Tarp Vilkaviškio ir Alvito stūkso daugiau nei du šimtmečius skaičiuojantis rūmas.
Vos dvidešimt kilometrų nuo sienos su Kaliningradu esantis dvaras laikomas puošniausiu visoje Suvalkijoje. Rūmas stovi šiek tiek atokiau nuo pagrindinio, tarptautinės reikšmės kelio. Iki pat antrojo pasaulinio karo iš čia atsiverdavo visi keliai į tuometinę vakarų Europą.
Paežeriai – ant ežero kranto įsikūrusi gyvenvietė sauganti senojo dvaro praeities prisiminimus.
Iš Karaliaučiaus per Vilkaviškio rajoną žygiavo milžiniška prancūzų karių minia. Keli kilometrai nuo dvaro karvedys Napoleonas paskelbė karą Rusijai. Čia vyko pasaulinių karų laikus menantys mūšiai. Vilkaviškio ir Alvito miesteliai buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus. O tarp jų įsikūręs Paežerių sodybos kompleksas liko beveik toks, koks buvo prieš du šimtmečius.
Kelionė atgal į praeitį prasideda kaštonų alėjos pradžioje. Iš čia – jau iš tolo matomas gražusis Paežerių gyvenamasis rūmas. Netrukus žvilgsnis užkliūna už pagrindinių rūmų vartų. Jų viršūnėje esančiose vazose žydėjo gėlių klombai. Kalvio darbo kaltiniai vartai atkurti pagal senąjį atviruką – išlaiko buvusią autentišką spalvą ir formą.
Už pagrindinių vartų lankytojai grožisi žalia, ovalia veja. Sustojus priešais žolytę – spragsi fotoaparato blykstės. Iš šio taško rūmai nuotraukoje atrodo kaip ant delno. Ovali veja – paskutinio Lietuvos kunigaikščio – Stanislovo Augusto Poniatovskio – epochos žydėjimo simbolis. Nostalgija lenkų ir lietuvių laisvei, nepriklausomai Abiejų tautų respublikai paskatino grafą lietuvį Zabielą investuoti į rūmų statybą.
Visą Lietuvos teritoriją 1795 m. dalinosi imperijos ir karalystės. Užnemunė kartu su Vilkaviškio rajonu atiteko Prūsijos karalystei. Likusią Lietuvos dalį okupavo Rusijos imperija. Tokiame politiniame chaose skendėjo dalis Europos. Senojo žemyno dalybose Lietuvos vardas ilgam išnyko iš žemėlapio kontūrų.
Iš Vilniaus, atsidūrusio rusų rankose, į kaimą esantį Vilkaviškio rajone atvyksta garsus architektas. Klasicizmo architektūros pradininkas. Dar garsesnio architekto, lietuvio Lauryno Stuokos Gucevičiaus mokytojas. Masonų ložės Vilniuje narys, broliu organizacijoje vadinamas – Martynas Knafkusas. Galimai su Paežerių žemių šeimininku, grafu Zabiela asmeniškai pažįstamas bičiulis.
Žlugusi lietuvių ir lenkų valstybė verčia grafą Zabielą liūdėti ir ilgėtis senų gerų laikų. Aristokratas tikisi pasinaudoti garsaus architekto talentu. Ir tikrai – ant ežero kranto išdygęs rūmas pranoksta visus lūkesčius.
Paežerių dvaro rūmai buvo tarsi paskutinė vilniečio Martyno Knafkuso gulbės giesmė. Giesmė vainikavusi visą jo nueitą gyvenimo kelią.
Už ovalios vejos susižavėjimą kelia milžiniškos iki pat rūmų frontono iškilusios klasicizmo stiliaus kolonos. Iš abiejų šonų esančiuose bareljefuose atsiskleidžia senovės graikų mitologija. Tai dar vienas respublikos dvasia kvėpuojantis atributas – senovės graikų meilės ir romantikos dievo simboliai.
