinį pakilimą kaip rezidencija, vadovaujama hercogo George’o Williamo. Per tą laiką buvo įrengti prancūziški ir itališki sodai, pastatytas barokinis pilies teatras. 1705 m. mirė paskutinis Brunswick-Liuneburg linijos kunigaikštis, o Celė kartu su Liuneburgo kunigaikštyste atiteko Velfų Hanoverio linijai. Kaip kompensaciją už miesto statuso praradimą Celėje buvo įsteigta daug administracinių institucijų, tokių kaip Aukštasis apeliacinis teismas (Oberappellationsgericht), kalėjimas ir valstybinis žirgynas. Taip pradėjo vystytis administracinis ir teisminis centras. Net ir šiandien Žemutinės Saksonijos-Brėmeno valstybinis socialinės apsaugos tribunolas ir Aukštasis teismas, atsakingas už didžiąją Žemutinės Saksonijos dalį, be kitų, yra įsikūrę Celėje. Tokia tad miesto istorija. Bet mane čia žavi išlikusi senoji architektūra. Kai vaikščioji senomis senamiesčio gatvelėmis, rodos, patenki į kitą laiko dimensiją. Kai kurie namai tokie seni, kad net protu nesuvoki, kodėl jie vis dar stovi… Norite pajusti senąją Vokietijos dvasią? Šio miesto senamiestis kaip tik jums.

Celės senamiestyje.


Šv. Marijos bažnyčia.

Jau 980 m. dabartinėje Celės pilies vietoje stūksojo įtvirtinimai. Iki pat 1560-ųjų pilis buvo daug kartų perstatoma. Nuo 1670 m. kunigaikštis George’as Williamas atliko pilyje pertvarkymus, kurių tikslas buvo paversti seną renesansinę pilį į šiuolaikinę rezidenciją. Džordžas Viljamas (George William) pertvarkė ją į tam laikmečiui būdingą kunigaikščiams rezidenciją ir padarė tolesnių pakeitimų, skirtų priminti savo laiką Italijoje. Iš Venecijos pastatų nukopijuoti fasadai gavo dabartinę išvaizdą. Įžymūs bruožai yra stogus juosianti frontonų vainikė ir neįprasta kupolinių bokštų forma. Iš šio laikotarpio atsirado pilies teatras ir baroko stiliaus kambariai. Šiandien Celės pilyje išlikę baroko stiliaus kambariai, gotikinėje salėje nuolat keičiamos parodos, o rytiniame sparne yra Celle’s Bomann muziejaus skyrius, skirtas Hanoverio karalystės istorijai. Pilyje dažnai vyksta koncertai, kiti renginiai.

Celės pilis.

Miestas žavus ne tik vasarą. Apsilankykite čia kad ir dabar, prieššventiniu laikotarpiu. Miestas jau pasipuošęs ir laukia jūsų.

Prieššventinėje Celėje.

Autoriaus nuotraukos.

(Bus daugiau)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE