(Tęsinys)
SASNAVOS BAŽNYČIA
Taigi gyviečių tolimas atstumas nuo bažnyčios ir sunkumas jas pasiekti paskatino ir žmones, ir kunigus įtaisyti maldos namus arčiau prie nutolusių gyvenviečių. Prie to prisidėjo ir ta aplinkybė, kad Marijampolėje ir antroji bažnyčia sudegė 1809 metais, naktį iš 5 į 6 dieną rugsėjo. Praėjus 1812 metų prancūzmečiui, Sasnavos apylinkės žmonės ėmė tartis dėl bažnyčios pasistatymo arčiau. Parankiausia vieta atrodė bėsanti Sasnavos kapinynas. Pilviškiečiai reikalavo statyti Skučuose /dabar Račiliškė/ ant kapinyno. Derybos tęsėsi apie dvejus metus, o nugalėjo marijampoliečiai, nes Pilviškiuose buvo paprasta parapija su mažu kiekiu kunigų, o Marijampolėje vienuolynas ir čia daug buvo kunigų, kurių jei ne vienas, tai kitas galėjo atvažiuoti į koplyčią šventadieniais. Jiems važinėti į svetimos parapijos koplyčią būtų buvę neparanku.Taigi nutarta buvo statyti koplyčią Sasnavoje ant kapinyno. Sasnaviečiai žiemą iš 1816 į 1817 metus ant Sasnos kranto, dabartinėje Kurtinaičio sodyboje, buvo prisivežę daug medžių patašiui į pelenus sudeginti. Vietą, kurioje degindavo medžius į pelenus ar anglius, vadindavo brokais. O brokas tai reiškė, dabar sakant, niekalas. Tie pelenai daugiausiai būdavo gaminami iš niekam netinkamo medžio.
Sasnaviečiai kasmet prisiveždavo pelenų gaminimui medžio iš dirvoms ruošiamų vietų. Taigi, iš to žiemą suvežto medžio, marijonams sutikus šventadieniais atvykti pamaldų daryti, 1817 metų pavasarį ant kapinyno buvo pastatyta mažutė šešių kampų koplytėlė. Kas buvo statybos vedėja – nežinau, o sienojų tašyti ėjo visi, kas tik mokėjo kirvį valdyti. Mano prosenelis, tėvo motinos tėvas Tomas Reitelaitis iš Gavaltuvos, prie tašymo su skliutu dirbo kelias dienas. Ir lentas piovė kelias dienas. Į koplyčią nuo pat pirmų dienų ir vargonėliai buvo parūpinti /anot senių pasakos/tokia pirpynė/. Ilgus metus vargonininkavo Truskauskas. Jis buvo ir zakristijonas. Po Truskausko vargonininkavo Pauliukaitis, paskui Jordanas ir paskutinis prieš parapijos įkūrimą Stasys Jokubauskas. Vargonininko pareiga buvo ne tik groti pamaldose, bet ir krikštų bei laidotuvių aktus užrašyti ir perduoti į Marijampolę ar į Pilviškius metrikų knygoms.Marijonai iš savo pusės nuo 1817 metų paskyrė vieną kuniga, lyg ir kleboną, kuris labiausiai rūpinosi Sasnavos gyventojais. Tik šiam negalint atvažiuodavo kitas jį pavaduoti. Tokiu pirmuoju klebonu buvo kunigas, lyg ir Dapkevičius. Bažnyčią pašventino 14 rugsėjo 1817 metų švenčiausios Marijos vardo garbei ir nuo tada čia Marijos vardo šventė iškilmingai švenčiama. Kunigą pamaldoms parveždavo ir nuveždavo Sasnavos kaimų grupės ūkininkai iš eilės, kurių tvarką žiūrėdavo Sasnavos vargonininkas. Pradžioje kunigą i Sasnavą parveždavo 9 ar 10 valandą sekmadienį. Kunigas atvažiavęs pirmiausia klausydavo išpažinties, paskui laikydavo sumą. Per sumą dalindavo komuniją. Po sumos tuoj pamokslas, įvadai, krikštai, jei pasitaikydavo, važiuodavo pas ligonį, jei ne, tai po pamokslo tuoj į vežimą ir į Marijampolę. Mišparų nebūdavo. Jei savaitėje būdavo laidotuvės, tai atskirai parsiveždavo kunigą. Dvasinius žmonių reikalus kunigas aptarnaudavo vienodai tiek sasnaviečių, tiek pilviškiečių. Marijampolės parapijos kaimus kalėdodavo iš Sasnavos. Į Pilviškių pusę kalėdoti ir laidoti nevažiuodavo, tie laidodavosi savo kaimų kapinėse be kunigo. Sutuokoms važiuodavo i Pilviškius ir į Marijampolę. Apie 1860 metus tuokti pradėjo ir Sasnavoje. 1831 metais žmonės “kaip musės” mirė nuo choleros. Atvažiavo į Ženčialauką pas seserį Višakio Rūdos klebonas kun.Dainauskas, tačiau nerado namie. Ji buvo išėjusi aplankyti cholera sergančio ligonio. Kun.Dainauskas liepė ją kuo greičiausiai pašaukti ir barėsi, kam ji, šeimininkė, lankosi pas užkrečiama liga sergančius ligonius. Tuo reikalu kun.Dainauskas buvęs labai atsargus. Iš nakties pasijuto sergąs cholera. Liga jį taip smarkiai suėmė, kad nesulaukęs nė vakaro numirė. Palaidojo jį Sasnavos kapinėse gale koplyčios. Dabar /1927 metais/ ta vieta atsidūrus po didžiuoju altoriumi.
