„Kas yra gyvenimas? Tai veikimas, paremtas žinojimu. Kai veikiame nežinodami, ne gyvename, o… žaidžiame, taigi žaidimas – nežinia, darymas nežinant, tad daugelio gyvenimą galima vadinti žaidimu, bet dar daugiau yra tokių, kurie nesugeba atskirti gyvenimo nuo žaidimo, – sako vilkaviškietis Albinas KURTINAITIS (g. 1934 m.), neįtikėtino talento, išskirtinės erudicijos etnokultūros tyrinėtojas. – Jei noriu gyventi ir nežinau, turiu klausti, jei negaliu paklausti tiesiogiai, turiu klausti per tarpininką, o tada jau veikti – gyventi, ne žaisti. Štai todėl Žodis ir tikĖjimas – pamatiniai akmenys“.
Etnokultūros tyrinėtojas, išleidęs knygas „Baltasis žodis“, „Dvigalvis ir dviuodegis žirgas“, „Milda. Karalaitė ir varinis vilkas“, „Lietuvių tautosakos pradžiamokslis“, „Senieji vyžiai ir jų paminklai“, „Garnio vaikai“, „Tautos dvasios turtai“, ne vien mūsų krašte žinomas itin savitu požiūriu į mūsų tautos, netgi pasaulio istoriją, kultūrą, o jo tyrinėjimų išvados, įžvalgos supurto netgi didžiausią skeptiką.
Tikruosius universitetus praėjo Sibiro gulaguose
Albinas Kurtinaitis, kaip rašoma buvusio saugumo ataskaitoje, „perka knygas, kurių niekas neperka, ir domisi tuo, kuo niekas nesidomi“. Žmogus, kuris savo gyvenime mokęsis daugelyje mokymo įstaigų (pradžios mokykla, vidurinė, technikumas, Kauno politechnikos institutas), tikruosius universitetus (nors jokio diplomo už tai negavęs) praėjęs Sibiro gulaguose: nemaža inteligentų, įvairių sričių mokslininkų, profesorių buvo jo likimo draugai, tad imlus protas sėmė viską, ką tie šviesuoliai dosniai dalijo, – žinias, gyvenimiškąją išmintį. O vėliau, kai grįžo į Lietuvą, A. Kurtinaitis ėjo toliau savo gyvenimo keliu, derindamas tradicinį šeimyninį gyvenimą, rūpesčius, darbą (dirbo Vilkaviškio „Pasagoje“, Marijampolės kraštotyros muziejuje) su įstabiuoju pomėgiu. Albino Kurtinaičio pomėgis, kuris tapo jo tikruoju gyvenimo būdu, neįprastas: ieškoti to, ko nepametė. Vis tik taip ieškodamas atrado ištisą pasaulį, kupiną paslapčių, pasaulį, kuris nuo mūsų nutolęs per tūkstantmečius, tačiau gyvas žodyje, gyvenimo filosofijoje, nors niekaip kol kas nesuderinamas su tradicine Lietuvos istorijos samprata. Tiesa, tą pasaulį puikiai atspindi mūsų tautosaka, archajiška, paveldėta iš pačios indoeuropiečių prokalbės kalba…
Nesidairant į „didybes“
„Besikaupianti tyrinėjimų medžiaga apie Sūduvą tiesiog verčia netylėti, reikia daug ką papildyti, kai ką net paneigti, – rašė Albinas Kurtinaitis savo knygos „Garnio vaikai“ pratarmėje. – Negalima remtis vien archyvų fondais ir konferencijomis – vietinė istorija vietiniams gyventojams turi tapti kasdienybe – juk tai jų turtas, jų palikimas. Tokia nežinomybė baisi: naikinami ne tik dvasiniai ar medžiaginiai paminklai – naikinama ir vietinė atmintis. Žmogus be atminties yra invalidas, nesuvokiantis laiko, įstatymų, aplinkos ir visuomenės, kurioje gyvena. (…) Kai paaiškini, kai parodai paminklą, kurio jie nežinojo, su gailesčiu pasako: „O IŠ KUR MES GALĖJOME ŽINOTI?“ Baisu! Europos vidurys. Čia visą laiką gyvenome. Paminėti istoriniuose šaltiniuose prieš du tūkstantmečius, išsamiau apmąstome tik 500 metų laikotarpį. (…) Et, geriau nesidairyti į didybes, nesiklausyti garsenybių – geriau pasikalbėti su kalneliais ir upeliais, su seneliais ir vaikeliais, su šventa mūsų žemele ir kitiems papasakoti apie tai, kas sužinota, kas išgirsta, suvokta.“
