…Tyras kaip kalnų upės vanduo balsas ir svajinga kaip tūkstantmečių išmintį sauganti Rytų paslaptis melodija susijungia dainoje. Ne tokioje, kokiomis plyšauja kiekvienas radijo imtuvas, ne tokia, kokiai ploja atsistojusios didžiulės minios, tačiau ji alsuoja pirmapradžiu tikrumu ir tyrumu. Kalbame apie ypatingą debiutinį albumą (pirmoji daina – „Inkliuzas“ – pasiekė klausytoją gegužės 11 d., toliau kas mėnesį vis po naują pasirodys), sukurtą bendradarbiaujant kartu su indų kompozitoriumi ir įrašytą Indijoje, ir jo autorę…
Muzikos pedagogė, verslininkė ir… kūrėja. Taip trumpai galima pristatyti Jolitą Elshorbgy, g. 1975 m.). Tiesa, taip pat mama, žmona, moteris, savo gyvenime paklūstanti prigimčiai.
Visuomenės nuomonė, vadinamasis „ką žmonės pasakys“ dažnai žmogų verčia marionete, tampoma už tų pačių „gatvės balso“ siūlelių. Stipriais vadiname tuos, kurie tam „balsui“ nepaklūsta, o eina savo širdies kryptimi, leisdami ir kitiems gyventi taip pat laisvai. Taigi kalbant apie Jolitą, galima pasakyti trumpai – ji stipri. Marijampolės šv. Cecilijos gimnazijos mokytoja, Č. Sasnausko choro choristė, sėkmingai veikiančio Nevalstybinio lopšelio-darželio bei pradinės mokyklos „Vieversiukas“ įkūrėja ir direktorė, knygos „Meninio ugdymo įtaka asmenybės brandai“, kurią išleido 2005 m., autorė žino, kaip gyventi paklūstant širdies balsui ir narsiai atremiant jai nepriimtinus stereotipus, kurie visada trukdo skleistis asmenybei, kūrėjai.
Savarankiško gyvenimo priešaušriuose: kai sekėsi viskas!
Jolita Gumbytė kilusi iš Pasvalio. Nors ten gyvenusi tik iki trejų metukų amžiaus, tas kraštas visam laikui liko širdyje. Būtent ten visa jos giminė, ten, pas močiutę, prabėgdavo vasaros atostogos. Lėvens upės pakrantės iki šiol alsuoja ta dvasia, kuria paprastai gaubiami šviesūs vaikystės prisiminimai.
Jolita užaugo Kaišiadoryse. Mama buvo istorijos mokytoja, kuri mokėjo motyvuoti ne tik mokinius, bet ir savo vaikus. Jolita mokėsi tuometinėje Kaišiadorių I-ojoje vidurinėje mokykloje (dab. – A. Brazausko gimnazija), kurioje dirbo ir mama. Mama, buvusi labai griežta, sugebėjo įskiepyti stiprų pareigos jausmą.
Mokykloje Jolitai viskas harmoningai sekėsi. Nors mokėsi humanitarinių mokslų klasėje, sekėsi ir tikslieji mokslai – netgi fizikos olimpiadose dalyvaudavo. Lankė muzikos mokyklą (norėjo groti fleita, bet po savo „sparneliu“ priglaudė akordeono mokytoja), nuo mažens su sese dainavo (ne kartą ir „Dainų dainelės“ konkurse) – muzikalumą paveldėjo iš mylimos močiutės.
Pirmūnė, labai rūpestinga (klasės auklėtoja ją matė kaip būsimą gydytoją), renginių vedėja, dalyvaudavusi ir visuose skaitovų konkursuose bei jau nuo mokyklos suolo atsiskleidusi kaip meno žmogus.
Mokyklą Jolita baigė sidabro medaliu („koją pakišo“ anglų kalba – tuomet net įtarti negalėjo, jog ši kalba ateityje bus neišvengiamai būtina) ir 1993 m. įstojo į Vilniaus konservatoriją studijuoti… muzikos pedagogikos.
