„Pasiėmiau taupiai visko po truputį,
Širdies lašelį išlaikytą laiko pelenuos,
Ugnies, kur mano širdyje ruseno…“
Gal iš eilėraščių išnyra nostalgija dvelkiantys paveikslai, o gal priešingai. Tai visiškai nesvarbu, kai prisėdame su dailininku Juozu Tumu, vyniodami iš lėto pokalbį lyg siūlų kamuolį, vis nuklysdami į praeitį. Rikiuoja prieš mane savo paveikslus, tapytus dabar ir ankstesnius, pats juokauja, kad jau silpnai mato, todėl kartais ir angelai labiau panašūs į chuliganus.
Visada pasitempęs, elegantiškas buvęs Marijampolės dailės mokyklos direktorius didesnę gyvenimo dalį pašventė jaunimui, skiepydamas meilę menui, tikrosioms vertybėms. 1974 m. nebuvo vadovėlių, todėl ieškojo būdų, kaip mokinius priartinti prie dailės, net į bažnyčią nusivedė, už ką nebuvo paglostytas. Šiandien, nepaisant amžiaus keliamų negalių, Juozas Tumas vis dar pasitempęs, energingas, nesvarbu, kad tapyti jau beveik negali. Bet kiekvieną pavasarį, kaip ir šiemet, jo laukia sodas, kuriame kiekvienas prisilietimas prie medžio, prie žemės suteikia naujų jėgų.
Prieš septynerius metus patirta avarija, po to pusmetis ligoninėje sveikatą pablogino nesugrąžinamai, tačiau sunkiausia susitaikyti su tuo, kad silpsta regėjimas. „Baimė apakti? Jos nėra, nors tai realybė, žinau, kas manęs laukia. Ką darysi – paveldimumas, avarija tik paspartino procesą“, – nenusimena Juozas. Gal todėl ir dabartiniai paveikslai labiau apibendrinti, be smulkių detalių, tačiau nuo to jie dar įdomesni, gilesni.
Sakralinis menas visada traukė
Labai daug paveikslų nutapęs religine tematika. Yra žmonių, kurie kaltina dailininką plagijavimu, kopijavimu. „Bet juk autorystės aš ir nesisavinu, tiesiog yra paveikslų, kuriuos norisi turėti čia, šalia. Kažkada pamačiau Gižų bažnyčioje nuostabią freską „Kristaus šeimyna“, visada svajojau kažką panašaus nutapyti. Grįžęs iš ligoninės panorau nutapyti Švč. Mergelės Marijos Ėmimą į dangų. Norėjau pasitikrinti, ar dar galiu dirbti. Tuo metu dar nutapiau šv. Jurgio paveikslą, angelo pasirodymą Alyvų kalne.
„Kodėl religinė tematika? Prieš penkiolika metų kažkur radau Kristaus galvos paveikslėlį, kuris mane tiesiog užbūrė, taip ir gimė mintis tapyti kažką panašaus. Nepaprastai mėgstu Gustavo Dore graviūras, yra nemažai paveikslų, kuriuos nusikopijavau, ir nematau čia nieko smerktino, paprasčiausiai noriu turėti juos. Ne, aš nelakstau kasdien į bažnyčią, nors esu tikintis, manau, kad Dievas yra visur, ne tik bažnyčioje.Kaip davatkai ritualas yra vaikščiojimas į bažnyčią, taip man – į sodą, aš ten jaučiuosi taip pat arti Dievo. Senatvėje, kai lieki pats su savimi, prisimeni, ko tėvai mokė, vienas sau pasimeldi už tuos, kurių jau nėra. O sakraliniu menu visada žavėjausi, juk patys garsiausi šedevrai ir buvo sukurti būtent religine tematika.“
„Dėmė“ biografijoje mokslo siekti nesutrukdė
J. Tumas gimė Gižų parapijos Ožkasvilių kaime, ten ir pradinę mokyklą lankė, į kurią net penkis kilometrus reikėdavo kulniuoti. Gal paskatą rinktis dailę davė biologijos mokytoja, užduodama nupiešti augalus, kuriuos eidamas į mokyklą tyrinėdavo. „Rasdavau pakeliui daug žolynų, net ir piktžolės man rodėsi gražios, atidžiai ištyrinėdavau kiekvieną žiedelį, stebėjausi gamtos kuriama tobulybe.“ O vieną kartą mama pamatė prie medžio priklijuotą skelbimą apie priėmimą į Kauno dailės technikumą. Laimė, kad atsirado gerų žmonių, kurie nekreipė dėmesio į „dėmę“ biografijoje, mat brolis pabėgo iš sovietinės armijos ir išėjo partizanauti. 1947 m. buvo nušautas. J. Tumas su dėkingumu prisimena technikumo direktoriaus pavaduotoją, kilusį iš to paties krašto, kaip ir jis, kuris, viską žinodamas, nereikalavo charakteristikos. Tačiau šis nutylėjimas atsiliepė vėliau, kai Kultūros ministerija pasiuntė mokytis į tuometį Leningradą. Deja, trumpai tepabuvus Leningrade teko grįžti į Lietuvą. Galbūt brolio likimas sutrukdė, nors buvo pasakyta, kad tiesiog Lietuvai tokių specialistų nereikia. Talentingas imlus kaimo vaikas net ir baleto studiją lankė, nes tai suteikė galimybę nemokamai lankytis Muzikinio teatro spektakliuose. Ir šiandien gerais žodžiais mini savo penkerių metų studijas technikume, dėstytojus, atidavusius savo studentams ne tik žinias, bet ir širdį.
