(Tęsinys)
PILVIŠKIŲ SENIŪNIJA
Į šiaurę nuo Sasnavos srities, už Prienų seniūnijos ribų buvo Pilviškių seniūnija, kurios centrinis dvaras buvo Antanavas, o miestelis – Pilviškiai. Prie Šešupės ir Pilvės upelių santakos. Miestelyje buvo ir bažnyčia. Visas seniūnijos centras buvo seniūnijos pakraštyje. Ir Pilviškių seniūnijos miškuose /šita seniūnija buvo įkurta Darsūniškio didgiryje/ gyvenvietės kūrėsi taip pat ir tokiomis pat sąlygomis, kaip ir Kvietiškio-Sasnavos srityje. Apie šią seniūniją rašau kitame rašinyje.
Atsirado reikalas greitesnio ir tobulesnio susisiekimo. Paprasti vieškeliai, dažnai klampūs, greitą reikalą sugaišindavo. Vakaruose susisiekimui būdavo tiesiami plentai. Lenkų Karalystės valdžiai reikalinga buvo dažnai ir greitai susisiekti su Petrapiliu. Dėl to apie 1830 metus /gal 1828m./ buvo nutiestas plentas iš Kauno i Varšavą. Buvo nutiestas tiesiausia linija: per Mauručius, Butką /dabar Ąžuolų Būdą/, Marijampolę, Kalvariją, Suvalkus ir t.t. 1862 metais buvo nutiestas geležinkelis per Vilnių, Kauną ir Kybartus į Vokietiją. Naujai nutiestu plentu susisiekiama buvo pradžioje senoviškai. Mauručiuose, Butkoje, Marijampolėje ir Kalvarijoje buvo pastatytos tipinės mūrintos pašto stotys. Keleivius ir laiškus stotis nuo stoties vežiodavo arkliais, kuriuos turėdavo statyti pagal paskyrimą dvarai ir stambesni ūkiai. Paskui atsirado telegrafas. Nutiesus geležinkelį, keleiviai, pašto siuntiniai ir prekės būdavo vežami geležinkeliu iš Kauno į Vilkaviškį, iš ten – į Marijampolę, tolyn į Kalvariją ir t.t. Tačiau apie gyventojų ekonominį ir kultūrinį gyvenimą, jų pastangas ir veiksmus bus atskirai parašyta etnografiniuose rašiniuose.
BAŽNYČIOS MARIJAMPOLĖJE IR SASNAVOJE ATSIRADIMAS
Tai buvo seniai kaip pasakoje, taip seniai, kad visas plotas žemės tarp Nemuno ir Prūsų sienos buvo ištisas miškas, tik laukinių gyvulių gyvenamas. Tarp visų žvėrių baisiausias žvėris buvo kryžiuotis, kuris šiame miške sutikto lietuvio nepaleisdavo: arba jį nužudydavo, arba į nelaisvę nusivesdavo. Dėl to šitame miške negyveno žmonės, o vien tik miško žvėrys. Kai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto prie Žalgirio sumušti kryžiuočiai nepajėgė šiame miške rodytis, žmonės iš anapus Nemuno įniko miške naudos ieškoti ir sodybas kurti. Dešiniame Nemuno šone tarpe kitų karališkų pilių-dvarų, prie didžiosios Nemuno kilpos, iš senų senovės stovėjo kunigaikščio dvaras BIRŠTONAS. Aplink dvarą nemaža buvo sodžių ir juose gyvenančių žmonių. Nėra tikrų žinių, bet panašu, kad karaliaus Kazimiero laikais /1440-1492/ Birštone katalikams buvo pastatyta mažutė medinė bažnytėlė, apgyvendintas kunigas su labai menku apturtinimu. Karaliaus Kazimiero laikais Sūduvos miškas buvo sudalintas tarp Nemuno dešiniojo šono karališkųjų dvarų. Nesiaurą ir ilgą miško juostą gavo ir Birštonas. Vienu galu ši juosta rėmėsi į Nemuną, kitu galu i paprūsę, vienu šonu į upę Dovinę, kitu į Šešupę. Slinko metai po metų ir ligi 1600 metų miško sritis prie Nemuno buvo apsodinta gyvenvietėmis ir pastatytas miestas Prienai. Gi paprūsinėje srityje taipogi buvo sukurtų gyvenviečių ir dvaras bei miestelis VIIKAVIŠKIS. Birštono bažnyčios klebonas, pagal pirmąjį apturtinimą, privalėjo aprūpinti abiejų Nemuno šonų gyventojus visais Birštono turtais dvasiniams reikalams. Už tai Birštono klebonui buvo duoti du valakai žemės ir Birštono dvaro dešimtinė. 1509 metais šita dešimtinė buvo verta tik 20 zlotų, o bažnyčia buvo visiškai pasenusi ir begriūvanti. Tais metais Birštono turtus, karaliaus pavestas, laikė vengrų kariuomenės kapitonas, karaliaus Zigmunto dvarionas Gasparas Horvatas. Jis gyveno Prienuose, kuris tais metais jau buvo miestas ir aplinkui jį buvo nemaža apgyventų kaimų. Horvatas prieš 1609 metus pastatė Prienuose medinę bažnyčią ir jos klebono išlaikymui, su karaliaus patvirtinimu, paskyrė nemažą Bagrėnų kaimą su dvareliu.
