Pasakysiu tai, ką visi žinome, ką labai taikliai pasakė de Sent-Egziuperi: visi mes atėjome iš savo vaikystės. Iš vaikystės, kur bausmė už melą ar kitą prasižengimą taps neužmirštama visą gyvenimą, kur vakarais į miegą nuneš tėtės ar mamos sekama pasaka, kur tiesos, užuojautos, gailestingumo, meilės ir teisingumo įtvirtinti stulpai bus tarsi vartai išeinant į mokyklą, į gatvę, į knygų pasaulį, į margą, gėriu ir blogiu nuspalvintą kasdienybę.
Ar šiandieninė šeima gali įtvirtinti tuos stulpus, ar gali išleisti į pasaulį savo vaikus pro tuos pirmuosius gyvenimo vartus? Atsakymo toli ieškoti nereikia: asocialių šeimų gausa, po girtuoklysčių gaisruose nebeatbudusių žūtys, sugyventinius ar vyrus nudūrusios moterys, dar daugiau nuo vyrų suluošintų ir žuvusių moterų, savo vaikų nužudyti tėvai, šiukšlių konteineriuose rasti kūdikiai… Nesinori tęsti – darosi nejauku.
Šeimos problema sunki, skaudi ir tikrai ne per dieną spręstina. Nedarbas, tragiškai mažos algos, emigracija, girtuoklystė, motyvacijos nebuvimas išbristi iš aplaidumo, grubumo, amoralumo ir, kas skaudžiausia, – besisvaidantys gražiais žodžiais politikai, nė vienas nežinantis, kas yra skurdas (juk žinote, kiek Seime yra milijonierių!), menku procentu dėl akių sumažinantys savo algas, bet nieko konkrečiai nepadarantys šeimos statuso finansiniam pakėlimui ir, kas dar svarbiau, – šeimos moralinių ir etinių vertybių išaukštinimui. Aš nekompetentingas nurodyti čia kokias nors konkrečias veikimo gaires, tačiau kiekvieną besikuriančią šeimą turėtų pasiekti šeimos bendražmogiškų vertybių pradžiamokslis. Šiame pradžiamokslyje būtų ypač akcentuotas vaikų auklėjimas, darbinis užimtumas ir, kas labai svarbu, emocinio intelekto ugdymas. Manau, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pagrindinis uždavinys būtų, pasitelkus aukšto lygio ekspertus, sociologus, psichologus, kitų šalių patirtį, paruošti konkrečių veiksmų ilgalaikę programą, skirtą šeimoms, kurios neatidėliotinas įgyvendinimas, nuolat ją koreguojant ir tobulinant, vestų lietuvišką šeimą į bendražmogiškų vertybių erdvę – taurios ir visavertės vaikystės erdvę, iš kurios išeitų atgimusios Lietuvos žemdirbiai, mokytojai, verslininkai, teisėjai ir prokurorai, valdininkai ir politikai, premjerai ir prezidentai.
Antra svarbi įtakojanti erdvė, o kai kuriais atžvilgiais ir svarbiausia, būtų mokykla. Mokykla, kur tave pasitiktų mokytojai. Tačiau paklausykime gimnazijos direktoriaus Bronislovo Burgio:
„Mokytojų trūkumo apskritai nėra: yra didelis jų perteklius. Labai trūksta tik gerų mokytojų. Mažuose miesteliuose ir net didesniuose centruose mokytojas neturi jokio motyvo tobulėti. Jis negali būti geras mokytojas, nes kilo iš blogo moksleivio, vėliau baigė blogą universitetą. Yra išimčių, bet jų mažai. Yra tokių mokytojų, kurių nė iš tolo negalima prileisti prie mokyklos. Jie tiesiog neraštingi. Jie siaurai specializuojasi, nesidomėdami ir net aršiai ignoruodami visa tai, kas nesusiję su jų dalyku. Štai kodėl „žaliavos“ – mokyklų abiturientų kokybė yra tragiška.“
Todėl kalbu ne apie šiandienos, bet apie rytdienos mokyklą, kurioje mokytojas turėtų būti Mokytojas. Mokytojas visam gyvenimui. Jis ir tik jis tuos tavo tiesos, užuojautos, gailestingumo, meilės ir teisingumo vartus, atsineštus iš šeimos, iš vaikystės, turi paversti gelžbetoniniais kelrodžiais, tavo gyvenimo kelrodžiais. Ir ne tik žodžiais, bet ir savo išskirtine Mokytojo asmenybe. Mokytojo, kuris ne tik moko, bet iš kurio mokomasi. Aritmetika, algebra, fizika, chemija ir kiti specializuoti dalykai mokyklos programoje turėtų būti antraeiliai. Išskirtiniai – dorinis ugdymas, istorija, literatūra ir kalba.
