Kalėdos. Daugeliui šis žodis asocijuojasi su Laplandija – Kalėdų Senelio gimtine, Elzasu (Prancūzija), iš kur kilo kalėdinės eglutės, ar Ryga, kuri skelbiasi, kad čia daugiau nei prieš pusę tūkstančio metų papuošta pirmoji eglutė Baltijos šalyse (dėl to kyla ginčų su kaimynais estais, besisavinančiais šią garbę sau).
Roma… Ši vieta išprususiems žmonėms siejasi su žodžiais Amžinasis miestas, miestas ant septynių kalvų, miestas-muziejus, tačiau tikrai ne su Kalėdomis. Tačiau, pasirodo, ją verta aplankyti būtent šiuo sezonu, nes tai – šios šventės gimtinė.
Mandarinų metas
Galbūt todėl šįmet tiesiog negalėjau praleisti progos pasidairyti po šventišką Romą ir aplankyti čia įsikūrusių draugų. Palikus žiemišką Lietuvos žemelę, buvo keista išlipti iš lėktuvo ir patekti į rudeniškai nusiteikusį miestą. Net ir tada, kai pas mus žiema, Romoje – apie 10 laipsnių šilumos, kartais nuošia stiprūs lietūs, o žmonių soduose noksta mandarinai. Tiesa, tuomet italai čia dėvi kailinius, šalikus ir kepures. Pernai Romoje po 20 metų pertraukos šiek tie kpasnigo, tad vietos gyventojai buvo gerokai išsigandę. Ir šįmet čia ūžavę gruodžio vėjai jiems anaiptol nepatiko.
Roma labai didelė – apie 1 200 kv. km (plg. Vilnius – 400 kv. km), tad dėl to dydžio kyla aibė įvairių problemų. Triukšmas, šiukšlės, tradicinis itališkas chaosas iš pradžių stebina. Tačiau, nepaisant viso šito, Roma yra miestas iš didžiosios raidės. Ne šiaip sau plytų ir betono masė su požemiuose išvedžiotomis komunikacijomis, o vieta, kur kiekviename žingsnyje susiduri su istorija. Vaikščiojant po turistų net ir žiemą tiesiog apgultas lankomas vietas, nė minutei neapleidžia jausmas, kad esi viename iš dabartinės kultūros ir civilizacijos lopšių.
Svarbu patekti į metro
Taigi apie viską iš pradžių. Pirmą kartą vykstantiems į Romą vieniems ir neturintiems čia draugų labai nuoširdžiai patariu internete susirasti smulkų miesto žemėlapį su aprašymais, kaip iš oro uostų, kurių čia net du, nuvažiuoti į pagrindinę metro stotį Termini. Skrisdami su „Ryanair“ bendrove, nusileisite Romos Ciampino oro uoste, nuo kurio į Romos centrą (šalia Termini traukinių stoties) važiuoja „Terravision“ autobusai. Kelionė į vieną pusę šiuo autobusu – 4 eurai. Jeigu skrisite su „Wizzair“, jūsų lėktuvas nusileis Romos Fiumicino (dar vadinamas Leonardo da Vinci) oro uoste, nuo kurio galima sėsti į traukinį, važiuojantį Romos centro link (Tiburtina traukinių stotis). Bilieto kaina traukiniu vienam asmeniui į vieną pusę – apie 8 eurai.
Metro – jau viskas aišku, tiesiog reikia sekti metro maršrutus ir pataikyti į reikalingą liniją, kurių yra dvi, „kryžiumi“ kertančios visą Romą. Termini – abiejų linijų kryžkelė. Paklysti jose tiesiog neįmanoma, nes didelė dalis stotelių – su lankytinų objektų pavadinimais. Na, o jei netyčia patraukei ne į tą pusę – ne bėda. Su tuo pačiu automate nusipirktu metro bilietėliu už 1,5 euro stotyje persėsti gali daugybę kartų, kol neišeini pro vartus. Tiesa, norint naudotis automatu, visada patartina turėti smulkių, nes popierinių pinigų jis paprastai neatpažįsta, nors tokia funkcija jame ir nustatyta. Tada teks ieškoti artimiausios tabako krautuvėlės ar kavinės, kuriose paprastai parduodami metro bilietėliai.
