Keliaudamas po Žemaitiją, vėl suradau iš Suvalkijos kilusių asmenybių pėdsakų. Tai vyskupai Justinas Staugaitis, Vincentas Borisevičius ir Jurgis Tiškevičius. Ypač žymus šio vyskupo, gimusio 1596 metais Vištyčio dvare, indėlis Žemaitijoje skleidžiant ir įtvirtinant krikščionybės ženklus. Šis pagoniškų papročių kraštas vėliausiai priėmė krikščionybę, o vyskupas J. Tiškevičius statydamas bažnyčias ir įrengdamas Žemaičių Kalvarijas krikščionišką tikėjimą sustiprino.
Po Žemaičių Kalvariją
Kelionę po Žemaičių Kalvarijas pradėjau nuo bažnyčios, kur tikėjausi pamatyti vyskupo Jurgio Tiškevičiaus portretą. Prie bažnyčios manęs laukė Bronius Kleinauskas, geografijos mokytojas ir gidas po Žemaičių Kalvariją. Sustojame prie įspūdingo vyskupo Jurgio paveikslo. Bronius gali valandų valandas pasakoti apie garsiųjų Kalvarijų kilmę, vyskupus ir kitas miestelio istorijas.
Iš vyskupo Jurgio Tiškevičiaus gyvenimo
Vištyčio dvaro nebelikę net pėdsako, o iš šio dvaro kilusį garsios Tiškevičių giminės atstovą, vyskupą Jurgį, žino visa Žemaitija. Žemaičių Kalvarijos atlaidai ir tikinčiųjų giesmininkų kelionės po kalvose pastatytas koplytėles jau tapusios UNESCO nematerialaus istorijos paveldo dalimi. Ką žinome apie šias atmintinos katalikams šventos vietos įkūrėją? Jurgis Tiškevičius, kaip rašo Vincentas Juzumas savo veikale ,,Žemaičių vyskupijos aprašymas“, buvo Lietuvos paiždininkio, Lietuvos Brastos vaivados Eustachijaus Jono ir kunigaikštystės Sofijos Višnioveckytės sūnus. Pradžioje jį mokė motina, vėliau lavinosi pas jėzuitus Krokuvoje.
Dėdės jėzuitų provincialo Vilniuje dėka greitai kilo dvasininkų hierarchijos laiptais. Tad nenuostabu, kad karalius Vladislovas Vaza jį paskyrė Žemaičių vyskupu, o popiežius Urbonas VIII 1633 metais patvirtino. Vyskupas Jurgis pradėjo energingai valdyti vyskupiją, išnaikino pagoniškus prietarus ir suteikė jai naujų nuostatų. Apvažiavo vyskupiją, pradėjo šviesėti liaudį, sušaukė keturis sinodus.
Steigė vienuolynus, statė bažnyčias. Jo laikais Suvalkijos dalis nuo Jurbarko iki Virbalio priklausė Žemaitijos vyskupystės Virbalio (Užnemunės) dekanatui. Virbalyje įkurdintas domininkonų vienuolynas ir domininkonų gimnazija.
Iš Broniaus Kleinausko lūpų išgirdau įstabią Žemaičių Kalvarijos atlaidų pradžios istoriją.
Atmatavo savo pėdomis
Apsilankęs šventojoje žemėje ir savo pėdomis išmatavęs Kristaus kančių kelio atstumus, žemaičių kalvose prie Gardų miestelio įrengia koplytėles ir jas šventinant kelius nuo vienos iki kitos koplytėlės pabarsto iš Jeruzalės atvežta žeme. Taip prasidėjo Žemaičių Kalvarijos Kalnų lankymo su giesmėmis istorija. Dar vyskupo Jurgio laikais sukurtos į apmąstymus kviečiančios maldos, ypač palydimos orkestro garsų, kelia maldininko širdį dangaus link. Popiežius Benediktas XVI teigia: ,,Liaudies pamaldumas yra didis bažnyčios lobis, padedantis labai nuoširdžiai išreikšti savo tikėjimą. Senieji gestai ir ženklai, perduodami iš kartos į kartą, išmokstami iš tėvų ir senelių, yra turtas, kurį būtina saugoti“.
Saugo ir globoja bendruomenės nariai
Kalvarijos kalnai – tai 20-ties stočių kryžiaus kelias. Kalnai ne tik einami lankant įrengtas koplyčias, bet ir namie giedami per šermenis ar mirusiųjų minėjimus, o bažnytėlėje per Didžiąją savaitę.
Einant kalnus, pirmoji koplyčia skirta paskutinei vakarienei. Žemaičių Kalvarijos bendruomenės nariai saugo, globoja ir prižiūri koplytėles. Antai pirmosios koplyčios globėjai yra Petro ir Alantos Masiulių šeima, trečiosios – Kęstučio ir Loretos Gecų šeima. Ir taip 20 koplyčių globėjų. Jos taip saugotos ir sovietmečiu. Stebėdavo ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Išvydę ką nors negera ar įtartinus asmenis, skubėdavo pranešti suaugusiems.
Jurgis Tiškevičius – Vilniaus vyskupas
Karalius Jonas Kazimieras 1650 m. popiežiui Inocentui patvirtinus, vyskupą perkelia į Vilnių. Pirmuoju rūpesčiu ėmėsi tvarkyti ir puošti katedrą. Jo vyskupavimo metai sutapo su Rusijos agresija prieš Lietuvą. Kazokams, kurie plėšė ir degino katalikų bažnyčias, artėjant prie Vilniaus pradėjo Katedros požemiuose slėpti bažnytines ir istorines vertybes. Kai kurie šaltiniai teigia, kad jo nurodymu buvo paslėpti kunigaikščio Vytauto palaikai, o juos užmūriję mūrininkai buvo prisaikdinti nutilti amžiams. Kai iškilo Vilniaus užgrobimo grėsmė, surinko brangiausią bažnytinį turtą ir kartu su dviem kanauninkais per Tauragę pasiekė Karaliaučių. Sunkiai susirgęs 1656 m. sausio 17 d. mirė. Po šimto metų jo giminaitis Žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius palaikus pervežė į Žemaičių Kalvariją ir su didelėmis iškilmėmis palaidojo Domininkonų medinės bažnyčios rūsyje. Tačiau šiandien tiksli vyskupo palaidojimo vieta likusi paslaptyje. O Vilniuje Katedroje yra šio vyskupo marmurinis antkapis su bronziniu biustu, ant kurio surašyti visi juo titulai ir pareigos, bei nuopelnai tiek žemaičių, tiek ir Vilniaus Vyskupijoms.
Literatūra:
Varnių Žemaičių vyskupystės muziejaus fondų medžiaga
Leidinys ,,Žemaičių Kalvarijos kalnai“, Telšiai, 2019.
Vincentas Juzumas, Žemaičių vyskupijos aprašymas, Varniai, 2013.
Nuotraukose:
Vyskupas Jurgis Tiškevičius, Žemaičių Vyskupystės muziejaus nuotrauka
Autoriaus nuotraukose:
Žemaičių Kalvarijos bažnyčia, išorė ir vidus.
Žemaičių vyskupystės muziejus, Varniai.
Bronius Kleinauskas pasakoja Žemaičių Kalvarijos istoriją.