Apturtinimo raštą parašė 13 rugpjūčio 1609 metais. Prienų bažnyčiai vyskupas davė parapijos teises. Birštonas buvo paliktas Prienų filija. Po Horvato Prienus prižiūrėjo Steponas Pacas, didžiojo kunigaikščio raštininkas. Karalienei Bonai pravedus paprūsėje kolonizaciją, pastačius Virbalį /tada pavadintą Naująja Valia/ ir sudarius Jurbarko seniūniją, Birštono, tada jau Prienų seniūnijos, paprūsinėje dalyje įsikūrė gyvenviečių su Vilkaviškio miestu. Tais metais buvo atskirta nuo Jurbarko seniūnijos dalis ir padaryta Paširvinčio /Alvito/ seniūnija, kurią laikė Mikalojaus Juodojo sūnus Albertas Radvilas. Albertui mirus 1592 metais, Paširvinčio seniūniją laikė jo žmona Ona Ketlerytė, Kuršo kunigaikštytė. Ji Alvite 1617 metais pastatė bažnyčią ir ją apturtino. Steponui Pacui buvo neparanku, kad paprūsinius gyventojus aprūpina Alvito klebonas ir jis, Pacas, Vilkaviškyje pastatė medinę bažnyčią ir ją 1623 metais apturtino. Po 1655 metų svetimų kariuomenių siaubingo įsibrovimo į Lietuvą atsirado gyvenviečių su gyventojais Prienų seniūnijos pašešupyje,, tad atsirado reikalas ir šitų gyventojų dvasinius reikalus aprūpinti. Šešupė tais metais buvo siena tarp Prienų ir Vilkaviškio parapijų. Prienų seniūnijos laikytojas Butleris 1717 metais Pašešupio kaime pastatė koplyčią. Tais metais /1717/ ir Pilviškiuose buvo pastatyta bažnyčia. Tuo pačiu laikotarpiu Butleriai pasistatė sau vasarvietę prie Šešupės – Kvietiškį ir čia vasarodavo. Prie Pašešupio koplyčios nebuvo nuolat gyvenančio kunigo. 1839 metų Prienų seniūnijos inventorius šitą pašešupyje besikuriantį kaimą vadina Sena Būda, bet tuoj po to, kaip matoma Marijampolės marijonų kronikose, Butleriai Seną Būdą pavertė miestu ir praminė jį Starapole. Miesto centre padarė maždaug hektaro dydžio aikštę su krautuvaičių eilėmis visuose keturiuose šonuose. Vakarinio šono perėjoje atsidūrė koplyčia, o būstinė miesto magistratui buvo įrengta rytinės perėjos kampe. Miestelio gyventojams miestų teisėmis tvarkytis leido Butleriai, o valstybines miesto teises suteikė karalius Stanislovas Augustas 1792 metų vasario 23 dienos raštu. Miesto laikrodis buvo įtaisytas koplyčios bokšte. Starapolės miestas buvo įkurtas prieš 1744 metus, nes Vilniaus vyskupo Zienkavičiaus “Sinode” ši gyvenvietė Starapolės vardu įrašyta. Minėtoje marijonų kronikoje įrašyta, kad grafienė Butlerienė 1750 metais į Starapolę išsiprašė kunigo iš marijonų generolo, kurį apgyvendino prie minėtos koplyčios. Padavimas, kurį pats iš senų žmonių girdėjau, pasakoja, kad “užsidegė Starapolės miestas pačiame vidudienyje. Buvo turgaus ir teismo diena. Žmonių mieste buvo daug. Buvo vėjas ir sausra. Vėjas pūtė Šešupės link. Medinės