Į Marijampolę – kaip į didžiulę saviraiškos areną
Ketveri studijų metai pralėkė kaip akimirka, ir jaunoji specialistė, siekdama bakalauro laipsnio, iškart po baigimo, 1998 m., įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultetą. Apskritai 1998 m. jos likime buvo ypatingi: ir bakalauro studijos, ir gyvenimo posūkis, ir jos pačios įkurta kūdikių -iki- ir -po gimimo muzikinio ugdymo asociacija.
Besimokydama akademijoje, žurnale „Muzikos barai“ rado informacijos, jog vienas JAV gubernatorius skyrė 100 tūkstančių dolerių dar negimusių kūdikių muzikiniam ugdymui. Informacija sudomino, tad ėmė ieškoti daugiau žinių. Tiesa, tuo metu tai nebuvo labai paprasta: Lietuvoje tuo niekas neužsiėmė, netgi nebuvo tai priimtina čia, tačiau Jolita rankų nenuleido, rado pakankamai literatūros užsienio kalba, net susisiekė su patyrusiais šios srities specialistais taip pat iš užsienio. Žinios plėtėsi taip, kad jau galėjo jas taikyti praktiškai. Pamažu Jolita pradėjo vesti nėščiosioms pamokas Kaune, dirbti su kūdikiais. Viskas puikiai pasiteisino!
1999 m. Jolita atvyko gyventi į Marijampolę. Jaunoji moteris gražiai prigijo šiame mieste. Ir kaipgi neprigis – Marijampolė jai tapo didžiule saviraiškos arena! Vos čionai atvykusi, pradėjo dirbti muzikos mokytoja dabartinėje šv. Cecilijos gimnazijoje, dainuoti Č. Sasnausko chore. Marijampolėje įkūrė ankstyvojo muzikinio ugdymo studiją, taip pat dirbo su nėščiosiomis, kūdikiais ir mažučiais vaikais, parašė jau minėtą knygą „Meninio ugdymo įtaka asmenybės brandai“, įkūrė Nevalstybinį lopšelį-darželį „Vieversiukas“ (2010 m.), kuris ne tik iki šiol sėkmingai veikia, bet ir plečiasi: nuo 2020 m. rugsėjo jau laukia ir pirmokėlių (šalia lopšelio-darželio įkurta ir pradinė mokykla)! Nuolatinis žinių alkis Jolitą verčia nuolat tobulėti: 2005 m. baigė Kauno VDU, apsigynė edukologijos magistro laipsnį, o kursų, seminarų, kuriuos teko lankyti, žingeidi moteris nė pati nesuskaičiuotų.
„Aš turiu būti laiminga!“
Jolita nėra linkusi savo asmeninio gyvenimo kaip kamuolio mėtyti į kairę ir dešinę, na, o jei vadinamasis „gatvės balsas“ padaro savo išvadas, ji tik numoja ranka ir eina toliau su savo siekiais, svajonėmis. Gyvenimiškoji patirtis (jai, kaip ir kiekvienam žmogui, visi jausmai pažįstami iš savo asmeninės patirties) leidžia reziumuoti: nuo to, ką tu jauti, priklauso tavo gyvenimo kokybė, o už savo jausmus, emocijas esi atsakingas tik tu – ir niekas kitas!
„Aš turiu būti laiminga! Privalau!“ – ne kitiems, o tik sau kalbėjo ir kalba Jolita bet kokių išbandymų metu. Ji niekada nesiklausė (ir nesiklauso) kitų, mat jai patarti gali tik dvasiškai artimas žmogus, o tokių nėra daug. „Ką noriu, visada ir darau, svarbiausia – kitų nežeidžiu“, – įsitikinusi ji.
Kiekvienam žmogui, kad gyvenimas būtų visavertis, reikia dviejų sparnų. „Darbas, – sako Jolita, – kaip vienas sparnas, šeima – kaip antras“. Paprasta? Taip! O kad taip būtų tereikia vadovautis paprasta tiesa: niekam nesiskųsk, o daryk viską, kad būtum laiminga!