Koplyčią Sasnavoje pastatė ant kapinyno, kuris buvo labai mažas, skirtas tik savo kaimo numirėliams laidoti. Jis buvo prie pat vieškelio. Kai buvo pastatyta koplyčia ir atvažinėdavo kunigas sekmadieniais žmonėms mišių laikyti, tai atsirado reikmė patalpai ir kunigui užeiti, ir žmonėms. Kaimas paskyrė mažą sklypelį žemės šalia kapinyno ir tame sklypelyje kaimas pastatė gyvenamą triobą, prie jos tvartelį ir nedidelę šalinaitę šienui ar šiaudams. Ta gyventriobė buvo apie 8 metrų pločio ir apie 16 metrų ilgio. Viename jos gale buvo įrengtas kambarys kunigui užeiti ir pernakvoti, o kitame gale – virtuvė ir kambarys vargonininkui, kurio žmona pagamindavo kunigui maistą. Ilgainiui kunigo maitinimui buvo čia apgyvendinta moteris-šeimininkė /gaspadinė/, o vargonininkui gyventi buvo pastatytas trisienis prie kampo gyventriobės. Šitie bažnyčios tarnai laikydavo tvartelyje karvę ir paršėką, o šalinaitėje šieną karvėms. Ir tarnams maisto, ir jų gyvuliams pašaro duodavo aplinkiniai gyventojai. Šalia šitos “klebonijos” buvo pasodinti vaismedžiai ir užaugintas sodelis. Pradžioje iš Mаrijampolės kunigas atvažiuodavo tik sekmadieniais mišias atlaikyti, bet ilgainiui atsirasdavo ir kitų reikalų: tai laidotuvės, tai kažkas paprašydavo šiokiadienyje zekvijas ar šiaip mišias atlaikyti. Ir ilgainiui jau kone kasdien būdavo kunigas Sasnavos koplyčioje. Žmonėms apylinkėje daugėjant ir kunigui dalyvaujant laidotuvėse, atsirado daugiau ir laidojamųjų kapinyne prie koplyčios, prireikė ir kapines padidinti. Apie 1845 metus tuometinis Sasnavos koplyčios rūpintojas kun. Kristupas Švirmickas pasistengė, kad aplinkiniai žmonės čia pat, prie šono senojo kapinyno nupirktų iš Mažėčio už 500 rublių du margus žemės, juos aptvėrė pjautų lentų tvora į sukastus žemėn ąžuolinius stulpelius ir taip buvo padidintas kapinynas. Senasis kapinynas virto tik koplyčios šventoriumi. Iš šventoriaus i kapinyną buvo einama per akmeninį tiltelį, nes tarp šventoriaus ir kapinyno teka upelytis – griovys nutekėti vandeniui iš šaltiniuotos pievos i Sasnos upę. Ilgametis zakristijonas, senasis Luobikis man sakė, kad daugiau nei trejus metus kun. Švirmičkas aptarnavo Sasnavą. Kartą pas jį užėjo kažkoks provokatorius šnipas, išgavo žodį netinkamą valdžiai ir toji ištrėmė į Rusijos gilumą. Luobikis nemokėjo pasakyti kur ištrėmė, į Sibirą ar į šaltą Archangelsko gubernę. Po to neilgai atvažinėdavo į koplyčią kun. Kazys Vitkauskas, paskui – kun. Jurgis Čėsna. Šis kunigas buvo labai mokytas. Jo nenuginčydavo joki mokslinčiai. Dar atvažinėdavo kun. Naruševičius. Prieš pat lenkmetį /1863m. Maištas/ ekonominis asesorius Sasnavos kaimą iš rėžinių ūkių iškėlė į sklypinius. Bažnyčia su kapinėmis pateko į Ruškio koloniją. Keli grintelninkai gavo po pusmargį daržui. Smuklininkas Enikas prie savo smuklės, šalia Sasnos upelio, gavo sklypą prie Kurtinaičio žemės. Kitas žydas smuklininkas kaip turėjo smuklę prie kampo naujojo kapinyno, taip ir liko ten. O krautuvininkas žydas Ruvelis su žmona Feigute gavo daržą prie savo pirkios šalia vieškelio, kaimo viduryje. Taip vis pasakojo Luobikis. Jo pasakojimu, per lenkmetį atvažiuodavo į koplyčią pamaldoms kun. Gegužinskas ir kun.Grinevičius. Jie bendravę su ponais lenkais sukilėliais. Sukilime vadai ir rinkdavosi Antanavo dvare pas Šabunevičių, ten keldavo puotas, mėgdavo pamaldas, bet į Pilviškių bažnyčią eiti vengdavo, nes ten arti neseniai buvo pravestas geležinkelis ir bijodavę netikėto kazokų atvykimo. Sasnavoje keliskart padarė pamaldas. Užsidangstydavo langus, užkaišydavo vidų papuošalais ir giedodavo. Luobikis pagiedojo netrumpą giesmę. Tai buvo 1908 metais, bet aš tik truputį turiu jos pasižymėjęs.