triobos įsiliepsnojo viena nuo kitos ir jokia pagalba nebuvo galima. Liepsnose paskendo bažnyčia. Degė bokštas, o laikrodis mušė dvyliktą valandą. Baigė mušęs ir nugriuvo bokštas bedegdamas. Gyventojų triobos liko tik miesto pakraščiais, o apylinkė be bažnyčios. Kunigas persikėlė į dvarą, o ponia ėmė rūpintis naują bažnyčią pastatyti. Bet kur? Prie rinkos nenorėjo. Ponia pašaukė ubagą, davė jam auksiną ir liepė, kalbant ražančių, eiti į Pajėvonės sritį. Ir kame baigęs ražančių atsiklaups kalbėti tikiu į Dievą, ten bus bažnyčia. Tris dienas ėjo ubagas, kalbėdamas ražančių, ir vis papuldavo tikiu į Dievą atsiklaupti kalbėti toje pačioje vietoje. Ketvirtą dieną ponia liepė paduoti karietą ir ji sėdo į ją, kalbėdama ražančių, važiuoti žingine ubago eitu keliu. Ji pabaigė ražančių ir išlipus atsiklaupė kalbėti tikiu į Dievą kaip tik toje vietoje, kurioje ir ubagas būdavo baigęs ražančių. Ir ji pastatė toje vietoje ir bažnyčią medinę, ir medinį vienuolyną kunigams marijonams ir jiems paskyrė visą plotą žemės ligi upelio Jėvonės. Atvyko tada į Starapolę ir daugiau kunigų marijonų. Jie savo sklype prisistatė triobų, leido žmonėms statytis, padarė savo žemėje kapinyną ir jame mūrintą koplytėlę. Dar tris tokias koplytėles pastatė kitose vietose ir Devintinėse su Švenčiausiu į jas procesiją darydavo.” Tai šitaip girdėjau pasakojant senukus, pats mačiau mūrintas koplyčias ir ant senojo kapinyno, buvusio netoli miesto sodo, ir prie gatvės iš bažnyčios į miestą.
Ir marijonų kronika teigia, kad marijonams bažnyčią Butlerienė pastatė 1758 metais, kaip tik jai nustačiusi vietą ražančių kalbėdama ir tais metais marijonams žemę ligi Jėvonės atidavusi. Šitame marijonų sklype pastatytas jurisdikas buvo pavadintas MARIJAMPOLE ir šis vardas prigijo visam Starapolės miestui.
Gyventojų kiekis ilgainiui daugėjo, gyvenviečių Prienų miške jie prisidirbo daugelį. Atsirado reikalas, kad Marijampolės bažnyčia turėtų parapijos teises. Prienų parapijos klebonas buvo kunigas Mykolas Karpavičius. Prienų seniūnui Mykolui Butleriui panorėjus, Karpavičius sutiko pusę savo parapijos pavesti Marijampolės bažnyčiai, aptarnaujamai kunigų marijonų. Tarp seniūno, klebono ir marijonų 1781 metais įvyko susitarimas, pagal kurį tam tikras kiekis kaimų /tarp jų ir Sasnava/ buvo priskirtas Marijampolei. Seniūnas Igliaukoje pastatė bažnyčią ir kunigui triobą. Igliauką padarė Marijampolės filija, kurią aptarnauti marijonai sutiko ir pasiuntė gyveni du kunigus. 1782 metais mirė Prienų seniūnas ir sutartį įgyvendinti teko naujam seniūnui Sapiegai. Tą sutartį patvirtino ir Marijampolės bažnyčiai parapijos teises davė Vilniaus vyskupas Ignas Masalskis 1783 metų 17 rugsėjo.