Ir ji tai daro. Choras, mokykla, jos darželis, koncertai su „Gera muzika gyvai“ su muzikantais iš viso pasaulio, būnant įvairių kultūrinių vakarų vedėja, pagaliau koncertinės kelionės ir ne tik (mylimiausios šalys: Indija, Graikija, Italija…), domėjimasis senomis mašinomis, plaukiojimas laivais kasdienę egzistenciją pripildo ypatingo pakylėjimo, kuris ir verčia jaustis laimingai.
Į kūrybą sugrąžino pats likimas
Jolita ne kartą lankėsi Indijoje (Rytų, ypač indų, kultūra jai labai artima).
2018 m. Delyje buvo pasidalinta muzikinėmis idėjomis. Ir po to, kai indų kompozitorius Cliff Ryngnga išgirdo Jolitą dainuojant neformaliai Lietuvą reprezentuojančią dainą „Balto lino gyvenimas“, gimė dainų albumo idėja. Ir taip pats likimas ją sugrąžino prie dainavimo, kūrybos – aukščiausios žmogiškosios saviraiškos.
Jolita nutarė dainuoti lietuviškai. Pirmiausiai buvo sukuriama melodija, pagal kurią ji pati rašė tekstus. Visos 10 debiutinio albumo dainų buvo įrašytos Indijoje, nuostabioje vietoje kalnuose esančioje studijoje, praėjusių metų pabaigoje.
Dainų albumas „Inkliuzas“, išleistas Jolita Anna vardu (Anna – antrasis Jolitos vardas, duotas močiutės, kuri ir išmokė ją dainuoti, garbei), alsuoja Indijos kalnų muzikiniu stiliumi, Europos žavesiu, smilkalų kvapu… Gegužės 11 dieną plačiai visuomenei kartu su vaizdo įrašu buvo pristatyta pirmoji albumo daina (vaizdą kūrė menininkai Jolita ir Egidijus Bičkai), birželio 11 dieną – antroji. Kas mėnesį bus pristatoma vis nauja daina, iki klausytojas išgirs visą albumą.
Šio albumo vertybė – dviejų kultūrų sąsaja per žodį, muziką, vaizdą (iki šiol dar nebūta bandymų indų muziką „sulieti“ su lietuvišku tekstu). Persipynę abiejų kultūrų tautiniai motyvai ir dainose, ir meniniame albumo apipavidalinime vis tik išlaiko kiekvienos kultūros savitumą.
„Inkliuzas“ bus pristatomas visuomenei ir Indijoje, ir Lietuvoje. Tiesa, iki autorinio Jolitos vakaro mūsų šalyje teks palūkėti iki kito pavasario – tiek laiko prireiks, kad „prasisuktų“ visos albumo dainos.
Na, o patys nekantriausi jau birželio 20 d. renginyje „Indiškos atostogos Vilniuje“ 18 val. koncerte, kurio vedėja bus pati Jolita, galės klausytis jos dainų gyvai – be kita ko, bus pristatomas albumas „Inkliuzas“!
Beje, šis albumas – ne pabaiga, greičiausiai tik pradžia Jolitos kūrybinio kelio…
* * *
„Aš tik dėkoju Dievui už kiekvieną smulkmeną. Jei būna labai sunku, prašau vieno: Tu žinai geriausiai, padaryk taip, kaip nori, kad būtų, nes aš jau padariau viską, ką galėjau. Labiausiai Dievui dėkoju už gyvenimą – noriu linksma jame būti. Noriu žaisti gyvenimą dainuoti, šokti! Ir jausti jausti jausti! Juk turi tik tai, ką jauti“, – sako moteris, turinti abu sparnus, kad galėtų leistis į skrydį – kūrybą.
Smagu, kad Marijampolėje gyvena ir darbuojasi vis daugiau talentingų ir savo talentą parodyti drįstančių žmonių!
Jolita yra nuostabus, nuoširdus, geranoriškas, draugiškas, kantrus, taikus, elegantiškas žmogus. Net tūkstančių žodžių nepakaktų išsakyti kokią pagarbą ir dėkingumą jaučiu, jog kadaise šv. Cecilijos gimnazijoje mokino mane ir netgi karts nuo karto pakalbindavo – rūpindavosi. AČIŪ Jums už tai, kad esate tokia nuostabi mokytoja! Jūsų skambintų melodijų nė viena karta nepamirš.