Nurodžius Kalesninkų miško bunkerius, Kazimieraičio rinktinės vado Vaclovo Voverio-Žaibo bunkerį apsupo gausios MVD kariuomenės pajėgos (partizanai mini 40 sunkvežimių). Sudeginęs dokumentus, Žaibas bandė per atsarginį išėjimą išsiveržti iš apsupties gniaužtų. Iššokęs iš angos ir paleidęs seriją iš kulkosvaidžio, priešo pakirstas susmuko prie gimtosios Dzūkijos pušies. Likę bunkeryje partizanai V. Kazlauskas-Vanagas, P. Šilanskas-Labutis, J. Kazlauskas-Šermukšnis susisprogdino granata.
Vaclovas Voveris-Žaibas žuvo sulaukęs 27-ių metų. Lietuvos partizaninio karo istorijoje Žaibas išgarsėjo sumanumu įvilioti priešą į spąstus ir sunaikinti priešą atvirame mūšyje. Kolaborantams ir sovietų valdžios pareigūnams negailestingas. Istorikai mini jį dalyvavus 30-yje mūšių, kuriuose sunaikinta 400 kareivių, 40 karininkų ir stribų.
Į negailestingą kovą su okupantu V. Voverį-Žaibą atvedė dar 1943 metais parodytas raudonųjų partizanų žiaurumas. Kai tais metais jie Smailių k. nužudė giminaitį J. Voverį ir jo sūnų, V. Voveris suorganizavo kaimo savisaugos būrį su tikslu apsiginti nuo raudonųjų diversantų teroro. Keršydami raudonieji 1944 m. pavasarį sudegino visus jo gimtojo Bakaloriškių kaimo trobesius ir nužudė keletą jo gyventojų.
Siekdami palaužti partizaninį judėjimą, enkavedistai sudegino Migučionių kaime 15 sodybų, žuvo 15 žmonių. Jų kūnai išniekinti Onuškyje ant grindinio.
Keršydami partizanai vienu metu Onuškio apylinkėse 1945 m. rugpjūčio 4–5 d. įvykdė baudžiamąją akciją, kurios vaizdas, pasak istoriko R. Zizo, buvo akivaizdžiai tragiškas ir sukrečiantis.
Po šios partizanų įvykdytos kolaboravusių su sovietų valdžia asmenų ir šeimų nubaudimo mirtimi akcijos valsčių apėmė baimė. V. Voverį-Žaibą medžiojo septyni MGB agentai. Išvengęs jo pinklių, žuvo dėl dviejų poetų įvykdytos išdavystės.
Savo sužadėtinei Elenai Akelaitytei Žaibas sakęs: ,,Ten kur žūsiu, pastatyk juodą kryžių ir pasodink raudoną rožę“.
Žaibo žūties vietą Kalesninkų miške žymi kryžius, o sužadėtinė prieš mirtį pasodino rožę. 1997 m. V. Voveris-Žaibas apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi.
Karingiausio partizano gyvenimas ir kova įamžinta apie jį sukurtame filme ,,Žaibas – Dzūkijos legenda“ (režisierius Andrius Cimbolaitis).
Keliai į išdavystę
Lietuvos partizaninio karo istorija jau sugulusi į istorikų leidinius, dokumentų rinkinius, mūšių ir tragiškų žūčių vietas žymi atminties paminklai. Ištisą dešimtmetį mažos tautos miško kariai šiurpino didžiulės karinės represinės valstybės valdovus ir jų parankinius. Apie šiuos įvykius, pilnus heroizmo ir išdavysčių, savo įžvalgomis dalinosi rašytojai, filosofai, psichologai. Iškyla amžinas klausimas, kodėl vieni tampa herojais, kiti išdavikais, plėšikais. Žmogaus pasirinkimas, ypač kataklizminių įvykių metais, dažnai nenuspėjamas. Skirstyti į herojus ir išdavikus yra lengviausia. Deja, pasaulio ir mūsų mažos tautos istorijoje dažnai ir viena ir kita persipina. Vertinimai kinta, santvarkų lūžyje arba informacinės sklaidos gausoje.
