Savo samprotavimais išdrįsau nueiti į vieną nuostabiausių šalia mūsų esantį pasaulį, kuriam daviau vardą iš didžiosios raidės – Nežinomybė. Šį žodį vartojame gana dažnai, bet retas kuris jaučia jį kaip milžinišką, neaprėpiamą pasaulį, realiai egzistuojantį šalia mūsų. Tam tikra prasme mūsų pragmatiška auklėjimo ir švietimo sistema mus yra gerokai nuskriaudusi – įpratino gyventi ne realiame pasaulyje, bet vadovėlių, enciklopedijų, matymo ir lytėjimo, o tiksliau – žinojimo pasaulyje. Jis taip pat nuostabus ir turtingas, tik tiek, kad jis aiškiai ribotas ir nėra tas realus pasaulis, kuriame iš tiesų gyvename. Mus supantis realus pasaulis – tai nepakartojamai spalvingesnis, įstabiausių raštų audinys iš tviskančių Nežinomybės gijų, tarp kurių kaip ataudai matyti ne mažiau spalvingos ir mūsų žinojimo gijos.
Nežinomybę galima pajusti ar net paliesti čia ir dabar, bet dar ryškiau jos gijos sutviska pažvelgus iš Kosminių aukštumų ir kosminių ateities laiko intervalų. Iš kuo toliau mes žvelgsime, tuo labiau ryškės Nežinomybės perteklius. Bet pripažindami Nežinomybės gausėjimą lekiančio Žemės civilizacijos traukinio vingiuose, mašinistams vis užmetant anglies į garvežio pakurą, tuo gyvybiškesnė būtinybė praskleisti Nežinomybės duris ar nors langelį, kad pamatytume sekantį bėgių vingį ar raudonai šviečiantį semaforą. Jeigu mes tos būtinybės nesuprasime, prisimenant nieko gero nežadančias prognozes, galima nuogąstauti, kad tos būtinybės nebereiks – gal iešmininkų mes jau neturime.
Pagrindinis mąstančio žmogaus santykis su Nežinomybe būtų pagarba Nežinomybei. Todėl šiandieninis rūpestis jauno žmogaus dvasine branda neišvengiamai veda prie:
– žmonijos egzistencijos priklausomybės nuo Kosminio pasaulio suvokimo;
– žmonijos atsakomybės už savo veiksmus, kurie gali nulemti žmonijos ateities egzistenciją kosminiuose laiko mastuose;
– Žemės civilizacijos vystymosi alternatyvų paieškų kosminės ateities perspektyvoje;
– fundamentaliausių gyvybės ir proto atsiradimo ir egzistavimo Visatoje klausimų.
Keletą tokių klausimų pacituosiu:
- Kokias aukščiausias evoliucijos pakopas kosminėje laiko begalybėje gali pasiekti atskiras protaujantis individas ir tokių individų visuma – planetinė civilizacija?
- Ar šalia Žemės civilizacijos techninio-energetinio-informacinio vystymosi kelio egzistuoja kitokie Egzocivilizacijų vystymosi keliai?
- Kokia Proto fenomeno kilmė, prasmė ir paskirtis Visatoje?
Šie klausimai šiandien neturi atsakymų. Tačiau neabejoju, kad žmogaus ir žmonijos gyvenimas tokių klausimų erdvėje būtų daug prasmingesnis ir išlikimo vilčių teikiantis.
Prisipažinsiu, rašydamas antrą šio straipsnio dalį, išeidamas į Kosminį pasaulį, susiedamas jį su mūsų žemiškomis ir skaudžiomis problemomis, tikėjausi, kad šios mintys atves skaitytoją prie veidrodžio, kuriame jis pamatys unikalią, nepakartojamą ir vienintelę tokią protaujančią asmenybę visoje Visatoje, ne tik Lietuvoje. Visatoje laikas matuojamas milijardais metų į praeitį ir į milijardų metų miglose skendinčią ateitį. Tuo tarpu kiekvieno iš mūsų laikas šioje Žemėje, mažame Visatos kampelyje tik dviženkliu skaičiumi nulemtas. Bet mintimis ir jausmais mes galime aprėpti visą Visatą, kaip aprėpiame savo vaikų ir anūkų ateitį. Ir šioje realaus gyvenimo ir jausmų begalinėje aprėptyje yra viena taip pat unikali ir nepakartojama kiekvieno iš mūsų galimybė – palikti šioje Visatoje, šioje Žemėje, šioje Lietuvoje, šiame kaime ar mieste, šioje Tavo šeimoje prasmingus pėdsakus, kuriais didžiuosis Tavo tėvai, kaimynai ar net Lietuvos žmonės. Tie, kurie sugebės tai pamatyti veidrodyje, tikiu – tikrai turi šansą tapti Tėvais ir Mokytojais, Politikais ir Teisėjais.
Būsiu dėkingas sulaukęs Jūsų kritiškų komentarų.
Rašykite adresu: Gunarask@gmail.com
Gunaras KAKARAS
(Pabaiga)