Lietuvoje vyksta istoriniai bei ekonominiai pasikeitimai. Rytojaus dieną po 1990 m. kovo vienuoliktosios skubu į Marijampolės kalinių ir tremtinių klubą prisistatyti ir užsiregistruoti atkurtos Lietuvos nepriklausomybės gynimui. Pildau savanorio anketą, kur yra klausimai apie išsilavinimą, specialybes, karinį laipsnį, sugebėjimus valdyti ginklus bei techniką ir kiti.
Po kurio laiko iš kolegų, kur dirbome FASA, susiformavo iš SA (Sovietinės armijos) atsargos karininkų Lietuvos karių būrys. Sutartu laiku rinkdavomės pasitarti. Dauguma vienas kitą pažinojome, nes karinis komisariatas jau kelinti metai šaukdavo SA atsargos karininkus į užsiėmimus.
Taip sulaukėme SKAT (Savanoriška krašto apsaugos tarnyba) formuočių sudarymo. Atsirado vadas, rinkdavomės rikiuotės ir kitokioms pratyboms. Atsirado ginklai, kuriuos tarnavusieji SA pažinojome, netgi įsisavinom iš Izraelio gautus „Uzi“ automatus. Vasarą aš daug pratybų praleidau, nes reikėjo plaukioti.
Ne mažesni pokyčiai vyko ir buityje. Mokestis už šilumą kitą žiemą du kartus padvigubėjo. Jachtos dujų balionėlius rudenį užpildžiau ir saugoti palikau Klaipėdoje gyvenančios dukros buto rūsyje. Tai pasiteisino, nes pavasarį dujos buvo daugiau kaip dvigubai brangesnės.
Treti metai, kai jachtas „Sūduva“ ir „Vilnis“ namo nevežame, jas tvarkome Klaipėdoje Pilies uosto krantinėje. Jautėsi nestabilumas, rublio vertė smarkiai mažėjo, prasidėjo ekonominė blokada. Surinkus degalų likučius, abiejų jachtų bures bei kitą amuniciją, parvežtą tvarkymui ir žiemojimui, pavyko prie jachtų nugabenti. Kitoms kelionėms į Klaipėdą, tvarkyti bei plaukioti, pasitelkėm visuomeninį transportą, kuris ir sunkiausiu laiku veikė.
Su trispalve pasirodyti pasauliui norėjosi, todėl Lietuvos žurnalistai suorganizavo jachtų išvyką po Baltijos jūrą. Ypač didžiulį darbą atliko žurnalistas Venantas Butkus, sukūręs žurnalistų ir buriuotojų klubą „Marinus“. Jis suplanavo, surinko įgulas, išrūpino vizas trijų jachtų – “Sūduva“, „Meridianas“ ir „Neringa“ – įguloms. Birželio 16 d. 7.00 val. atsišvartavome nuo Klaipėdos muitinės. Trys jachtos su 24 Lietuvos piliečiais išplaukė į Baltijos vandenis. „Sūduvos“ įgula: Saulius Menkevičius, Jonas Bartuška, Linas Butkus, Genadijus Draskinis, Raimundas Guiga. Sieną saugojęs pasienietis pareiškė, kad su trispalve vėliava mūsų neišleis. Teko „duoti durniui kelią“ – pakabinti raudoną, o nutolus nuo kranto pakeitėme trispalve. Dar ilgai mus „saugojo“ Rusijos pasieniečiai ir muitininkai. To laiko spauda šią išvyką plačiai aprašė.
Greičio plaukdami neforsavome, stengėmės plaukti kartu, palaikyti radijo ryšį tarp trijų jachtų. Jachtos vachtiniame žurnale radau įrašą: 1990-06-17 08.00 iki Hoburgo apie 20 jm, RP 285⁰, „Meridianas“ nuo mūsų priekyje 340⁰ kryptyje, o „Neringa“ 140⁰ iš paskos. Kitos dienos rytą švartuojamės Visby svečių uoste.
Pirmas sustojimas – Vizby uoste Gotlando saloje. Suplanuotas buvo perplaukimas skersai Švediją, tai yra nuo Nordčiopingo iki Geteborgo upėmis, ežerais ir kanalais, tačiau polsismenas Visbyje mums šį planą mūsų eskadrai vykdyti nerekomendavo.
Ekskursijoje po Gotlandą Švedijos lietuviai nusamdė autobusą, o gidai buvo jie patys. Parodė Jono Pajaujo projektuotus ir restauruotus istorinius pastatus ar atnaujintas bažnyčias. Kai paskutinio užkandžiavimo metu Eugenijaus Budrio ūkelyje Genadijus Draskinis užtraukė dainą apie Suvalkijos bernioką, Eugenijaus skruostu riedėjo ašaros.
Iki liepos 7-osios (per 12 parų) pavyko aplankyti Švediją, Daniją, Vokietiją, iš viso nuplaukėm 1100 jm. Buvo daugybė susitikimų su žurnalistais, buriuotojais, visuomene. Aplankėme nemažai muziejų, parodų.
Keturias paras pasisvečiavus Gotlando saloje ir jos sostinėje Vizbyje 06-23 d. 21-35 išeiname iš Visby, kursas į Bornholmo salą Rione uostą. Ėjome vakarine Elando salos pakrante, link Bornholmo sostinės Rione. Žvejų uoste 06-25 19.40 švartuojamės prie degalų terminalo, įsipyliau 55 ltr. dyzelino. Nežinau priežasties, bet trumpai pasisvečiavus Danijoj „eskadros“ vadovas Venantas Butkus nurodė, kad privalome išplaukti.
Atsakingai naviguodami, kuo daugiau buriuodami jachtų kylius nukreipėm link Kilio. Antros paros gale švartuojamės viename iš artesnių prie miesto centro jachtų klubų.
Kelias dienas svečiuojantis lankėmės keliuose susitikimuose, įspūdingiausias buvo Laboe povandeninių laivų muziejus ir žuvusių jūreivių atminimo memorialas. Muziejuje labai vaizdžiai parodyta buvusi jūrinė karinė hitlerinės Vokietijos galybė. Genadijus Draskinis išreiškė mintį: jeigu šią ekspoziciją išsamiai pažiūrės eilinis vokietukas, išėjęs iš muziejaus taps „vokietukas kubu“ (pakeltas trečiu laipsniu).
Liepos trečiąją po pietų pradėjome kelionę namo. Įspūdį padarė tiltas į Fehmarn salą. Kažkuris įgulos narys papasakojo anekdotinį nutikimą ir tiltą įvardijo kaip ilgiausią Europoje.
