Gižų miestelio bendruomenė ruošiasi švęsti jo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 400-ąsias metines. Tikėtina, kad 1613 m. įrašas pirmą kartą paminėtas Alvito ar Lankeliškių parapijos gimimų, mirimų, vedybų ir krikštynų registracijos knygose.
Galima nurodyti istorinius šaltinius, tačiau man mielesni yra pasakojimai, legendos, nes taip geriau išsaugoma atmintis, pagarba gimtinei. Kai turistai, ypač užsieniečiai, lankosi mūsų krašte, jie dažnai klausia ar ši vietovė, dvaras turi savo legendą. Sakoma, kad Anglijoje brangiau parduodamos pilys, kuriose gyvena vaiduoklis arba istorija, graži, ar liūdna meilės istorija.
Turi savo legendų ir gražių meilės istorijų ir kuklus lygumų miestelis – Gižai. XVIII a. šis miestelis priklausė garbingam Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės palikuoniui bajorui Adomui Chmarai. Adomas Chmara, paskutinis Minsko vaivada, gyveno savo dvarelyje netoli Minsko, Molodečno apylinkėse. Vietovėje Dubrovy pastatė rūmus, kuriuose sukaupė didelę senų ginklų kolekciją ir biblioteką. Pastatė bažnyčią (joje buvo ir palaidotas). Iki šių dienų dar liko šios bažnyčios griuvėsiai.
Jo iniciatyva buvo pastatyta pirmoji medinė Gižų bažnyčia. Bajoras įsimylėjo gražuolę grafaitę Mariją Vainaitę-Oranskytę. Parvedė jaunąją žmoną į savo puošnų dvarą, apdovanojo užjūrio šilkais ir papuošalais, dvarą jų gražios meilės garbei pavadino Adomo ir Marijos vardu (Adamarinu, lenkiškai Adamazinu). Gavęs valdyti Gižų dvarą, besikuriančiam greta Gižų kaimui suteikė irgi Adamazino (Adamarinos) vardą, o įsteigtam palivarkui – žmonos vardą ir pavadino Marijanavu. Matyt, labai mylėjo savo jaunąją žmoną, kad stengėsi apie ją palikti atminimą. Jos mergautinės pavardės Oranskytės garbei dar vieną kaimą Gižų seniūnijos pietinėje dalyje pavadino Oranų kaimu, o kaimą, besiribojantį su Rudžių giraite, abiejų garbei – Chmariškiais (dabar netoliese yra Išlandžių kaimas).
Keitėsi kartos šiuose kaimuose, išnyko ir didikų giminė, tik liko vardai, menantys gražios meilės istoriją.
Kol kas nepavyko surasti duomenų apie Gižų vardo kilmę. Įdomu tai, kad panašiu vardu yra Gižų miestelis Šiaurės Prancūzijoje. Lenkijoje panašų skambesį, o gal ir kilmę, turi Gižitsko miestelis.
Lygumų miestelis Gižai, kaip minėta, savo pradžią mini nuo XVII a. pr. ir, spėjama, Alvito dekanato parapijinėse knygose įrašytas 1613 m. Miestelis ir greta esantys kaimai išvardyti 1744 m. Vilniaus vyskupijos parapijų sąrašuose.
Kai 1834 m. Gižų bažnyčia sudegė, naujasis Gižų savininkas ir jo žmona Marija 1847–1850 m. pastatė naują neogotikinio stiliaus Šv. Antano bažnyčią. Iš XIX a. Gižų klebonų garsiausias – knygnešių talkininkas kunigas Lukas Staugaitis (1838–1913 m.). Palaidotas Gižų-Rūdos kapinėse. Jis paruošė ir išspausdino ,,Lietuvišką elementorių“, kurio išleista net 15 laidų.
Lietuvių tautinis atgimimas XIX a. pab. Gižuose ypač suaktyvėjo, kai čia savo lietuviškų knygelių knygrišyklą atidarė žinomas knygnešys Juozas Rimša. Aktyviausiu 1905 m. tautinio ir revoliucinio sąjūdžio lyderiu Gižuose ir jo apylinkėse tapo Pranas Lingys. 1907 m. rudenį Gižuose surengtas pirmas lietuviškas vakaras.
Mokykla Gižuose minima 1784 m. Kovos už Lietuvos Nepriklausomybę metais daug Gižų krašto vyrų įstojo į Lietuvos kariuomenę savanoriais.
Į Gižus iš Lenkijos ištrėmus Seinų vyskupą A. Karosą, iki 1930 m. čia veikė Gižų kunigų seminarija. Joje profesoriavo žymūs dvasininkai, mokėsi daug Lietuvą išgarsinusių kunigų.
Antanas ŽILINSKAS
Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius
Vilkaviškio krašto muziejaus archyvo nuotraukos.
Nr. 20 (24), 2013 m. gegužės 18–24 d.
Gižų miestelis.
Adomo Chmaros herbas ,,Krzywda“.
