Marijampoliečio tautosakininko, kanklininko Jauniaus VYLIAUS (g. 1933 m.) vardas ne vienam ne tik mūsų krašto žmogui, besidominčiam kultūra, asocijuojasi pirmiausia su kanklėmis, nors jis pats savo visuomeninės veiklos prioritetu daug metų laikė tautosakos rinkimą (surinkęs ir užrašęs 5589 tautosakos vienetus: dainas, pasakas, ratelius, sakmes, smulkiosios tautosakos kūrinius, papročius…) – darbą, kuriam skyrė ne vieną dešimtį metų. Įvairiaspalvėje šio kultūrai atsidavusio žmogaus gyvenimo paletėje – daug ryškių potėpių, vedusių nuo pirmųjų akordeono garsų iki knygų leidybos…
„…visą laiką sugrįždavau į Marijampolę“
Biografijos puslapius J.Vylius pradėjo versti Kaune – ten jis gimė. „Esu nuo pat gimimo bastūnas, – sako žmogus. – Su šeima vis bastėmės iš vienos vietos į kitą.“ Kaunas, Skuodas, Klaipėda… – ir tai ne visos vietos, kuriose Vyliai kuriam nors laikui apsistodavo.
J.Vylius Kaune baigė pradžios mokyklą, įstojo tame mieste į gimnaziją, o šeimai persikėlus į Tursučių kaimą, esantį Marijampolės rajone, netoli Šunskų, trejus metus mokėsi buvusioje Šunskų progimnazijoje. Marijampolėje Vyliai apsistojo 1946 m. „Nors vėliau buvo tekę ir ilgesniam, ir trumpesniam laikui vėl bastytis (ir po Žemaitiją, ir netgi po Rusiją), – sako J.Vylius, – visą laiką sugrįždavau į Marijampolę“.
Su muzika nesiskiria nuo mažens
J.Vyliaus gyvenimo kelias, ko gero, buvo nubrėžtas nuo pat mažens. Prisimena: buvo gal vos dešimties metų sulaukęs, kai į rankas pirmą kartą paėmė akordeoną. Muzikai gabus vaikas netruko perprasti šio instrumento vingrybes ir griežė taip, lyg nieko daugiau nebūtų galėjęs daryti. Griežė ne tik savo malonumui: griežė ir Kaune besimokydamas, ir vėliau Šunskuose – net šokių vakarų muzikantu buvo (stebėjosi juo: mažas vaikas, o taip griežia, kad pačios kojos kilnojasi). Beje, akordeono iš rankų J.Vylius nepaleido visą gyvenimą… Tiesa, Marijampolėje kurį laiką vaikščiojo pas mokytoją Elizaitį, baigusį Leipcigo konservatoriją, tačiau pedagogine veikla neužsiėmusį. Profesionalus trombonistas jaunąjį Vylių mokė vis dėlto akordeono muzikos paslapčių. „Tiesą sakant, aš tingėjau mokytis, nedažnai ėjau pas minėtą mokytoją, – prisipažįsta J.Vylius, – tačiau gavau tikrai daug gerų pamokų iš jo. Šis mokytojas buvo ne sausas teoretikas, jis davė man praktinių žinių, kurios tikrai buvo labai vertingos.“ Tad ir vėliau, jau dar labiau patobulėjęs, akordeonu griežė įvairiuose saviveiklinės kultūros renginiuose: šokiuose, koncertuose… Ir taip – iki privalomosios tarnybos kariuomenėje.