Dieve, kurs mus globojai savo macna ranka
Per ilgus amžius neaplaidai lenko…..
Suklaupę šaukiam prieš Tavo altorių,
Tėviškę mūsų sugrąžink mums Pone.
Neseniai mumis atėmei valnastį,
O kraujo mūsų plaukia upė čysto
Sugrąžinkite mumis senovės tvirtybę
Tėviškė mūsų tegul mums sugrįžta.
Suklaupę šaukiam ir t.t.
Žmonės mėgdavę vieni kitus lenkams skųsti. Sukilėliai apsupdavo įskųstųjų namus ir apkaltintus plakdavo. Taip jie pakorė Kuzuose Pečkį. Apstojo Bitikų kaimą, bet apkaltinto nerado namie, tai jo visus lašinius paėmė. Matulaitienė turėjo nemažai pinigų, tai pamačiusi ateinant lenkus lindo į papečialę pinigus paslėpti. Užkasė į vištamėšlius, bet atgal ir nepajėgė išlįsti. Lenkai, suėję į triobą, už kojų ištraukė ir plakė ją reikalaudami paslėpto ginklo. Jiems buvo pasakyta, kad Matulaitis turi berdanką. Kažkas riktelėjo: “Kazokai”! Lenkai, metę Matulaitienę, pabėgo į Butkos girią. Luobikis smulkiai papasakojo ir apie kautynes ties Čysta Būda. Sukilėliai buvo susitelkę puotauti Juodaglynyje, o kazokai puolė juos kažkieno užvesti nuo Kazlų. Jei kazokus būtų užvedę nuo Butkos, tai lenkų nė vieno nebūtų likę. Jie pabėgo į Šilakojį. Kazokai nuožmiai tardė gyventojus ir kelis žmones sušaudė už sukilėlių laikymą. Kunigus Gegužinską ir Grinevičių ištrėmė į Sibirą. Apie bažnyčios įkūrimą ir 1864 metų sukilimą pasakojo ir Luobikis, ir Antanas Pridotkas iš Kazliškių, gimęs 1830 metais.
Prisiminimui “jubileušo” ir lenkmečio išgyvenimų Sasnavoje ant šventoriaus buvo pastatytas pušinis, labai aukštas kryžius su 1864 metų įrašu. Apie 1900 metus šitas kryžius buvo toks nupuvęs, kad būtų nuvirtęs. Jį sutrumpino ir vėl įkasė bei pastatė toje pačioje vietoje ant šventoriaus prie koplyčios, netoli vartų.