Pirmiausia – Koliziejus
Išlipus iš metro, galima atsidėti pagrindinių Romos objektų lankymui. Dažniausiai žmonės linkę išlipti prie Koliziejaus – didžiausio ir seniausio amfiteatro, garsėjusio gladiatorių kovomis. Šįmet jis pradėtas restauruoti. Iš čia ranka pasiekiami ir kiti objektai, kuriuos galima pasiekti pėsčiomis. Čia pat – Palatino kalva. Tiesa, žmonių minios čia tiesiog erzina. Norint praeiti, reikia nardyti tikrame skruzdėlyne… Apskritai visa Roma panaši į didelį, nuolat judantį skruzdėlyną.
Radus Koliziejų, žemėlapiu labai vadovautis ir neprireikia – smagiau tiesiog vaikščioti atsitiktinėmis kryptimis, o radus ką nors įdomesnio žiūrėti, kur čia patekai. Aplink, kiek akys užmato, gyva istorija: iš visur matosi didžiulis Tėvynės altorius (Altare di patria), iš čia netoli ir į Navonos aikštę (Piazza Navona) – vieną įžymiausių Romos aikščių, išsiskiriančią fontanais, egiptietišku obelisku ir, kaip kitos žymios lankytinos vietos, vienodai aplipusią didele mase turistų. Didžiųjų metų švenčių sezono metu čia vyksta mugės, kurios tęsiasi nuo gruodžio pradžios iki Trijų karalių – sausio 6-osios. Nors Kalėdų mugės Italijoje nėra tokios didelės kaip Vokietijoje, tačiau jos rengiamos vos ne kiekviename mieste ir miestelyje, o italai jų laukia su dideliu džiaugsmu. Čia parduodami vietos gamintojų saldumynai, riešutai, džiovinti vaisiai, rankų darbo suvenyrai, statomi atrakcionai. Kalėdų laikotarpį italai švenčia pagarbiai ir su ekstravagancija.
Šventės šurmulyje – ir sukčiai
Po Navonos laikas ir kitai turistų perpildytai lankytinai vietai – Trevi fontanams. Paplitęs prietaras sako: „Jei nori dar sugrįžti į Romą, įmesk pinigėlį į Trevi fontaną.“ Sakoma, kad per dieną žmonės čia primeta apie 3 tūkst. eurų…
Ispaniški laiptai to paties pavadinimo aikštėje (Piazza di Spagna) taip pat nuolat pilni žmonių. Šįmet čia buvo įžiebta didžiulė dirbtinė eglė. Iš čia galima nueiti ir į Panteoną, pasivaikščioti po kitas įžymias vietas.
Tiesa, Romoje vertėtų pasisaugoti sukčių, kurie vaikšto su gėlėmis. Jie prieina prie porelių, duoda kelias gėles merginai, o po to pradeda vaikinui aiškinti, kad jis turintis susimokėti. Paėmus gėles, sunku jo atsikratyti.
Taip pat daug ir tokių, kurie gatvėje pardavinėja padirbtas garsių firmų rankines. Perkant tokį „šedevrą“, gali kartu su prekeiviais būti „susemtas“ policijos ir turėti nemenkų problemų. Įkyrūs prekeiviai užsiima ir skėčių pardavimu – vos tik apsiniaukia dangus, jie kaip tarakonai išlenda iš pakampių ir pradeda bėgioti aplinkui rėkdami: „Ambrela ambrela, činko činko“ (skėtis, skėtis, penki, penki). Na, skėčių kokybė tikrai prasta, ir mokėti penkis eurus už juos tikrai neverta. Šitie prekeiviai taip pat labai bijo policijos – užtenka pravažiuot patrulių automobiliui, ir iškart matai komišką vaizdą, kaip visi jie rodo kulnis.
Diena – Vatikanui
Be abejo, vieną dieną vertėtų skirti Vatikanui. Čia, Šventojo Petro aikštėje, prieš Kalėdas visuomet pastatoma didelė Kalėdų eglė. Tūkstančiai lankytojų plūsta į šią vietą, kai popiežius laiko vidurnakčio mišias Kalėdų išvakarėse bazilikos viduje. Tuo metu jos transliuojamos ir aikštėje, didžiuliame specialiai ta proga pakabintame ekrane. Kalėdų vidurdienį pro savo buto langą virš aikštės popiežius siunčia miniai gerąją žinią. Tiesa, sakoma, kad pamatyti popiežių nėra sunku – kiekvieno sekmadienio vidurdienį jis pasirodo Šv. Petro aikštėje susirinkusiems žmonėms pro bibliotekos langą.
