„O šitą iškart reikės nugriauti“, – 2022 m. vasarą, rodydami į senąją klėtį, patarinėjo Žydruolės ir Algio ZENEVIČIŲ ką tik įsigyto naujo pirkinio – sodybos – lankytojai. Ne tik klėtis, bet ir kone visi pastatai šimtametėje sodyboje tuomet atrodė sunkiai bepakeliantys laiko naštą, tačiau naujieji šeimininkai neskubėjo nieko griauti. Po vos dvejų metų Zenevičių sodyba Stirnėnų kaime (Vilkaviškio raj.) tapo išskirtine ne tik dėl skoningai sutvarkytos aplinkos, bet ir tautinio paveldo įprasminimo tuose pačiuose tuomet begriūvančiuose pastatuose.
Marijampoliečių „fazenda“ Vilkaviškio rajone
Žydruolė ir Algis Zenevičiai – marijampoliečiai, šiame mieste gyvenantys jau 33 metus. Tiesa, dabar mieste turimame bute praleidžia vis mažiau laiko – tiek, kiek verčia aplinkybės dėl darbų. Žydruolė – plačiai žinoma kūrėja, Kalvarijos kultūros centro folkloro kolektyvo „Diemedis“ įkūrėja bei vadovė, Algis – vienos įmonės, įsikūrusios prie pat Marijampolės, stalius, tad natūralu, kad ypač šaltuoju metų laiku keliasdešimt kilometrų, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, iki Stirnėnų važiuoti per toli, tad tenka likti mieste.
Vis tik visa širdimi šeima ten, savo sodyboje. Ne vien širdimi – ir rankomis. Tai, ką sukūrę šie žmonės per dvejus metus, mažų mažiausiai stebina.
Sodyba, išsidėsčiusi 42 arų sklype, – tai ir gyvenamasis namas, ir pagalbiniai pastatai, ir jauki žalioji erdvė, dekoruota alpinariumais, gėlynais. Viskas be galo harmoninga, skoninga, savita. Sunku patikėti, kad toks vaizdas sukurtas vos per dvejus metus.
Savos erdvės paieškos atvedė į Stirnėnus
Mintis apie savo sodybą – gamtos ir ramybės oazę – Zenevičiai puoselėjo seniai, tačiau ypač per koronaviruso pandemiją, kai visi buvo „uždaryti“ ribotose erdvėse, poreikis savam žemės kampui tapo itin stiprus. Juolab kad Žydruolė tuomet slaugė sunkiai sergančią mamą (deja, mama mirė), tad nuo ankštų erdvių tiesiog duso.
Vos pasibaigus karantinui, Zenevičiai puolė į paieškas. Pirmiausiai žvalgėsi sodybos apie Marijampolę, Kalvariją, tačiau bergždžiai – arba netiko, arba pasiūla buvo ne jų kišenei. Dairėsi ir po kolektyvinius sodus, tačiau šią mintį labai greitai tiesiog išmetė iš galvos – ten viskas labai „suspausta“, visiškai nėra erdvės.
Vilkaviškio rajone sodybų kainos mažesnės, tad pradėta žvalgytis ir čia. Sodybą Stirnėnų kaime pardavinėjo viena likusi moteris, vėliau persikėlusi į miestą, kurios sveikata neleido rūpinis namais – fiziškai jau nepajėgė tvarkytis sodyboje. Kaip pamena Žydruolė, vos išlipusi iš automobilio prie šios sodybos, iškart plykstėjo mintis: „Čia mano!“
Perkuriant jau savąsias erdves
Buvusi sodybos šeimininkė, ilgus metus dirbusi bibliotekininke ir labai mylėjusi gėles, Zenevičiams paliko ne tik gausius gėlynus, kuriuos Žydruolė pertvarkiusi savaip (sodyboje dabar puikuojasi 13 žydinčių skoningų salelių: alpinariumų, akmens, kitokio dekoro elementais, augalo harmonija akį džiuginančių mažų erdvių). Naujiesiems šeimininkams liko ir nemaža gerų knygų bibliotekėlė, atvira visiems, norintiems skaityti, bei… kelių kartų „turtas“, sukrautas ant gyvenamojo namo aukšto, pagalbiniuose pastatuose.