Vis neįtikdavo valdžiai
Treji metai prabėgo atliekant karinę tarnybą. Po jų – vėl į Marijampolę. Kadangi pusę metų neturėjo paso (iš karinio dalinio neatsiuntė „popierėlio“, leidžiančio pasidaryti šį svarbų dokumentą), negalėjo ir oficialiai įsidarbinti. Laimei, jį pasikvietė šokių mokytoja Bagdanavičienė griežti šokiams – vis šiokios tokios pajamos. Vėliau, kai jau spaudė rankose pasą, pradėjo dirbti kultūros skyriaus inspektoriumi buhalteriu. Po penkerių darbo metų teko apleisti šias pareigas: neįtiko to meto valdžiai… „Aš visai neslėpiau, jog esu „antitarybinis elementas“, – sako J. Vylius. – netgi laikrodį nešiojau nusistatęs pagal saulę, o ne Maskvos laiku…“ Taigi likęs be šio darbo vėl pasinėrė į kultūros saviveiklą, kol gavo darbą kultūros namuose ten suburto orkestrėlio vadovu. J.Vyliaus sesuo, muzikologė, baigusi Vilniaus konservatoriją, suagitavo brolį mokytis, tad jis neakivaizdiniu būdu pradėjo studijuoti Vilniaus aukštesniojoje J.Talat-Kelpšos mokykloje akordeono specialybės. Vėl valdžiai neįtiko, vėl, trejus metus padirbęs kultūros skyriuje, turėjo palikti darbą, taip pat ir nutraukti studijas, iki kurių pabaigos buvo belikę tik metai…
Kankles pirmąkart išgirdo Skriaudžiuose
J.Vylius vėl metėsi į kultūros saviveiklą. Gabiam muzikantui nebuvo sudėtinga rasti darbo. Tuometiniame Marijampolės baldų fabrike, grūdų produktų kombinate jis turėjo meno saviveiklos vadovo valandų, taip pat važinėjo į Kazlų Rūdą, kur vadovavo meno saviveiklai bandomajame medienos gaminių kombinate. Beveik tuo pat metu gavo pasiūlymą tapti Antupių kaimo kultūros namų meno vadovu. Štai čia jis save realizavo ne tik kaip muzikantas, bet ir kaip ansamblių vadovas, netgi režisierius, statęs pjeses, rengęs švenčių scenarijus. Būtent šiame kaime pirmą kartą ir etnografinę programėlę parengė. Darbas sekėsi kaip iš pypkės, tačiau… Antupiai buvo atsilikęs tarybinis ūkis, kurį sumąstė likviduoti. Taip pat uždarė kultūros namus, ir vėl J.Vylius liko be darbo, tačiau nenusiminė: jis jau buvo žinomas savo darbais, tad neilgai trukus sulaukė pasiūlymo dirbti Prienų rajono Skriaudžių kultūros namų meno vadovu. Buvo 1979-ieji – kaip dabar atsimena. Tuomet Skriaudžiuose jis pirmąkart ir išgirdo kankles… Iš pradžių tik klausėsi, stebėjo, o vėliau ir pats ėmė skambinti šiuo muzikos instrumentu. „Žmogui, mokančiam groti kokiu nors instrumentu, išmokti skambinti kanklėmis yra visai nesudėtinga,“ – sako J.Vylius, kuris ne tik puikiai įvaldė kanklių skambinimo meną, bet ir vaikus to mokė, kankles derino.
Su Skriaudžiais J.Vyliui teko atsisveikinti, su kanklėmis – ne…
Ne vienos knygos autorius
Toliau J.Vylių gyvenimo kelias atvedė į Marijampolės kraštotyros muziejų. 1989 m. pradėjo čia dirbti ir dirbo labai ilgai. Būta visko: ir nesklandumų, ir nemalonumų, tačiau svarbiausia, jog būtent šioje įstaigoje žmogus atsiskleidė kaip tikras tautosakininkas. Ir ne tik. 1992 m. J.Vylius muziejuje įkūrė kanklininkų būrelį „Marijampolės kanklinykai“, kuriame kankliavimo pagrindų pirmaisiais metais mokėsi suaugę žmonės (daugiausiai – pedagogai, muzikantai), o jau vėliau skambinti kanklėmis ėmė mokyti ir vaikus. 1996 m. įkūrė skambinimo kanklėmis mokyklėlę.