O tie kalneliai, upeliai, šventa žemelė – visas Sūduvos kraštas – autoriui papasakojo daug. Juolab kad kiekviena jos pėda ištyrinėta, išvaikščiotas kiekvienas kampelis, ne viena naktis praleista po atviru dangum klausiant, klausantis, girdint ir suvokiant…
„Viskas prasideda nuo… klaidos“
„Viskas nuo klaidos prasideda, – sako A. Kurtinaitis. – Nuo 1958 m. ieškojau kunigų kapo. Radau 2002 m. Iki to laiko – klaida, kuri tęsėsi daugiau nei keturiasdešimt metų. Netoli Vištyčio į Šiaurę (11 km į Pietus nuo Virbalio), pasirodė, ir yra tas kapas. Koks nusivylimas laukė, kai iškasęs apie tris metrus gylio neradau nieko… Paslaptis vėliau tik išaiškėjo – aš nieko ten ir negalėjau rasti, mat teokratinės santvarkos laidotuvių papročiai, ypač laidojant kunigą, gerokai skyrėsi nuo mūsiškių. Užėjau ir pirmojo kunigų kapo pėdsakus – netoli Vištyčio buvęs antrasis, kur laidota jau išsisėmus pirmajam kapui. Tris paras tada vos neišprotėjau – kasu, bet nieko nėra. 8 m pločio, apie 37 m ilgio molio kalnas. Žinau, kokios turi būti karalių, didikų įkapės, ne kartą esu su archeologais kasinėjęs, o čia nieko nėra. Smėlis, akmenys, molis – ir viskas. Tik kažkokios ertmės esama. Raktą šios mįslės įminimui tautosakoje radau. Pasakoje „Ruduolėlis“ parašyta: „Seselė brolelio kaulelius visus alei vieno surinko į baltą skepetą“. Tuomet viskas paaiškėjo: nieko negali likti. Nepalikti jokio ženklo, kad tu gyvenai šiame pasaulyje. Senojo tikėjimo buvęs ir Vytautas (jis buvęs ir krivaitis, ir kunigaikštis, ir karalius). Tad juokingai atrodo visi istorikai desperatiškai ieškantys jo kapo. Neras, niekada neras, kad ir kiek beieškotų, nes jo nėra!“
Teokratinė santvarka, kunigas
Čia reikėtų stabtelti. A. Kurtinaitis kalba apie laikus, nutolusius nuo mūsų dienų net ne per šimtmečius, o per tūkstantmečius. Ir net ne keletą, o keliolika! Štai, pavyzdžiui, teokratinė santvarka – niekur apie ją nerasite istorijos vadovėliuose, o, pasak A. Kurtinaičio, ji iš tikrųjų egzistavusi. Tiesa, prieš 14 tūkstančių metų. Tai buvę laikai iki tvano ir iki ledynmečio, laikai, apie kuriuos rimti istoriniai šaltiniai tyli, o gal ir iš viso tokių nelikę. Teokratinėje santvarkoje valdęs Dievas, iš kurio viską žmonėms per tarpininkus perdavęs kunigas. Pirmutinio kunigo vardas išlikęs – Šeša. Jis atsiradęs prieš beveik 14 tūkstančių metų. Vienas kunigas buvo 330 000 kvadratinių kilometrų plote. Kiti dvasininkai buvo krivaičiai, buvo tarpininkas, krivis. „Ku“ reiškia „ne“, „nyga“, „nėgė“ (yra ir tokia žuvis) – saitas, ryšys. Reiškia, jog kunigas su žmonėmis neturėjo ryšio. Jis eidavo į susitikimą su Dievu, su kitais dvasininkais bendraudavo per tarpininką, vadinamą paparčiu (nuo to ir išlikę – kas paparčio žiedą ras, tas viską žinos). Mat papartis viską žinojo, ką kunigas perduoda iš Dievo. Kunigas į susitikimą su Dievu eidavo kartais tik kartą per 100 metų, kartais – kartą per 10 metų, priklausomai nuo to, ar būdavo reikalas, kylantis iš žmonių. Tuomet kunigas pats Dievo prašydavo, kad jį priimtų. Dažniausiai pats Dievas jį šaukdavo. Šitam susitikimui būdavęs ypač sudėtingas pasiruošimas. Dievas – tai gyvybė, gyvybė – tai ugnis. Ta vieta, kur kunigas eidavo susitikti su Dievu, būdavo atitverta, niekas prieiti negalėdavo. Jei tai būdavo molis, tai po susitikimo likdavo tik smėlis. Kai jis sugrįždavo, į jį niekas negalėdavo pažiūrėti, prie jo prisiliesti, nes tai galėdavo pasibaigti mirtimi. Kunigas turėdavo ataušti, tik tada galima būdavo prie jo prisiartinti.