Bėgo dienos, gyvenviečių ir žmonių daugėjo. Praėjo prūsų valdžios okupacija ir 1812 metų prancūzų žygiavimas į Rusiją. Prancūzmetis paliko Sasnavoje nusilpusį prancūzą kareivį, A de Mav, kuris sustiprėjęs čia ir pasiliko gyventi. Čia sukūrė šeimą ir užaugino sūnų, kurį žmonės vadino Prancūzeliu, o gyventojų sąrašuose ir metrikuose A de Mav virto Adamavičius. Lig šiol ta pavardė laikosi Sasnavos kaime.
Sasnavos apylinkės kaimams, ypač Barsukinei bei Gluškabūdei į Marijampolės bažnyčią ir Salemai Būdai į Pilviškių bažnyčią buvo kelio daugiau nei trys mylios. Žmonės beveik niekas neidavo šventadieniais į bažnyčias mišių išklausyti ir išgirsti pamokslų apie tikėjimo dalykus. Į bažnyčią išsiruošdavo tik šliūbui ir krikštui. Laidodavo numirėlius kaimų kapinynuose. Kapinynai ne visuose kaimuose buvo, tik Dambavoje, Užupiuose, Raišupyje, Sasnavoje, Gavaltuvoje ir Skirkuose /miške prie dabartinės Račiliškės/. Žmonės dažnai suklysdavę savaitės dienose – šiokiadieniais švęsdavę, o sekmadieniais dirbdavę.
Šventadienius praleisdavę “gužynėse” /šokiuose/. Tas painumas juo labiau susidarydavęs, kad kaimai buvo miške salomis, todėl kaimas kaimo per medelynus ar mišką nematydavo. Į kaimus kai kada atklysdavo skudurninkai žydai su adatomis, silkėmis bei kitokiomis prekėmis ir mainydavo jas su moterimis ant skudurų, neretai apsukdavo ir apgaudavo. Dėl to žydai negerais buvo laikomi. Pasakoja, kad anais laikais pora Gyviškių vyrų išsirengė ir nuvyko į Pilviškių bažnyčią Velyknakčiui ir pataikė ant graudaus kunigo pamokslo apie poną Jėzusą. Jiedu nenuklausė aiškiai, kur tas Jėzusas gyveno, bet ne kitaip, kaip kur netoli Pilviškių. Kad jis buvo labai geras, labai mylėjo bargšus žmones, juos sergančius gydė, nuo blogų dvasių gynė, skania duona ir žuvimis maitindavo ir daug žmonėms visokio gero darė. O žydai jį sugavo ir pykdami ant jo, kad jis buvo žmonėms teisingas, jį labai plakė, spjaudė, mušė ir vos gyvą išsivarė į kažkokį kalną, prikalė prie kryžiaus ir paliko numirti. Pargrįžę į kaimą gyviškiečiai visam kaimui pasakojo baisią naujieną apie žydų nedorumą ir jų žiaurumą. Ir vyrai, ir moterys baisiai įtūžo ant žydų, ypač ant Mauškės, kuris neseniausiai buvo kaime išmainęs supuvusių silkių ir trapių šukių. Vieną gražią dieną po atvelykio atvažiavo Mauškė su prekėmis, siūlydamas mainyti ant pašukų. “-Ėė!” Sučiupo gyviškiečiai Mauškę. “Tu – sako apgavike! Tu žmonės apgaudinėji, o ką tu padarei su Jėzum? Manai mes nežinojom, kad jūs žydai tokį gerą žmogų užmušėte, prikryžiavote!”. Ir puolė žydą mušti, spardyti. Tas pradėjo teisintis, kad jis to nedarė, bet gyviškiečiai nesidavė žydui atprašomi. Jie kryžiaus neturėjo, tad Mauškę nusivarė į mišką ir iškryžiavojo jį pririšdami prie šakoto medžio. Ten Mauškė gavo galą. Negreitai Mauškę jau susmukusį vidumiškėje aptiko bemedžiodami kažkoki ponai. Iškilo aikštėn visas nuotykis su Mauške. Gyviškiečiai buvo palyginti su labai kvailais laukiniais žmonėmis. Niekas jų nenubaudė, bet ta proga teko kunigui atvykti į Gyviškių apylinkę, sušaukti kelių kaimų žmones ir išaiškinti jiems, kas buvo tasai Jėzus ir koki žydai ir kaip jį prikryžiavo. Išryškėjo miškuose gyvenančių žmonių tamsumas, nes jiems čia pažįstami buvo tik kiškiai, stirnos, šernai, vilkai ir lokiai.