J. Vylius – ne tik muzikantas, tautosakos rinkėjas, jis – ir ne vienos knygos autorius. Danutės Krištopaitės knygoje „Aš išdainavau visas daineles“ (1988 m.) II tome įdėtas skyrius „Skriaudžių kanklių ansamblis“ priklauso J. Vyliaus autorystei. Bet tai tik pradžia. Jau sukauptas nemažas tautosakininko ir kanklininko parašytų ir išleistų knygų bagažas. „Vincas Šlekys“ (1995 m.), „Dvidešimt „Sūduonios“ metų“ (1999 m.), kanklių muzikos vadovėlis „Skambinkime suvalkiečių kanklėmis“ (2000 m.), tautosakos rinkiniai „Vai, tu rugeli“ (2003 m.), „Iškasiu šulnelį“ (2004 m.), „Išsirpo vasarėlė“ (2005 m.), „Pranui Puskunigiui – 145“ (2005 m.), ratelių, šokių ir žaidimų rinktinė „Šimtas ir vienas“ (2005 m.), Jurgio Dovydaičio tautosakos knyga „Suvalkiečių tautosaka“ (2007 m.), kartu su Marijampolės P. Kriaučiūno viešąja biblioteka išleistas tautosakos rinkinys „Triobiškių dainos“ (2009 m.), pataisytas ir papildytas antras kanklių muzikos vadovėlio „Skambinkime suvalkiečių kanklėmis“ leidimas (2010 m.), svarbiausia gyvenimo knyga, surinktos ir užrašytos tautosakos rinktinė, išleista Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, „Paklausykite manę, jauno bernelio“ ir „Kankliavimas Suvalkijoje“ (2017 m.) – tai knygos, kurios rodo kruopštų autoriaus darbą, atsidavimą folklorui, meilę savo kraštui. „Buvo galima padaryti daugiau…“ – kukliai vertina šį milžinišką darbą pats J. Vylius.
„Jau nebėra iš ko rinkti tautosakos…“
Tautosaką J.Vylius rinko nuo 1981 iki 2013 m. Važinėdavo po kaimus, kalbindavo žmones, ieškodavo tokių, kurie atsivertų žodžiui, jo skambesiui, melodijai. Ir kaip būdavo gera, kai surasdavo žmogų (paprastai labai seną), kuris išdainuodavo, išpasakodavo, išraudodavo praėjusių amžių dvasią… Vėliau J.Vyliaus laukdavo darbas namuose. Iš diktofono jis „perkeldavo“ į popieriaus lapą dainą, pasaką, papročius… Pieštukas, trintukas, kartais – ir kamertonas – tai „įrankiai“, kuriais išgirsta daina virsdavo natomis. „Deja, – apgailestaudavo J. Vylius. – Kai tik liaudies daina tampa užrašyta natomis, ji netenka savo žavesio… Ne mano šie žodžiai – Liudviko Rėzos, nors jei jų nebūčiau kažkada perskaitęs, dabar galėčiau ne cituoti, o teigti kaip savus, nes tai tikra tiesa…“ Apmaudu, jog visas šis prasmingas darbas – jau praeitis. Ne, ne dėl paties tautosakininko garbaus amžiaus. „Jau nebėra iš ko rinkti tautosakos…“ – atsidūsta J. Vylius, mat jau nebelikę labai senų žmonių, galinčių pažerti nešlifuotų tautosakos perlų…
Nors jau tokia stiprybe kaip jaunystėje ir negali pasigirti, J.Vylius dar kupinas entuziazmo, sumanymų, kuriuos stengiasi realizuoti. Jis tebemoko kankliavimo, mielai konsultuoja naujųjų kartų kanklininkus.
Autorės nuotraukoje – tautosakininkas, kanklininkas Jaunius Vylius.