„Dabar blizgučiai išstūmė visas vertybes ir tikrą meną“
Po to – sovietinė armija. Pateko į 16-ąją Lietuviškąją diviziją, o ją išformavus – į Aviacijos mokyklą. Šokinėjo su parašiutu, vėliau turėjo tarnauti Rygoje, divizijos štabe. Tai nebuvo lengvi metai, tačiau Juozas tikina, kad ir jie davė naudos, užgrūdino. Armijoje tarnaudamas ir eilėraščius rašyti pradėjo. Tiek mokslo metai, tiek metai kariuomenėje buvo sunkūs materialiai, bet labai laimingi. „Ar aš laimingas? Taip, laimingas, kad gyvas, nors laimingų valandų gyvenime buvo kur kas mažiau nei sunkių. Gimiau negeru laiku, karo pradžioje, tačiau dar baisesnis buvo pokaris, kai reikėjo bijoti visų. Bet laimingas, kad sutikau daug gerų žmonių. Dabar jaučiasi didelis susvetimėjimas. Anksčiau žmones traukiniais vežė, dabar patys bėga iš Lietuvos. Žmogus ne itin vertinamas. Gal ant manęs kas nors ir supyks, bet pasakysiu, kad Europos Sąjungoje nė kiek ne geriau nei buvusioje SSSR. Griaunamas Lietuvos pasididžiavimas – žemės ūkis, žmonės bėga iš Lietuvos, darbas ir pats žmogus nuvertinama, didžiosios šalys visai nenori matyti šalia savęs ubagų. Anksčiau išlaikėme atėjūnus, o dabar likome tik „runkeliai“.“
Peržiūrime gimtojo kaimo graviūras. Daugiau kaip keturiasdešimt sodybų sugulė į popieriaus lakštus. Dalis jų iliustruoja knygą apie gimtinę „Ožkasvilių kaimo likimas“, į kurią Juozas sudėjo savo prisiminimus, savo meilę tėviškei, jos žmonėms, lapus. Jo graviūros puošia net dvidešimt dvi Sūduvos kūrėjų knygas. Kalbamės apie įvairias dailės rūšis – abstrakcijas, instaliacijas… „Nesu prieš abstrakcijas, – sako Juozas, – jeigu yra spalvinė harmonija, tada įsijungia vaizduotė, bet gaila, kad yra daug visiškai nieko nesakančių. O instaliacijų kartais ir aš nesuprantu. Kai žmones vežė į Sibirą, tokių „instaliacijų“ prisižiūrėjau… Kai griovė namus, degino sodybas, daužė langus. Visi mes įpratome lyginti buvusius „sovietinius“ laikus ir dabartį, kiekvienas savame lygmenyje. „Dabar blizgučiai išstūmė visas vertybes ir tikrą meną. Mano karta buvo mokoma kitaip. Net ir rūbai… Pažiūrėkit, kaip rengiasi menininkai: kuo labiau džinsai suplyšę, tuo jaučiasi reikšmingesnis. Mano laikais kaip tik stengdavomės gražiai, tvarkingai atrodyti. Aišku, galime pasidžiaugti, kad miestas gražesnis tapo, tačiau bėda, kad naujosios technologijos išstūmė paprastumą, natūralų grožį. Gerai, kad dar išliko kraštotyros muziejai, kuriuose sukauptas tautos paveldas. Bet nereikia dėl meno sielotis, nes dešimtmetis mene dar ne viskas. Apsisuka ir grįžta atgal, todėl tikiu, kad ir vėl grįšime prie tikrojo meno. Net ir prie žemės, kuri primena laikus, kai dar kaimas buvo gyvas. Visą laiką norisi prisiliesti prie jos, ją pajusti.“ Tad ir užbaigti šį pasakojimą norėtųsi jo eilėmis:
Aš ne iš tų,
Kur puola greit ant kelių,
Aš tam šioj žemėj
Gyvenau, kad stovintis visu ūgiu
Matyčiau savo kelią.
Zita DZIDOLIKIENĖ
Nr. 19 (23), 2013 m. gegužės 11–17 d.
I simply want to mention I am just very new to blogs and actually enjoyed your web-site. Likely I’m going to bookmark your blog post . You definitely have beneficial posts. Regards for sharing with us your webpage.
Pretty section of content. I just stumbled upon your site and in accession capital to assert that I acquire in fact enjoyed account your blog posts. Anyway I will be subscribing to your feeds and even I achievement you access consistently rapidly.
Musu tevukas, labai dziaugiames, kad ji turime 🙂