Būtina aplankyti Šv. Petro baziliką, į kurią einant visiems derėtų prisiminti, jog reikia laikytis aprangos kodo. Tiesa, tai labiau galioja vasarą. Šioje vietoje jaučiamas tikrasis masinio turizmo veidas. Įspūdingo dydžio ir grožio bazilika vėlgi paliko nemalonų skruzdėlyno įspūdį, kuriame kaukšintys žingsniai, šūksniai ir viena po kitos spragsinčios blykstės sunaikina sakralumo ir didingumo įspūdį.
Ypač vertinga galimybė pasikelti ant bazilikos kupolo. Eilė – ilga, o kaina priklauso nuo to, ar nori visus daugiau nei 500 laiptelių lipti pats, ar maždaug pusę jų praleisti kylant liftu. Ir pastaruoju atveju iki kupolo viršaus lieka geras gabalas kelio siaurais, aukštais laiptais uždarose erdvėse. Iš čia atsiveria nuostabi Romos panorama. Tačiau klaustrofobijos kamuojamiems žmonėms patarčiau vengti šios vietos, kaip ir „amerikietiško“ kūno sudėjimo asmenims.
Viduramžių dvasia
Dar vieną dieną vertėtų paskirti Trastevere. Šį rajoną verta aplankyti tiek dieną, tiek naktį. Dieną jis ramus, šiek tiek tingus ir niekur neskubantis, o vakare prisipildo žmonių, klegesio, judesio. Tai viena iš tų vietų, kurioje norisi pasiklysti, išeiti pasivaikščioti be jokio tikslo. Sankryžoje sustoti, pasvarstyti, ar eiti į kairę, į dešinę ar tiesiai, ir už 50 metrų atrasti nuostabią beveik tūkstantmečio senumo Santa Maria baziliką, kuri savo paprastumu, ramybe ir kuklumu palieka dešimteriopai didesnį įspūdį nei Romos turistinė „vinis“ – šv. Petro bazilika.
Daugelį lankytojų traukia bazilikoje Šv. Marijos Madžiore (Santa Maria Maggiore) laikoma relikvija – Kristaus lopšys, kuriame jis gimė. Anksčiau jis, tiksliau, jo liekanos – lentos – buvo rodomas bažnyčioje, o šiuo metu jis yra bazilikos muziejuje. Sakoma, kad po altoriumi saugomos ir originalios ėdžios, liudijančios Kristaus gimimą. XIII amžiuje lopšys ir visa Kristaus gimimo scena buvo iškalta iš marmuro. Prieš šventes visi daiktai sustatomi bazilikoje, tam skirtoje nišoje, į tas pačias vietas, kaip, manoma, buvo oloje, kurioje gimė kūdikis. Pirmosios Kalėdų mišios ir buvo laikomos šioje bazilikoje. Jos varpų skambėjimas Kūčių vidurnaktį romiečiams reiškia Kalėdų pradžią.
Viena didžiausių prakartėlių kasmet įrengiama šventųjų Cosma ir Damiano bažnyčioje. Šioje prakartėlėje sustatomi ne tik religiniai veikėjai, bet ir kruopščiai išskobtos žmonių figūrėlės iš kasdienio gyvenimo. Nuo 1780 m. šias figūrėles drožė šeši medžio meistrai, kasmet prie scenos pridėdami po vieną naują figūrą. Tai truko 40 metų… Figūrėlės, vaizduojančios didikus, aprengtos puikios kokybės audinių drabužiais. Tokia prakartėlė su scenomis iš kasdienio gyvenimo būdinga Neapoliui. Romos miestas nusipirko ir restauravo šią prakartėlę 1930 m.
Daug tikinčiųjų Kalėdų laikotarpiu veržiasi pamatyti ir šventojo kūdikio statulą (Santa Bambino), laikomą Šventos Marijos Arakoeli (Santa Maria Aracoeli) bažnyčioje. XVI amžiuje ši statula buvo išskaptuota iš alyvmedžio, augusio Getsemanės sode. Pasak legendos, kai ji buvo baigta, pati stebuklingai nusidažė reikalingomis spalvomis. Statulą į Romą gabenęs laivas nuskendo, tačiau ji išplaukė į krantą. Tuomet kūrinys buvo palaimintas popiežiaus ir saugotas Šv. Marijos Arakoeli bažnyčioje Kapitolijaus kalvoje. Prieš gerą dvidešimtmetį statula buvo pavogta, todėl dabar bažnyčioje saugoma tik jos kopija, pagaminta iš popiežiaus palaiminto alyvmedžio.
Šventajam kūdikiui Romos vaikai rašo Kalėdų laiškus. Kūčių vakarą statula pastatoma bažnyčios prakartėlėje, o sausio 6-ąją ji nešama bažnyčios laiptais, kuriuose per 120 pakopų. Į šią procesiją suplūsta tūkstančiai žmonių.