Kunigus krikštijo prie Šešupės. Vienas numiršta, tik tada kitas ateina. Beveik visi be išimties kunigai yra prisikėlę. Galėjo prisikėlimo metu šitą kūną išmesti, atiduoti, galėjo dar su juo gyventi. Tad labai sunku nustatyti tų kunigų valdymo laiką, jų veiklą. Bet jis yra buvęs ir prieš 7 tūkstančius metų.
Teokratinė santvarka, gyvavusi ištisus tūkstantmečius, baigiasi XVI amžiaus pradžioje. Sūduvos krikštas, prasidėjęs 1520 m. Simno bažnyčios pastatymu, užveria taip tolimos istorijos puslapius, kad niekas net nemano juos egzistavusius… Šiek tiek vėliau prasideda kultūrinė Lietuvos revoliucija: 1547 m. Mažvydas išleidžia pirmąją lietuvišką knygą, pasirodo pirmosios lietuvių kalbos gramatikos – tarsi tauta tik gimsta, nors iš tikrųjų jos dvasinis gyvenimas aktyviai velkamas į svetimų rūbus, siekiant atimti tai, kas jai brangiausia, – savastį…
Lietuviai – atėjūnai nuo Egipto, nuo seno išpažįstantys Dievo Trejybę?
Vis tik nepalankus tautai likimas neišplėšė iš jos senųjų šaknų. Viskas išlikę iki šiol, tik per šimtmečius apaugo tam tikru istoriniu kiautu, kurį nulupę vėl regime savo šaknis, dar maitinančias mus senųjų tikėjimų tiesomis. Mes, lietuviai, anot A. Kurtinaičio, esame trejybijinkai, tai yra išpažįstantys trejybę. Dievas yra vienas. Yra jo dvasia, kūnas, bet kūnas dar ir sūnų apima, ir prisikėlimą. Ruduolio ženklas – prisikėlimo ženklas. „Jo grafinis vaizdas iškaltas ant Algirdo, Jogailos ir Vytauto pinigėlių šalia kryžiuko. (…) Ruduolis yra paukštis. Jis reiškia dvasios mirtį ir prisikėlimą – dvasios pasikeitimą – dvasios kaitos pabaigą“ („Senieji vyžiai ir jų paminklai“). Iki šiol išlikę Lietuvoje daugybė vietovardžių su šaknimi „rud“. Taigi etimologija – ne žodžiai „rudas“, „rūda“…
Gedimino stulpai – mūsų trejybės ženklas. Krikščionybė viską perėmė. Dievas tik vienas, dvasios, dievaičiai reikalus tvarkė, jie ir vardus turėjo.
„Mes nuo Egipto atėję, – tęsia A. Kurtinaitis. – Esame žalčiai. Kur pirma Nilo atšaka, ten stovėjo Jonų miestas (žodžių „jonis“, „jonas“ reikšmės: motinos įsčios, prasidėjimas motinos įsčiose, gimimas, sostas, sostinė, tėviškė, valdovas, karalius, visų karalių valdovas), žymimas stulpų. Tie stulpai – trejybės ženklas. Ant kiekvieno altoriaus – trys stulpai – dievybės ženklas“. Dievo Trejybę įvedė pirmasis kunigas Šeša.