Sukilimą numalšinusi caro valdžia kelerius metus neleido Marijampolės kunigams Sasnavoje leisti dienų. Jie galėdavo tik sekmadienio pamaldoms atvažiuoti. Apie 1870 metus Sasnavoje tvarkė kun. Vincas Senkus. Parapijoje pagausėjo žmonių, o bažnyčia pasidarė per maža. Tada ją slapta padidino, nes viešai valdžia neleisdavo tokių koplyčių taisyti. Kai generolas kirto girią Kelmynėje, tai gyventojai pasistengė įsigyti 12 metrų ilgio rąstų ir iš jų miške pagamino dvi sienas. Paskui koplyčios trisienį su vargonais paliko stovėti, o altoriaus trisienį perkėlė tolyn link sodo ir tarp šitų trisienių šonais įterpė tas dvi sienas, uždėjo stogą. Kadangi ties altoriaus trisieniu žemė buvo daug žemiau, tai pagrindą turėjo išmūryti gana aukštą. Iš lauko visas bažnyčios sienas apkalė naujomis stačiomis lentomis. Visas sienas iš vidurio iškalė nebaltintos drobės audeklais ir išklijavo margais popieriniais apmušalais. Tuo pačiu metu buvo padaryti nauji vargonai su skambučiais, nauji barokiniai altoriai ir nauji suolai viduryje bažnyčios giesmininkams. Po Senkaus Sasnavoje “klebonavo” kun. Kazys Pėstininkas. Prie jo buvo pastatytos Šventoriuje keturios koplytėlės Devintinių procesijos Evangelijų giedojimui. Jas “fundino” atskiri ūkininkai. Vienas ūkininkas, pavardės nežinau, pastatė varpinę ir joje įrengė koplytėlę. Į varpinę įkabino senąjį varpą ir nupirko du nemažus naujus. Pamaldoms zakristijonas skambindavo mažuoju varpeliu, įtaisytu padidintos bažnyčios bokštelyje, o įkandin sėdinčios varpinėje špitolninkės skambindavo kartu visais trimis varpais. Prieš kiekvieną suma sekmadienyje vykdavo eisena šventoriuje ir skambindavo visais varpais. Kun.Pėstininkas įvedė trijų dienų pamaldas Didžiąją savaitę. Iki tol kun. atvažiuodavo šeštadienį, pašventindavo ugnį, vandenį ir po Velyknakčio Velykų pirmąją ir antrąja dieną padarydavo pamaldas.
Kun.Pėstininkas ir mišparus įvedė. Anksčiau mišparų nebūdavo, nes jų ir vargonininkas nemokėdavo giedoti. Kai padarė naujus vargonus ir paėmė vargonauti Jordaną, tai ir mišparai kiekvieną sekmadienį būdavo giedami. Kun. Pėstininkas tvarkė Sasnavos bažnyčią 1870-1890 metais, paskui perėmė kun. Motiejus Gilius. Šis turėjo labai gražų balsą ir dailią giedoseną, bet buvo lėtas. Mišias laikydavo mažiausiai valandą, tad daliai labai prailgdavo buvimas bažnyčioje. Jis pristatė prie šono koplyčią ir taip padidino bažnyčią. Šią koplyčią ūkininkas Dagilius pastatė miške, žmonės privežė į šventorių akmenų, pasamdyti mūrininkai išmūrijo pamatus. Vieną dieną žmonės suvežė iš miško sienas ir meisteriai ją sustatė, o kitą ir stogą guntais uždengė. Nulenkti Žemskiai “nematė” statybų, o kai pamatė, buvo vėlu, tad pranešė apskrities viršininkui ir kaltininku parodė Dagilių. Pastato neardė, tik Dagilių nubaudė sumokėti keliasdešimt rublių baudos. Kun. Gilius tardomas paaiškino, kad nebuvo prie bažnyčios lavoninės ir atlydėtą lavoną nebūdavo kur padėti iki kunigo iš Marijampolės atvykimo. Viršininkas uždraudė daryti iš koplyčios į bažnyčią duris. Kurį laiką lavonai būdavo laikomi toje koplyčioje prieš laidojant, tačiau pasitaikius progai, bažnyčios sienoje buvo išpjauta plati anga į koplyčią ir taip įvykdytas sujungimas. Kun. Giliui Sasnavoje “klebonaujant” Marijampolėje buvo belikę tik trys kunigai marijonai: Gilius, Juraitis ir Senkus, visi trys jau pasenę. Marijampolės parapijos aptarnavimui buvo duoti keli kunigai pasauliečiai. Šie kunigai vikarai po vieną sekmadieniais atvažiuodavo į pagalbą kun. Giliui. Verta pažymėti, kad iš Pėstininko laikų velykinės išpažinties klausyti, vietoje caro valdžios uždraustų rekolekcijų, buvo daromos talkos. Atvažiuodavo keli kunigai iš Marijampolės, Pilviškių bei Igliaukos ir tris dienas būdavo klausomos velykinės. Visas dienas būdavo daug penitentų. Čionai ateidavo išpažinties ir Pilviškių parapijos nutolusių kaimų žmonės.
Beje, prie kun. Pėstininko parapijos kapinės tapo perpildytos. Šio kunigo paraginti žmonės susidėjo ir nupirko iš Rūškienės 4 margus žemės atokiau nuo bažnyčios, juos aptvėrė tvora ir padarė naujas kapines. Labai netinkama vieta buvo kapinėms, labai negiliai buvo vanduo. Pavasarį, rudenį ir lietingu metu laidojamąjį karstą visados merkdavo į vandenį. Na, geresnę vietą buvo sunku gauti, nes čia visur molyje negiliai podirvinis vanduo.
(Bus daugiau)