Keli žodžiai apie kalbą. Žinoma, čia ir gramatika, ir sintaksė, ir rašyba, bet svarbiausia kas kita – tai mokėjimas kalbėti. Kalbėti taip, kad tave girdėtų, kad tave suprastų, kad pagaliau būtų malonu tavęs klausytis. Pasakykite, kurioje šiandienos mokykloje mokoma kalbėti? Rezultatas akivaizdus: politikai, Seimo nariai, pagrindiniai valstybės vyrai ir moterys pauzes užpildo mykimu, karštligiškai ieškodami sekančios minties, žodžio, ar net viso sakinio. Nemoka kalbėti ir didelė dalis televizijos ir radijo žurnalistų.
O, regis, viskas taip paprasta: turėti ką pasakyti, norėti tai pasakyti ir kalbant aiškiai ir suprantamai girdėti save klausytojų ausimis. Tai elementarus ir universalus bendravimo dėsnis, deja, mokyklose dar nesurastas.
Kiekvienas mokytojas, nepriklausomai nuo jo dėstomų dalykų, privalėtų moksleivius mokyti kalbėti. Ir kiekvienas mokytojas šalia dėstomų fizikos ar chemijos dėsnių visada žvelgtų į moksleivį per bendražmogiškų vertybių prizmę ir koreguotų moksleivių matymą ir mąstymą taip, kad ir jie pasaulį su visomis jo blogybėmis galėtų matyti per tą pačią vertybių prizmę. Ir tai būtų pagrindinis Mokytojo tikslas – išleisti iš mokyklos visaverčius žmones, o ne žinių prifarširuotus būsimus beveidžius specialistus. Visavertis žmogus turi visas galimybes tapti specialistu, tuo tarpu iš šių dienų gimnazijų ar aukštųjų mokyklų atėjęs specialistas tapti visaverčiu žmogumi turi žymiai mažiau galimybių, nes šalia jo visada budės vartojimo-turėjimo slibinas.
Džiaugiuos ir vertinu Švietimo ir mokslo ministerijos pirmus tikslingus žingsnius – planuojamą dėstomų dalykų krūvį sumažinti vienu trečdaliu, nors reikėtų sumažinti visu 50%. Nenukentės bendro išsilavinimo lygis, jeigu mokytojai vietoj pastangų įtvirtinti moksleivių galvose Omo dėsnį, Niutono binomą ar netiesines lygtis uždegs juose prigimtinį, nenumaldomą pažinimo alkį ir džiaugsmą – jis ir tik jis ateityje duos vešlius, plataus pažinimo ūglius, į tvirtus medžius išsikerojančius, vietoj per prievartą į neparuoštą, nederlingą dirvą įterptus sodinukus (kad nors atsakinėdamas pamoką atsimintų, ką aš jiems vakar pasakojau…), kurie vargsta, džiūsta ir dažniausiai negrįžtamai nunyksta.
Bet kur tie Mokytojai? Deja, jų tik vienetai visoje Lietuvoje, o turėtų būti dauguma. Ne, šiandieninis algų padidinimas nieko neduos – pinigais tikrųjų vertybių į žmogaus sąmonę neįterpsi. Dar tebegalioja mokytojų nuvertinimo pasekmės – į pedagoginius universitetus nueina dauguma tų, kurie nepateko į norimas aukštąsias, į norimas specialybes, o ir baigę pedagoginį, gabesnieji su džiaugsmu aplenkia mokyklas. Pažvelkime į mūsų tautos praeitų šimtmečių šviesuolių biografijas – dažnas jų atėjo iš mokyklos, nemažus metus Mokytoju padirbėjęs.
Tik griežta atranka, gal net intelekto, o ypač emocinio intelekto, koeficientą nustatant, iš šeimos atsineštas ir mokykloje subrandintas vertybes įvertinant, gal įleidžiant į mokyklas ne tik standartinį pedagogo išsilavinimą turinčius, bet ir gyvenimo patirtį turinčius bei gilų norą jį perduoti jaunimui norinčius – tik tokia stojančių į pedagogų kelią mokytojų atranka galėtų pagausinti Mokytojų kastą. Gal po metų ar dvejų reikėtų peratestuoti jaunus mokytojus, patikrinti jų motyvaciją būti mokytoju – ar tikrai jis yra pasiryžęs dalį savo širdies atiduoti mokiniams? Mokytojas, kaip vienuolis, turėtų duoti pasiaukojimo įžadus siekti brandžios asmenybės, dalinantis ja su mokiniais.
Net paviršutiniškai susipažinus su šiandieninėmis psichologijos problemomis, tyrimais, analizėmis, apklausomis, mokslinių darbų išvadomis, aiškėja visiškai nenormali padėtis mokyklose. Mūsų mokyklose ruošiami būsimi specialistai, nes žinių perdavimas, jų įtvirtinimas sudaro esminį ir pagrindinį pedagogo darbo tikslą. Tuo tarpu jaunas žmogus turėtų būti ruošiamas būti žmogumi, brandinamas žmogumi. Visavertis žmogus be tam tikro žinių bagažo turėtų remtis bendražmogiškomis vertybėmis, emociniu ir socialiniu intelektu. Čia ir tik čia turėtų būti nukreiptos pagrindinės pedagogų pastangos.