Buvo ir kitokių negerovių čionykščiams gyventojams. Per ištisą pavasarį ir vasarą jaunuoliai dairydavosi, nusižiūrėdavo, rinkdavosi ir, atėjus rusens bulviakasiui, mesdavo “darbinčių” ir ryždavosi “kabinčiui”. “Nederėdavo pačiam prisipažinti ar pasisiūlyti”, nors širdys kartais ir susikalbėdavo. Mūsų protėviai šiam reikalui naudodavo piršlius, o dažnai ir “atsiklausėjas”. Rudenį atsirasdavo tam tikrų šio veiksmo žinovų – elgetų. Idant pakeistų bet kurio jaunuolio susenusį tėvą ūkyje, mama duodavo nemenką gabalą lašinių ar kokio audeklo ubagei ir pasiųsdavo ją pas sūnaus numatytą, o kartais ir pačios sumanytą jaunuolę. Ubagė (išimtinai šiam reikalui buvo naudojamos pašnekios moterys) apsikarstydavo krepšiais ir nueidavo į nurodytą šeimą. Ten sukalbėdavo poterius, gaudavo išmaldą ir užvesdavo kalbą iš patolo apie ūkio darbus ir baigdavo atsiklausimu, ar kartais nesutiktų dukrelę išleisti į marčias už tokio ir tokio? Kartais tokia atsiklausėja apsimesdavo nebėsanti pasiųsta, o tik paklausdavo, ar nemanytų geradarė mama ją įgalioti papiršti dukrelę į tokius ir tokius namus. Kai atsiklausėja gaudavo teigiamą atsakymą, dažnai ir su lašinių bryzo priedu, tai tada kandidatas, pavaduodamas tėvą, pasiimdavo iškalbingą piršlį ir vykdavo “ieškoti avelių veislei pirkti” ar panašia priedanga pradėti kalbą ir pasiūlyti užjūrio vyno paragauti. Pradėtos derybos kartais greitai užsibaigdavo, o kartais ir daug kartų šen ir ten reikėdavo abiems šalims nuvažiuoti. Tačiau visos derybos turėdavo baigtis pagal patarlę “visų šventė-mentė. Ką mentė sumentė, o ko nesumentė, tas liko mėsaiedui”, arba merginos daina “Jau adventai arti, o dar aš ne marti! Dievulėliau, kas daryt, kad nebūč užmiršta likt”. Bepigu būdavo tiems, kurie “mentės sumensti” gyvendavo arti parapijos bažnyčios. Vyrai ir merginos sėsdavo į vežimus ir tiesiai į šliūbą. Bet iš Gluškabūdės, Barsukinės, Utalinės, Salemos Būdos ir kitiems iš Sasnavos apylinkės rudenį nuvykti į Starapolę ar į Pilviškius – neapsakomas vargas. Čia žemė prie molio ir šlynos, tad keliai šlapią rudenį būdavo neišbrendami, prie purvo prisidėdavo ir pakelių miškeliai. Į šliūbą važiuodavo tik jaunasis su svočia ir jaunoji su svočia, o pabrolių pulkas raiti jodavo. Vestuvės buvo kaimo šventė. Net kelių gretimų kaimų jaunimas būdavo kviečiami į pabrolių ir pamergių pulką. Pabroliai išsipuošę, žirgus pasibalnoję ir kamanomis pasikamanoję, kartais trisdešimčia ar keturiasdešimčia porų išjodavo “žvalgais ir palydovais jaunavedžių”. Gražu būdavo pažiūrėti į tokį būrį. Merginoms būdavo tikras sielvartas – negi raitos jos? Jas reikia nuvežti. Bet kai įsigalėjo raitų lydėjimas, tai, ir geram keliui bėsant, vyrai neapsiimdavo pamergių šliūban vežti, nes tokį vežiką “kiaurų puodų vežėju” pravardžiuodavo. Kartais prisikalbindavo kokį “nedarūgėlį”, kad nuvežtų, bet tai retai pasitaikydavo. Joks “padorus vyras” nesiryždavo prie tokio nederamo veiksmo terštis. Vienas senukas man pasakojo vieną tokį senųjų laikų nuotykį, nes jo laikais jau