Eglučių mieste nedaug
Kalėdų eglės – tikrai ne Italijos tradicija ir jų puošti gyventojai neskuba. Daugiausia jos papuoštos įvairiose įstaigose, baruose, visą gatvę papuošia čia įsikūrusios garsios firmos, ir, žinoma, šventiškai suspindi prabangių parduotuvių gatvė Via Kondoti (Via Condotti).
Kasmet Kalėdų eglės tradicija Romoje vis labiau populiarėja. Be didžiulio žalio medžio Šv. Petro aikštėje, dvi eglės Romoje paprastai statomos Venecijos aikštėje (Piazza Venezia) ir šalia Koliziejaus. Taip pat eglutė puošiama priešais muziejų Kapitolijaus kalvos papėdėje.
Romos pagrindinės gatvės prieš Kalėdas daugiau puošiamos lemputėmis, čia gausu pramogų, gatvės muzikantų ir prekiautojų, parduodančių skrudintus kaštonus, kurių čia nerasi vasaros sezono metu.
Svarbiausios datos
Gruodžio 8 d. tikintieji švenčia Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo šventę. Štai ir šįmet gruodžio 8-osios popietę popiežius Benediktas XVI pagal seną tradiciją nuvyko pagerbti Dievo Gimdytojos Ispanijos aikštėje. Popiežius padėjo gėlių vainiką prie paminklo, kurį Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimui atminti pastatydino jo pirmtakas Pijus IX. Ta pačia proga popiežius pasakė trumpą kalbą, kurioje paminėjo tris pamokymus, kuriuos Advento laikotarpiu primena Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventė. Prieš atvykstant popiežiui čia pirmieji apsilankė ugniagesiai, kurie užkabino ant didžiulės kolonos iškeltai Marijos statulai gėlių vainiką, sudėjo puokštes po jos kojomis.
Gruodžio 13 d. – Šventos Liucijos (Santa Lucia) diena. Ši diena švenčiama einant procesijoje nuo Šv. Angelo pilies (Castel Sant'Angelo) į Šv. Petro aikštę. Gruodžio 24 d.– Kūčios. Šią dieną romiečiai praleidžia su šeima, aplanko Kalėdų muges arba įsitraukia į kitas Kalėdų linksmybes mieste. Šią dieną Romoje tradiciškai užbaigiamos prakartėlės, įdedant į jas kūdikėlį Jėzų. Iki tol jo lopšys būna tuščias.
Gruodžio 25 d. romiečiai švenčia Kalėdas. Galite būti tikri, kad visos parduotuvės šiuo metu bus uždarytos. Romos gyventojams, kaip ir kitiems katalikams, ši diena – svarbiausia metų religinė šventė. Aišku, yra daug būdų švęsti Kalėdas Romoje: vidurnaktį išklausyti mišių Šv. Petro bazilikoje, apžiūrėti visas miesto prakartėles, kurios įrengiamos beveik visose miesto bažnyčiose (aprastai jų būna gerokai per 100).
Gruodžio 26 d. Romoje – Šv. Stepono diena. Tai valstybinė šventė, kuri paprastai yra Kalėdų pratęsimas. Šią dieną romiečiai suguža į Šv. Stepono bažnyčią (Santo Stefano Rotondo) šalia Koliziejaus.
Gruodžio 31 d. – Naujųjų metų išvakarės (Festa di San Silvestro). Ši diena, sutampanti su Šv. Silvestro diena (San Silvestro), Romoje švenčiama su daug fanfarų. Dažniausiai romiečiai susirenka Popolo aikštėje (Piazza del Popolo). Čia jų suplaukia minios. Aikštėje groja muzika, šokama, laukiama fejerverkų.
Kristina VAITKEVIČIENĖ
Nr. 2 (6), 2013 m. sausio 12–18 d.
Šv. Petro bazilika – didingiausias pasaulio kulto objektas.
Koliziejus - didžiausias ir seniausias amfiteatras, garsėjęs gladiatorių kovomis.
Romos panorama nuo Trastevere kalvų.
Cirko Massimo - čia lenktyniaudavo Romos kariai su žirgais, pakinkytais į dviračius vežimus, o už jos matyti Palatino kalva.
Vatikanas. Čia, Šventojo Petro aikštėje, prieš Kalėdas visuomet pastatoma didelė Kalėdų eglė.
Trevi fontanas: turistai į jį meta pinigų vildamiesi kada nors vėl sugrįžti į Romą.
