(Pabaiga)
Apie 1863 m. sukilimą
-Sukilimas prasidėjo 1863 m. sausio pradžioje, iki 1864 buvo nuslopintas.
-21 sausio 1863 m. du eskadronai leibgusarų Pavlogrado pulko ties Čysta Būda supliekė lenkus.
-11 gegužės 1863 papulkininkas Manockis sumušė Kaminsko lenkus Balbieriškio giriose.
-Zyplių valstiečiai (pasirašė 25) prašė gelbėti nuo maištininkų (mi poliaki bsegda bili i būdem viernimi podrugami).
-Kariuomenė, vedama Dubelto (3 rotos Izmailo pulko, raitelių eskadrono ir 100 kazokų) geležinkeliu atvyko į Kazlų Rūdą, o iš ten per Marijampolę ir Kalvariją turėjo valyti šiaurinę Marijampolės ir Kalvarijos apskričių dalį.
-100 Dono pulko per Trakus į Marijampolės pavietą išvaikyti Prienų ir Balbieriškio giriose maištininkus, o paskui prisijungti prie Dubelto pulko
-14 gegužės 1863 m. atvyko į Vilnių Korikas.
-3 birželio 1863 m. buvo paliepta abiejuose geležinkelio šonuose po 150 sieksnių per miškus išskirsti medžius, šakas sudeginti, malkas sukrauti į sieksnius, prie stočių palikti šaskas kareiviams gamintis valgyti. Suvaryti kirsti artimiausius gyventojus, mokėti už darbo dieną po 30 kapeikų, savo maistu.
-5 liepos 1863 m. kapitonas Graffas sumušė sukilėlius ties Višakio Rūda
-10 ir 12 rugpjūčio kunigaikštis Boratinskis nugalėjo ties Simnu ir Šlavantų dvaru.
-29 rugsėjo 1863 m. lenkų atsargos likučius sumušė ties Seirijais.
Žurnale “Puskaja starina” 1903 m. yra išspausdinti Muravjovo atsiminimai.
Čia – kelios ištraukos:
1860 metais Lietuvoje įsikūrė “Blaivybės brolija”. Ją rėmė vyskupai Valančius ir Krasinskas. Ypatingai V. Valančius, kuris įsakė kunigams platinti blaivybę žmonių tarpe. Patsai net knygų apie blaivybę rašė ir kitiems liepė rašyti. Kadangi blaivybės brolija turėjo popiežiaus palaiminimą, tai caro valdžia įžiūrėjo tame broliją esant priešinga valstybės įstatymams. Taip pat toje nieko blogo nemanančioje organizacijoje caro valdžia įtarė esant pavojų ir ruošimąsi sukilimui. Jau Vilniaus generalgubernatorius Nazymovas bandė sulaikyti Valančiaus veikimą, bet vyskupui pasisekė jam išaiškinti, kad blaivybėje nieko blogo nėsama. Muravjovas gi pats giriasi prie galo 1963 metų uždraudęs brolijai veikti. Tas, kas delsė vykdyti šitą draudimo įsakymą, buvo baudžiamas piniginėmis baudomis ir kalėjimu.
Buvo nubaustų kunigų už laikymą nelegalių mokyklų. Įsismarkinęs Muravjovas ne tiktai šitą blaivybės broliją, bet ir kitas panaikino, matydamas jas visas tik revoliucijos rengimui įkurtas. Panaikino moterų draugiją “šv. Vincento a Paulo”, įsikūrusią Vilniuje 1861 metais, kurios tikslą Muravjovas nusakė žodžiais: -”po labdaros priedanga rinkti pinigus sukilimui”. 1864 m. panaikino “Labdaros draugiją”, kuri turėjo skyrius Kaune, Šiauliuose, Dvinske, Kraslave, Osvieje. Ji turėjo savo namus “neva pavargėlių prieglaudai, tikrumoje gi jos tikslas buvo remti sukilimą įvairiomis rinkliavomis” – taip aptarė Muravjovas ir namai buvo sukonfiskuoti, o vienuolės-mergaitės išsiųstos pas tėvus.
1) 1849 metai buvo nederlingi, badas. Iš Gavaltuvos ir kitų kaimų žmonės išėjo darbo ir duonos ieškoti net už Gardino. Dar tada už Gardino daug lietuvių gyveno.
2) 1867 metais buvo šlapmetis, kasdien lijo, javai supuvo. 1868 metais buvo sausmetis. Saulė kepino. Buvo nemažai ir debesuotų dienų, būdavo ištisas dienas dangus be saulės, buvo ir žaibų, ir perkūnijų, bet lietaus lašai žemės nepasiekdavo. Visi pasėliai išdžiūvo. Pasidarė po dviejų nederlingų vasarų badmetis. Ūkininkai nesamdė nei bernų, nei mergų. Elgetų ėjo begalės. Jauni žmonės pas žymesnį ūkininką prašydavo darbo ar bent duonos gabalėlio. Lelešius, duodamas po šaukštą miltų ubagui, per dieną išdalindavo 1 ar 2 gorcius miltų. Toks nelaimingasis, gavęs šaukštą miltų, čia pat imdavo į burną ir, užgėręs vandeniu, nurijęs eidavo toliau.
3) Ligi lenkmečio prie Sasnavos bažnyčios mokino daraktorius. Po lenkmečio rusai uždraudė ir liko Sasnava be mokytojo.