„Turto“ būta daug ir visą jį dažnas pavadintų tiesiog senu šlamštu: seni namų apyvokos daiktai, darbo įrankiai, jų nuolaužos…
Du pastatai paversti muziejais
Klėtis buvo sandėlis, užgrozdintais senais rakandais, daugiausia – palaikiais baldais, įrankiais, čia sandėliuojamais nuo kokių 1930 m. „Reikia nugriauti“, – kaip jau minėta, kalbėjo žmonės. Nenugriovė, o pirmiausiai ėmė valyti. Atlaisvinant užgriozdintą klėtį, tarp visokio seno „šlamšto“ rado daug gerų baldų, kuriuos, tiesa, reikėjo prikelti antram gyvenimui: nušveisti, pataisyti, apdirbti specialiomis priemonėmis, kad atgautų spalvą, formą…
Kiekvienas daiktelis buvo tiesiog iščiupinėtas restauruojant, o atnaujintas prašėsi tinkamo padėjimo. Štaip tai klėtis virto Valstiečio muziejus, kuriame, be kitų daiktų, puikiai įsikomponavo mamos, anytos Žydruolei perduoti daiktai: lovatiesės, pagalvės, siuviniai Anksčiau jų nebuvo kur padėti, dabar – visiems pasidžiaugti klėty.
Ypač Žyduolė džiausgiasi lovatiesėmis – jų senieji raštai, ji kaip sako, hipnotizuoja. Eksponatų ir Zenevičių pastagomis daugėja. Šie žmonės internetu perka palaikius sendaikčius ir juos savo rankomis taip atnaujina, kad belieka tik stebėtis. Yra čia ir senovinė lova, senovinė pagalvės (lankytojas gali ir pagulėti – ar kitą tokių muziejų!). Be to, bendrauja su aplinkiniais, kurie taip pat atneša eksponatų. Juoblab kaimo žmonėms buvo keista. „Šlamštą šitą turiu“, – pasako. O kadangi šlamštas, tai ir atiduoti negaila.
Ir tai ne viskas.
Pastate, kurio paskirtis anksčiau buvo kaip lauko virtuvės, įkurtas „smetoniškas“ Miestiečio muziejukas. Buvo ten išgriauta krosnis, tad erdvę apstatė antikvarinias baldais (beje, pačių taip pat restauruotas, pirkti palaikiai). Čia rasime ir senovinių knygų, sudėtų Smetonos laikų mokytojos buvusioje etažerėje.
Akį glosto ir išpuoselėta sodybos aplinka. Ypatingas akcentas – kraičio išvežimo skrynių raštais, kuriuose dominuoja Gyvybės medis, Žydruolės išpieštos pagalbinių pastatų durys, gėlynų dekoro akmenys.
Stebėtina, kad žmonės viską daro savo rankomis Net daržą užsiveisę. Sakysite: kas čia tokio? Žydruolei, visiška miestietei, su žemės ūkio niekada nieko bendro neturėjusiai, tai buvo nepaprastas iššūkis. Dabar pati su šypsena prisimena pirmuosius ravėjimus: sunku buvo atsirinkti, ką rauti, ką palikti.
Zenevičiai abu dirbantys. Į darbą tenka važinėti. Nuo sodybos iki Kalvarijos, Žydruolės darbovietės, – 50 km, iki Marijampolės, kur šalia miesto dirba Algis – 30 km). Tad tam tikrais atvejais lieka, kap jau buvo minėta, bute Marijampole, nors širdis, kaip minėta, yra čia, „fazendoje“.
Sodyba reikalauja nuolatinio darbo, triūsia žmonės kasdien iki vėlumos. Kadangi erdvė didelė, jau turi minčių, kaip ją išnaudoti. Žydruolė mąsto net apie sceną, o sutvarkius kluoną, ten įsikurtų etnopramogų erdvė.
Zenevičiai neslepia: eidami gyventi gamtoje, net neįsivaizdavo, kad bus taip nelengva Bet verta!
Nuotraukos autorės ir iš Zenevičių asmeninio archyvo.