Autentiška puošyba kvėpuoja visas didžiojo vestibiulio holas. Antrojo aukšto interjere atsiskleidžia šimtametė originali kompozicija. Dievo Eroto ir laukinės aistros sūkuryje šėliojančių pusnuogių būtybių figūros, augaliniai motyvai, rožių žiedai.
Prieš aštuonerius metus vykusi restauracija pakeitė lipdinių spalvą. Forma ir detalės liko tos pačios – istorinės. Kai kur apdairiai buvo paliktos senosios spalvų detalės – paauksavimai ir mėlynojo marmuro šešėliai.
Vos įžengus į rūmus, pirmojo aukšto grindinyje, juodų ir baltų kvadratų forma ir spalvomis sudėtos plytelės. Mozaikinio tipo grindinys skaičiuoja šimtmečius ir yra pirmoji rūmų projekto autoriaus, masono M. Knafkuso žinutė ateities kartoms.
Kilimu vadinamas grindinys buvo neatsiejamas kiekvienos ložės atributas. Juodos ir baltos spalvos kvadratai – žmogaus gyvenimo kova tarp gėrio ir blogio. Tokio tipo grindinys simbolizuoja griežtą hierarchinę tvarką.
Šis simbolis sutinkamas jau XVIII a. masonų ritualuose. Mistika ir paslaptimis apipintas Paežerių rūmų vestibiulio prieangis neabejotinai sufleruoja apie laisvųjų mūrininkų ženklus. Apie jų brolišką rūpestį vienas kitu. Apie paslaptingas užuominas ateinančioms turistų ir svečių kartoms.
Rūmų projekto autorius anksti išsiskyrė su žmona ir visą turtą paliko šeimai. Yra žinoma, kad nuskurdusiam ir suvargusiam architektui pagalbos ranką ištiesė kiti ložių nariai.
Toliau keliamės istorinėmis, ąžuolinėmis laiptinėmis į antrąjį rūmų aukštą, grožimės Akanto, seniausio žinomo biblinio augalo, lapais.
Didysis vestibiulis atsiskleidžia visu savo grožiu. Stiuko lipdiniais išpuoštos sienos slepia dar vieną paslaptį. Ant besiplaikstančių vėjyje kaspinų kokardų puikuojasi natiurmortai. Dešinėje žėruoja muzikos tema – sienas dabina instrumentai. Kairėje – dailės ir skulptūros tema.
Viename jų išsiskiria akacijos šakelė – ne, ne taikos, bet nemirtingumo ženklas. Masonai tikėjo, kad jų idėjos ir darbai pranoks laiką. Sakoma, kad mirus iškiliam broliui, į jo karstą buvo dedamos akacijos. Pranešimą apie mirtį laisvieji mūrininkai dabindavo šio augalo šakele.
Senuose dvaro lipdiniuose, šalia akacijos pastebime skriestuvą, plaktuką, kampainį. Matematiniuose brėžiniuose būtinas skriestuvas pabrėžė aukščiausiąjį protą. O staliaus atributas –plaktukas – masonų ložės vyriausiojo galios simbolis. Kampainis demonstravo sąžinę. Būti sąžiningu kitų atžvilgiu buvo kiekvieno masono siekiamybė.
Devyniolikto amžiaus pradžioje lietuvių ir lenkų laisvė liko užmarštyje. Paežerių rūmų architekto pavardę laisvųjų mūrininkų dokumentuose paskutinį kartą aptinkame 1821 metais. Martynas Knafkusas 1795-1799 m. praleido Paežeriuose ir grįžo į Vilnių. Paežerių rūmas galimai buvo paskutinis architekto projektas.
Vilkaviškio rajono dvare dar ne viskas atrasta ir ištyrinėta. Ne viskas aptikta ir pastebėta. Kartais smulkmenose galima rasti įdomių istorinių faktų.
Kviečiame aplankyti ant ežero kranto įsikūrusį dvarą ir kartu su gidu leistis į paieškas.