Post Scriptum:
Sovietinio saugumo pinklės
Idėjos – didžiulė jėga, galinti apsvaiginti ištisas tautas. Iki šiol nesuprantama, kaip aukštos kultūros tauta – vokiečiai, tarp jų aristokratai, priėmė Hilterio idėjas ir dėl jų žudė ir žudėsi.
O garsusis K. Markso šūkis ,,Šmėkla klaidžioja po Europą, komunizmo šmėkla“. Europos, Amerikos intelektualai žavėjosi Leninu, Stalinu. Idėjos tautas suvienija ir supriešina.
Žvelgdamas į poeto K. Kubilinsko nuopuolio kelią, įžvelgiau keletą aplinkybių, galimai lėmusių to laikotarpio asmenų, patekusių į saugumo rankos pinkles, tolesnį pasirinkimo kelią. Verbuotojai siekė išnaudoti žmogaus silpnybes, pastebėti jo troškimus, siekius. Viename savo raportų agentas Varnas (K. Kubilinskas) rašo, kad jį pasukti išdavystės keliu nulėmė partizanų negailestinga kova su kolaborantais. Prieš siųsdami į užduotį, saugumiečiai rodė nužudytų nuotraukas, partizanų atsišaukimus, perspėjimus. ,,Prieš kiekvieną ištremtą arba jo šeimą atsako atitinkamas komunistas ir jo šeima“, – perspėdavo kovotojai iš miško. 1945 m. spalio mėn. atsišaukimas: ,,Lietuva – lietuviams“, kur rašoma: ,,Už partizanų šeimų ir jų giminių persekiojimą bus persekiojamos jūsų šeimos ir giminės. Neįsižeiskite, kad elgsimės pernelyg žiauriai – tai tik atsakas į jūsų elgesį. To mes išmokome tik iš jūsų“.
Partizano V. Kodzevičiaus 1945 m. rugpjūčio 30 d. apklausos protokole apie Onuškio valsčiuje vykdytas partizanų akcijas, apklaustasis tvirtino, jog J. Zinkevičiaus vaikus galėjo nušauti Kazlauskas, slapyvardžiu Vasaris. Tačiau dažnai tokie parodymai buvo išmušami jėga, kankinant. Plačiau partizanų kovą su kolaborantais galima rasti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro leidiniuose. (Andrius Tumavičius ,,Baudžiamoji akcija prieš kolaboravimu su sovietais kaltintus Oniškio valsčiaus gyventojus“.)
Tiek K. Kubilinskas, tiek A. Skinkys iš arti regėjo partizanus, kartu su jais vaikščiodavo, nežinia, gal galėjo dalyvauti ir likviduojant sovietinį pareigūną.
Aklai priėmus idėjas, šokama po tanku, susisprogdinama granata, apsipylus benzinu, susideginama. Tokia neapykanta atveda ir į išdavystę. Savo raportą saugumiečiams Kubilinskas rašęs trečiuoju asmeniu.
Psichologas Gediminas Navaitis apie K. Kubilinską yra sakęs, jog jo kalbėjimas saugumo raporte trečiuoju asmeniu yra lyg tam tikras psichologinis sindromas, ,,žmogus praneša, kad jo titulas ir pareigos yra svarbiau už viską, svarbiau už tai, kad jis yra žmogus. Kaip žmogus, jis gal nieko nedarytų, gal net nenušautų, bet dirba dėl žymaus poeto. Tai veiksmingas būdas save pateisinti, bet realybėje klausimas lieka tas pats: „Kodėl gyveni taip, kad turėtume ieškoti pasiteisinimo.“ ,,Gyvenk taip, kad nereiktų ieškot pasiteisinimų“.