4) Lenkų mūšis po Šilakoju. Rusai užėjo nuo Kazlų, jei nuo Butkos, būt nieko nelikę. Buvo Matulaičiuose veseilia, klausom tra-tra-tra – lenkai bėga, bėga. Po kautynių maskoliai Gavaltuvos pievose arklius ganė – tada Sasnavoj naujus vargonus darė.
5) Kai didino bažnyčią, tai ties pakajais, po beržais kun. Pamokslą po skėčiu sakydavo. Statė meisteris Ramanauskas.
6) Pirmiau sarmata buvo mokytis rašto, ypač mergom. Į šermenis giedorius iš kažkur parveždavo.
7) Sakydavo ponia zau pagarbintas, kunigai vargo turėjo, kol sakyti “Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus” įpratino.
8) Buvo bilijušai – pamokslus sakė, kryžių Marijampolėj ant šventoriaus pastatė ir tokį pat Sasnavoje ant šventoriaus 1864 m.
9) Gimusi 1838 metais Lelešių Jadvyga 1858 metais ženijosi. Subatoje mergos susirinkusios puošė galionu galvą nuotakai ir dviem druškom. Nuotaka ėjo per visą kaimą ir kiekvieną nuo seniausio ligi mažiausio atsiprašinėjo, kiekvieną bučiuodama, senus atsiklaupus atsiprašinėjo ir bučiavo. Paužų bernas nesidavė bučiuojamas. Jadvyga labai verkė – reiškia kažkokio įžeidimo nedovanoja. Gi nuotaka tik su visais susitaikius galėdavo eiti prieššliūbinės išpažinties. Visos trys vienodai pasirėdžiusios. Buvo graži, saulėta diena. Pirmadienio vakarą susirinko jaunimas. Sodino už stalo, kvietė į pulką. Ne visi prisižadėjo. Jadvyga raudojo raudą, svotas kalbėjo oracijas. Ir jaunimo vyrai (šie visi) sakė oracijas. Paužajonis (Jadvygos motinos brolis – jisai prie mirusių iš namų išlydint sakydavo “regrederus”) Jadvygai pasakė gražią oraciją, kad nutekėjusi vyrui klusni būtų, tai ir vyras bus švelnus, kad anytą ir šešurą visame kame užvaduotų, darbe pavaduotų, tai bus vyro tėvų mylima, kad į tėviškę gegute neskraidytų ir vargais nesiskųstų. Jadvyga labai raudojo – visi verkė, net neišmanėliai vaikai. Antradienį ryte atvyko muzikantai ir ėmė groti. Tėvas Lelešius Jurgis išvedė pačią (ji buvo Paužiūtė, irgi Jadvyga) šokti. Virėja, paimta vestuvėms virti, šoko su samčiu, po to svotas išvedė svočią šokti. Paskui pabroliai rinkosi pamerges ir vedėsi šokti, kiekvienas tose vestuvėse laikydavosi savo pamergės ar pabrolio ir per bažnyčią žygiuodami paskui sutuoktinius, ir sėsdami į bričkas važiuojant. Pabroliai važiuodavo savo arkliais, o jei kuris neturėjo arklių ar vežimo (biednesnis), tai iš anksto turėdavo susitarimą su turinčiu ir rūpindavosi ano arklių pašėrimu ir pagirdymu. Po vidudienio antradienį važiuodavo į sutuoką tylėdami. Iš bažnyčios pulkas užeidavo į smuklę, nakčiai važiuodavo pas svočią į stovynes (seniau sutuokos būdavo sekmadieniais). Jadvygos svotai buvo Gudinės Lelešiai. Trečiadienį Jadvygos pulkas grįžo iš stovynių. Pavakare atvažiavo kraitininkai ir išsivežė kuparus, patalus ir kitokį kraitį. Ketvirtadienyje atvažiavo sutuoktojo vyro pulkas, buvo užgėros, daug išdaigų, o vakare Jadvygą jos sutuoktasis išsivežė į marčias. Pas vyrą nuvežta dalino dovanas per vyro užgėras.
Penktadienį Jadvygos pulkas nuvažiavo palydais į jos naujuosius namus ir tą pat dieną pavakare grįžo. Išsiskirstė vestuvininkai tik šeštadienį, o muzikantai tik sekmadienį išvyko kas sau.
10) Baudžiavą Navasadai atlikinėjo į Jevaravą ir Elzbietiškį. Tie dvarai priklausė Kvietiškiui (buvo vienos giminės), kurį valdė kunigaikštienė. Ji buvo gera, dėlto baudžiava buvo lengva. Panaikino baudžiavą apie 1848 metus. Kunigaikštienė neleido valdžiai išvaryti žmonių iš rėžių į viensėdžius, mat žmonėms geriau rėžiuose.
Suolininkas ragindavo į baudžiavą: “rytoj į darbą eisit kulti, nešitės šluotą lapuotą, šakę trinagę, grėblį, spragilą, šiūpėlę ir t.t.”
Antanave vienas vaikinas buvo išmokęs rašyti. Jam buvę gerai baudžiavoje. Kai reikėdavo vežti javus, jis tik vieną vežimą parveždavo, kad sužinotų, kokias korteles duoda: baltas, raudonas ir t.t. Išvažiuodavo į galus laukų, arklius į pievą, o pats prisirašydavo sau kvitų tiek, kiek reikia ir guli ligi vakaro. Kartais ir kitiems prirašydavo.
Tai vis pasakojo tėvas Andrius Reitelaitis.
