Penktadienį, gruodžio 1 d., Marijampolės kultūros centre įvyko spektaklio „Apaštalė“, sukurto pagal Andriaus Vaišnio pjesę, dedikuotą Felicijai Bortkevičienei, premjera. Šia proga – keletas klausimų režisieriui Vyteniui Pauliukaičiui.
– Spektaklio idėja. Kaip? Kur? Kada? Kodėl? Ir – kodėl Marijampolėje?
– Lietuvos Seimas šiuos metus paskelbė Felicijos Bortkevičienės metais. F. Bortkevičienės biografijoje minimi su Marijampolės miestu ir V. Kapsuko veikla susiję epizodai.
Marijampolėje, liaudies teatre, įvyko ir mano aktorinis debiutas: Čiurlionienės pjesėje „Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių“ vaidinau vieną iš brolių – Saulių.
Marijampolės teatre pastebėjau talentingą režisierę ir aktorę Mildą Mažėtytę-Antanauskienę, kuri, mano manymu, įtaigiai gali sukurti Felicijos paveikslą.
Šie faktai ir paskatino kreiptis į prof. Andrių Vaišnį su prašymu parašyti pjesę apie F. Bortkevičienę, o ją pastatyti būtent Marijampolėje, mano vaikystės mieste.
– Asmenybės vaidmuo trumpoje epochų permainų istorijoje: kaip tai aktualu šiandien?
– Pjesė apie moters atkaklumą ir kantrybę veikiant kenčiančiųjų ir nuskriaustųjų labui, ginant žodžio ir spaudos laisvę parašyta remiantis dokumentiniais (archyviniais) ir moksliniais (publikuotais) šaltiniais, tačiau tik kūrybinis jų interpretavimas pjesės autoriui suteikia galimybę pabrėžti vertybinius žmogaus veiklų prasmės, reikšmės, įtakos dalykus, kurie aktualūs ir šiandien.
– Kaip sekėsi surinkti aktorius ir ypač – pagrindinio vaidmens atlikėją?
– Pagrindinė aktorė ir dauguma atlikėjų yra ankstesnės teatro trupės nariai – Daivą Bepirštienę, Jolitą Ringną buvau įsidėmėjęs iš matytų spektaklių. Komandą papildė Tomas Švedas, Saulė Valiukaitė, Gabija Vaškytė, Jekaterina Katasonova. O su Raimonda Alesiene, Remigijumi Janušaičiu ir Ričardu Mockum, kaip ir su Milda Mažėtyte-Antanaitiene, teko anksčiau sėkmingai bendradarbiauti.
– Koks spektaklio kūrimo procesas: dėl ko jaudinotės, ko bijojote, dėl ko džiaugiatės?
– Džiaugiuosi visų spektaklio kūrėjų ir dalyvių entuziazmu ir užsispyrimu, jų siekiu sukurti įdomius charakterius, įtaigiai atskleisti pjesės turinį. Džiaugiuosi kiekvienu pasisekusiu sceniniu įkūnijimu. Bijoti – nieko nebijojau, gal tik netikėtos aktorių ligos.
– Kodėl žiūrovas pirmiausiai Marijampolėje turėjo pamatyti šį spektaklį?
– Jeigu marijampoliečiai myli teatrą, juo domisi, privalo pamatyti mūsų spektaklį, kurio dramaturgija paremta dokumentika. Tai ne tik pasakojimas apie pagrindinę heroję, bet ir žinios apie Lietuvos istorijos kelius.