Praėjusių metų Liongino Šepkos premijos laureatas drožėjas iš Kalvarijos Antanas LASTAUSKAS – mažakalbis tautodailininkas, tiesiog švytintis kuklumu (taip, švytintis!), geriausiai atsiskleidžia savo darbuose, kurių tematika labai įvairi: ir tradiciniai rūpintojėliai, ir mitologiniai veikėjai, medinės Užgavėnių kaukės, ir senovinio darbo judesyje užfiksuoti žmonės (ne mūsų laikų, iš žemdirbiškos lietuvių praeities atėję), ir kryžiai, kūriniai krikščionybės tematika: prakartėlės, šventieji, Šventoji Šeimyna (iki šio mėnesio pabaigos dar galima apsilankyti Antano Lastausko drožybos parodoje „Mano herojai – tai dalis manęs“, kuri eksponuojama Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus rūsyje).
Nurimus garbingo apdovanojimo, gausių sveikinimų šurmuliui, kūrėjas pasinėręs į jam įprastą kasdienybę, kurioje geriausiai pats ir jaučiasi, – kūrybą, o „Mūsų savaitė“ imasi gana sudėtingo darbo – prakalbinti labai jau nekalbų menininką…
– Tu labai skiriesi nuo stereotipinio menininko įvaizdžio. Apie meną paprastai nešneki, o jį kuri. Ir vis tik – kas tau yra menas, kaip jį suvoki, kuo jis skiriasi nuo paprasto amato?
– Kažkada bandžiau surasti aiškų apibrėžimą. Nepavyko. Ir dabar nežinau… Man menas lygu melas. Nesuku dėl to galvos. Gražu arba ne…
– Esi vienas iš nedaugelio žmonių, kurių tarsi visiškai nekeičia pripažinimas. Nejaugi tau tai visiškai nesvarbu? Nejaugi nesinori ir pačiam paglostyti savo savimeilės?
– Pripažinimas man labai svarbus. Tai yra dalis atlygio už triūsą. Manau, kad tai ir mane keičia, gal labiau viduje. Laisviau jaučiuosi tarp autoritetingų kolegų.
– Gyvename pasaulyje, kuriame labai svarbi jo materialioji pusė, galinti užtikrinti egzistenciją. Kaip suderini materialųjį pradą su dvasiniu, kuris yra kūrybos variklis?
– Turiu pripažint, kad abu pradai stimuliuoja. Net nežinau, kuris labiau.
– „Menininkas nepasirenka savo likimo, likimas jį pašaukia, pasiglemžia ir nuneša“, – teigė vengrų kompozitorius Ferencas Listas. Papasakok, kaip likimas pasiglemžė tave.
– Tai taip turbūt pasakyta apie menininkus… O man taip susiklostė aplinkybės… Labiausiai įtakojo vidurio amžiaus krizė.
– Tavo kūryboje daug kančios motyvų. Jie labai gyvi, išgyventi, tikri. Sakoma, negali perteikti to, ko nesi išgyvenęs. Kančia tavo gyvenime – kokia ji? Ar tau pažįstama kūrybinė kančia?
– Aš nemanau, kad daug kančios vaizdavau. Gal kažkiek liūdesio. Ir pats nesikankinu, tik vyksta geresnių sprendimų ieškojimai. Norisi įtikinamai pavaizduoti atitinkamą nuotaiką. Tai nelengva ir ne iš karto pavyksta.
– „Daiktus vaizduoju ne tokius, kokius matau, o kokius išmąstau“, – teigė ispanų dailininkas Pablas Pikaso. Ši mintis puikiai tinka ir tavo kūrybai apibūdinti. Kokios tavo mintys materializuojasi medyje? Kokį matai pasaulį, kurį atvaizduoji skulptūrose?
– Mano darbų temos įvairios. Kas nuo mažens aplink supo, kaimo gyvenimas… Neretai medžio nuopjova temą padiktuoja, taip pat parodų, konkursų nuostatai, mitologija, religiniai personažai…
Pasaulį matau taip, kaip ir visi. Kadangi nemoku piešti, tai pasirinktame medžio gabale po truputį formuoju tai, ką noriu pavaizduoti. Taip vyksta ieškojimas.
– „Kurti – tai užmušti mirtį“, – rašė prancūzų rašytojas Romenas Rolanas. Ar sutinki su šia mintimi? Pakomentuok.
– Manau, kiekvienas kūrėjas gyvas (atmintis apie jį) tol, kol išlieka jo kūriniai.
– Kaip tvarkaisi su vienatve, jeigu apskritai ji tau pažįstama?
– Vienatvė man gerai. Gal todėl retai išlendu į renginius, kur šurmuliuoja.
– Ką patartum vaikui, pirmąkart į rankas paėmusiam medžio gabalą, peilį ir norinčiam tapti skulptoriumi?
– Pirmiausia reikia išmokti saugiai naudoti įrankius. Labai jau greitai kraujas pasirodo…
– Ko palinkėtum tavo kūrybos gerbėjams ir ko pats sau norėtum palinkėti?
– Tiems, kurie stebi mano darbus, drąsiai sakau – stebuklų nelaukit, jų nebus. Sau linkėčiau darbštumo.
– Dėkoju už pokalbį.
Autorės nuotraukos.
