Nerašyti, tačiau grįsti patirtimi gyvenimo dėsniai teigia, jog kas žmogui benutiktų, jis vis tiek anksčiau ar vėliau bus pašauktas į savąjį kelią, kuris ir taps to žmogaus gyvenimo misija. Prieš 30 metų šiuo metu jau plačiai žinomas tautodailininkas, medžio drožėjas iš Kalvarijos Antanas LASTAUSKAS turbūt ir pats būtų nepatikėjęs, jog jo, tuomet radiotechnikos meistro, iš šio amato duoną pelniusio daugybę metų, tikrasis kelias yra visiškai kitoks…
Menininką pažadino lemtinga pažintis
Tautodailininkas, kurį geriausiai apibūdina jo darbai, žavintys subtiliu tautos charakterio pažinimu, mitologinių ženklų išraiška, į meno pasaulį atėjo jam pačiam lyg ir netikėtai. „Pamenu, buvo, berods, 1980 m., – sako A. Lastauskas. – Tuo metu susipažinau su amžiną atilsį Sauliumi Lisausku (apie unikalaus menininko sodybą, jo darbus, palikimą „Mūsų savaitė“ rašė. – Aut.past.). Šis žmogus man parodė, kad pasaulis gali būti kitoks: daug įdomesnis, kupinas paslaptingų ženklų, kuriuos būtent menas ir atskleidžia.“ Tiesa, pati pradžia A. Lastausko kūrybiniame kelyje toli gražu nebuvo menas. Prasidėjo medžio tekinimo darbai. Buities įrankiai, beje, puošiami ornamentais, vėliau – moliniai švilpukai. Tautodailininkas neslepia: keista jam, radiotechnikos meistrui, iš pradžių buvo pasinerti į tokią sritį, kurioje jis, ko gero, nė nemanė galįs save realizuoti. O vėliau viskas vyko su neregėtu pagreičiu. Pirmoji medinė skulptūrėlė – žvakidė – buvo didelio kelio pradžia. Dabar A. Lastauskas neįsivaizduotų savęs, neglostančio medžio, neįpučiančio jam gyvybės…
Žemdirbiškos dvasios kūrėjas
O jau nuo 2000 m., kaip pats sako, medis galutinai jį susirado. Per šiuos kūrybinius metus gimė jau net ne dešimtimis skaičiuojamos skulptūros (vien didesnių darbų jis suskaičiuotų per šimtą…): tiek tradiciniai rūpintojėliai, tiek mitologiniai veikėjai, medinės Užgavėnių kaukės, o labiausiai prie širdies – senovinio darbo judesyje užfiksuoti žmonės: ne mūsų laikų, iš žemdirbiškos lietuvių praeities atėję, o pastaruoju metu – ir kryžiai, krikščionybės tematika (prakartėlės, šventieji, Šventoji Šeimyna), atgijusi medyje.
„Esu kaimo žmogus“, – neslepia A. Lastauskas, gimęs ir užaugęs Išlandžių kaime (Marijampolės sav.). Ši „kaimo žmogaus“ pasaulėvoka yra menininko kūrybos kertinis akmuo. „Kaimo žmogus“ – tai ne gyvenamoji vietovė (tautodailininkas jau daug metų su šeima gyvena Kalvarijoje), tai pirmapradis tikrumas, pasireiškiantis pirmiausiai gebėjimu nemeluoti sau, žodžius grįsti darbais (štai dėl ko daug kam tautodailininkas atrodo mažakalbis), vengti kad ir epizodinių užsukimų į tuštybės muges (A. Lastauskui visiškai svetima puikybė, atvirkščiai: būdamas be galo reiklus sau, jis kitus vertina su didžiule pagarba). „Kaimo žmogaus“ filosofija atsispindi ir menininko kūryboje: nesvarbu, ką jo kūrinys vaizduotų – ar šventąjį, ar Rūpintojėlį, ar pagoniškąją dievybę, ar padykusį Užgavėnių velniūkštį – visur jaučiamas tas pats tikrumas ir artumas prie šaknų – žemės.
Žengiant savuoju keliu
Dabar kūrėjo gyvenimas – tarnystė medžiui, suteikiant jam vaizduotės ir sielos kuždesių sufleruojamas formas. Kaip pats teigia, darbų griebiasi, kai rankos jau nevalingai ima niežėti (o niežti jos labai dažnai!): maždaug įsivaizduoja, kas galėtų būti, griebia medžio gabalą, nuo kurio numeta, ko nereikia, kol medis „atiduoda“ Rūpintojėlį, charakteringą Užgavėnių velniūkštį ar šventąjį…
Už ištikimybę savajam keliui visada ateina ir pelnytas atlygis.
Tautodailininkas Antanas Lastauskas, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys nuo 2003 m., kaip minėta, gerai žinomas ne vien Kalvarijos krašte. Šis žmogus, dalyvavęs 95 drožėjų pleneruose ne tik Lietuvoje (menininko darbais pasipuošė Ožkabaliai, Tautkaičiai, Šventoji, Prienai, Kupiškis, Alytus, Druskininkai…), bet ir Lenkijoje, Baltarusijoje, Vokietijoje, daugybėje parodų, tradiciniame Rokiškio krašto muziejuje Respublikinės L. Šepkos medžio drožėjų konkurse ne kartą tapęs prizininku.
Personalinės parodos, kaip minėta, daugybė plenerų, dalyvavimas šventėse, konkursuose ir nuolatinis medžio kalbinimas – tokia dabar A. Lastausko realybė. Tautodailininkas vengia save vadinti menininku (nepaisant net ir to, jog 2009 m. Kultūros ministerija jam suteikusi meno kūrėjo statusą) – gal iš kuklumo, tačiau jo darbai rodo esant tą kibirkštį, kurios dėka ir pasaulis sukasi, ir žemė gražesnė…
Geriausias Lietuvoje
…Vilniuje, Pylimo galerijoje, 2016 m. spalio 29 d. įvyko IV Lietuvos medžio drožėjų kūrinių parodos-konkurso „Šventieji ir piligrimai“ uždarymo šventė, kurioje apdovanoti geriausių medžio kūrinių autoriai. Parodoje dalyvavo 29 medžio drožėjai iš visos Lietuvos, buvo eksponuoti 49 kūriniai. Parodoje eksponuojamus darbus vertino ne tik komisija, sudaryta iš liaudies meno ekspertų, tačiau ir visi parodos lankytojai. I-ąją vietą užėmė kūrinys „Šv. Rokas“, kurį sukūrė A. Lastauskas.
Laima GRIGAITYTĖ
Nuotraukos iš asmeninio Antano Lastausko albumo bei piligrimai.lt archyvo.