nebebūdavusi gėda “su kiaurais puodais” važinėti. Barsukinės kaime buvo ruošiamos nuduotuvės. Buvo sukviestos nutekuolės giminės mergaitės ir kelios kaimynės. Iš anksto žinodamos, kad jų neveš į šliūbą į Marijampolę, prisikalbino dovanomis Vabalą Jokūbėlį, kad jas pavėžintų. Jokūbėlis sutiko. Pasiruošė ilgadrobynėmis vežimą, padarė bene keturias sėdynes, pasikinkė trejetą arklių ir atvažiavo į vestuves-nuduotuves. Tik atvažiavusį jį vyrai pabroliai apšaukė “kiauravežiu”, bet ir jis buvo kviestas pabrolys. Susėdo į svoto vežimą svotas, svočia, nuotaka ir vyriausioji pamergė. Susėdo ant žirgų bene dvidešimt porų raitelių ir svotas išvažiavo, o raiteliai išjojo. Į Vabalo vežimą susėdo po tris ant sėdynių pamergės ir Vabalas paskui jojančius greitai įkandin išvažiavo. Važiavo neatsilikdamas apie tris kilometrus, kai staiga arkliai pradėjo stoviniuoti. Jisai tyčiomis juos prilaikė vadelėmis. Sustojo didžiausiame purvyne. Arkliai nepaveža! Kas kaltas? Išlipo Vabalas iš vežimo, apėjo aplink ir sako: “Kokis velnias čia špitogelį man įtaisė. Ratai sukeisti, dėlto nesivažiuoja, arkliai nepatraukia. Išlipkite, atkeisime ratus: pirmagalinis užmautas ant pasturgalinės ašies, o pasturgalinis ant pirmagalinės.” Pamergės išlipo. Tuoj liepė palaikyti pakėlusioms ašį, o kitos padeda nešti pas pirmagalį ratą. Ten kitos palieptos palaikė pakeltą pirmagalio ašį, numovė ratą ir užmovė atneštą nuo pasturgalio. Pirmagalinį numautą ratą nunešė ir užmovė ant pasturgalinės ašies. Susėdo visos į vežimą, sparčiai nuvažiavo bene penkis kilometrus ir atvažiavo netoli Alzbietiškio. Čia vėl pradėjo arkliai nepatraukti vežimo. Ir vėl išlipo Vabalas iš vežimo, apėjo ir niekaip negalėjo išspręsti, kas čia pasidarė. Išlipo ir pamergės ir pasikaišioję sijonus braidžiojo po purviną kelią, dairėsi kas kaltas dėl važiavimo pasunkėjimo. Bebraidžiojant po moliną purvą, visų vyžai išsipurvino. Viena gudresnė įžiūrėjo, kad pasturgalio ašies vienas ratas didesnis, kitas mažesnis, kaip ir pirmagalio. Vabalas dėjosi tik dabar pastebėjęs tą ratų nevienodumą. Nutarė numauti mažąjį nuo pirmagalio ašies ir užmauti ant pasturgalio, o nuėmus nuo pasturgalio didesnįjį užmauti ant pirmagalio. Kartojosi purvinas ašių palaikymas ir purvinų ratų pernešimas. Susėdo vežiman ir jau tik lėtai slinko pirmyn – arkliai pailso. Per sunkus krovinys, bet nėra kuriai išsėsti. Nutarė duoti arkliams pailsėti, juos pašėrė. Buvo aišku, kad vis vien nespės į sutuoką. Sėdėjo vežime ir bandė uždainuoti, bet nebuvo ūpo po tokios nesėkmės. Tuo tarpu tolumoje pasirodė grįžtantis raitų pulkas su nuotaka iš bažnyčios. Kol Vabalas apsigrįžo vežimą, pulkas prajojo. Tada ir jis paskui pasileido važiuoti su apkeistais ratais, važiavo, kol namon parvažiavo. Įsidrąsinusios pamergės, nors ir purvinos, ėmė dainuoti. Taip ir nedavežė Vabalas kiaurų puodų į sutuoką. Vabalo vyrai nevadino kiauravežiu dėl jo sugalvotos išdaigos, bet pamergėms buvo daug vargo su purvo nuo vyžų nuvalymu, kad galėtų tinkamai šokti.
(Bus daugiau)