Kodėl tiek daug žodžių apie mokyklą ir mokytojus? Todėl, kad tik dvi institucijos – šeima ir mokykla – turi potencinę galią pakeisti pasaulį – išugdyti pagrindinėmis žmogiškomis vertybėmis persmelktą jauną žmogų. Noriu akcentuoti: šios bendražmogiškos vertybės turi būti jauno žmogaus dvasiniai griaučiai, kaip analogas fizinio kūno griaučiams. Kaip žmogaus fizinis kūnas negali egzistuoti be kūno atramą suformuojančių ir palaikančių kaulų struktūros, taip žmogaus dvasinis, etinis, moralinis būvis turėtų remtis bendražmogiškomis vertybėmis kaip pagrindine dvasinio kūno atrama. Nors mano palyginimas pakankamai natūralistinis, bet, tikiuosi, pakankamai akivaizdus.
Akcentuodamas šeimą ir mokyklą kaip pagrindines doros ugdymo institucijas, matau tarp jų didžiulį skirtumą. Šeima, apsaugota privatumo teisėmis, yra pakankamai uždara sistema, į kurios erdvę patekti galima tik gavus teisėtvarkos leidimą. Tai sistema, į kurios vidinius procesus, vyksmus ir, žinoma, turiu galvoje vaikų auklėjimą, mes neturime teisės tiesiogiai reaguoti, kol jie, tie vidiniai vyksmai, neperžengia teisėtvarkos, įstatymų rėmus. Mokykla yra atvira mūsų pastangoms keisti, tobulinti jos struktūrą ir veiklą. Tą ir darome – tobuliname, reformuojame. Tačiau kur link einame, ko siekiame? Cituoju Andrių Navicką: „Problema, į kurią noriu atkreipti dėmesį, būdinga tikrai ne tik Lietuvai. Iškili filosofė Hana Arendt dar XX amžiaus antroje pusėje tvirtino, kad švietimo sistema tiek Europoje, tiek JAV vis labiau klimpsta į krizę. Nors pedagoginėse deklaracijose vis dar kalbama apie kritiškos, atsakingos asmenybės ugdymą, praktikoje įsigali informacinė bulimija. Informacija vartojama vis didesniais kiekiais. Numojant ranka į tai, kad didelę dalį gautos informacijos mokiniai po eilinio žinių patikrinimo tučtuojau pašalina iš smegenų kaip svetimkūnį, kaip tai, kas neturi jokios sąsajos su realiu pasauliu.
Karštligiškas noras sutalpinti mokinių galvose vis daugiau informacijos veda prie savarankiško, kritinio mąstymo paralyžiaus. Palaipsniui mokykla tampa ne asmenybės išsiskleidimo vieta, bet konformistų kalvė. Nuolatinės apklausos, testai tampa tiek mokinių pastangų įvertinimo įrankiu, tiek vyraujančia švietimo ideologija. Mokykla tampa nuolatiniais išbandymų pliūpsniais. Pati žinių vertinimo sistema paremta įtarumo nuostata – siekiama kaip nors „sukirsti“ mokinį, atskleisti žinių spragas. Na, o vyresnėse klasėse visi šie patikrinimai lydimi didžiulio streso ir kartojimų – susiimk, nuo to priklauso tavo karjera ir likimas. Dauguma mokinių susiima, įsitempia, pasitelkia būrį korepetitorių ir baigiamiesiems egzaminams ruošiasi kaip lemiamam mūšiui. Natūralu, kad ir mokykla pradeda asocijuotis su gladiatorių arena, kurioje kalbos apie vertybes, solidarumą dažniausiai lieka skambiomis deklaracijomis, o svarbu tik viena – galutinė pergalė.“ Ta pergalė – tai prifarširuotas žiniomis jaunas žmogus, turintis potencinę galimybę įstoti į aukštąsias mokyklas, o jas baigęs, tapti tinkamu specialistu jaunų kadrų rinkoje.
Šiandienos švietimo, ugdymo ir mokymo sistemą suformavo visuomenės gyvenimo norma – gamyba-reklama-pardavimas-vartojimas-turėjimas. Koledžai, techninės ir aukštosios mokyklos turi tik vieną tikslą – paruošti specialistus. Ir visos aukštesniųjų mokyklų reformos siekia vieno: kaip greičiau, mažesnėmis sąnaudomis būsimam specialistui perduoti tas ar kitas reikalingas žinias ir tada išmesti jauną žmogų į besisukančią gamybos-vartojimo-turėjimo karuselę. Ar iš tokių specialistų gali subręsti būsima Lietuvos dvasinio elito karta?
(bus daugiau)
Gunaras KAKARAS