„Maždaug prieš 7400 metų žalčių giminės vienuoliai ir kariai apėjo visą Baltijos – Žaltijos rytinį krantą ir kiekvienai giminės genčiai nustatė gyvenamųjų vietų ribas“, – skaitome A.Kurtinaičio knygoje „Senieji vyžiai ir jų paminklai“.
Šventos vietos
Kas dar mums liko iki mūsų dienų be tolimą praeitį liudijančių vietovardžių, senųjų tradicijų, archajiškos kalbos? Pasak A. Kurtinaičio, tebeliko šventos vietos. Tebėra dar jos – čia ir dabar…
Šventų vietų kultūra, kaip sako A. Kurtinaitis, atsiradusi prieš 90 tūkstančių metų, nors Dievo kurta Visata ir taip yra šventa. Bet… Yra toje Visatoje, Žemėje šventų vietų… Ne Dievas nustato vietos šventumą – žmogus. Dievas negali ir krikštyti – krikštyti gali žmogus. Taigi ir šventąsias vietas krikštijo krikštyti žmonės.
„Jei visa Visata šventa, tai kam dar šventinti? – sako A. Kurtinaitis. – Pasirodo, tam, kad tas šventinimas kryptį duotų“.
Šventų vietų apstu ir aplink mus. Štai yra šventas kelias Marijampolėje, nuo senosios užtvankos į tilto pusę – per Šešupę jis ateina. Jei bloga, gali juo pavaikščiot, bus geriau. Šešupė taip pat šventa – ne veltui kunigai joje nuo senų laikų buvo krikštijami, be to, upė vardą gavusi nuo pirmojo kunigo Šešos. Šventas Šešupės vanduo dar ir dėl to, kad į ją daug šventų vandenų suteka.
Piliakalniai – senosios dvasinės kultūros liudininkai
Šventos vietos yra ir piliakalniai, kurie, pasak A. Kurtinaičio, buvo pilami pirmiausia dėl dvasinių reikalų. „Lietuvoje piliakalniai buvo pilami neva tam, kad apsaugotų nuo priešų, – sako A.Kurtinaitis. – Juokas ima. Juk yra piliakalnių, ant kurių telpa ne daugiau kaip dešimt vyrų.“ Piliakalnių prasmė dar iki galo tikrai neatskleista. Tai (su šia mintimi, ko gero, sutiks ir solidžius mokslinius laipsnius apsigynę tyrinėtojai) mažiausiai tyrinėti objektai, bylojantys ne tik apie istoriją, bet ir apskritai apie civilizacijos, etnografijos, netgi teosofijos raidą mūsų krašte. Statistika skelbia, jog iš 993 Lietuvoje esančių piliakalnių oficialiai ištyrinėti tik 184, na, o Sūduvoje esantys piliakalniai beveik išvis netyrinėti… O be reikalo, nes, anot A. Kurtinaičio, mūsų kraštas visos tautos istorijoje ne tik tarme, tapusia lietuvių bendrinės kalbos pagrindu, garsus: čia reikia ieškoti atsakymų netgi į pamatinius viso pasaulio civilizacijos formavimosi klausimus…
Piliakalniai, pasak A. Kurtinaičio, buvo pilami… kepurėmis! Nukertamas storas medis, per pusę perskeliamas, išskobiamas vidus, kitam gale padaromos dvi rankenos, užkabinamas vąšas (tai ir buvo vadinama kepure), ir vienas žmogus lauką aria, o kitas su arkliais ar jaučiais už tų dviejų rankenų susemia tą suartą žemę. Kone pusę tonos žemių viena „kepurė“ susemia!
„Kodėl pylė kalnus, bažnyčių bokštus statė? – sako tyrinėtojas. – Ogi spinduliai per bokštą eina ir susikerta. Tai būtų lyg ir nulinis taškas, tačiau tame nulyje viskas telpa. Taigi ir piliakalniai buvo pilami kaip piramidės“. Tos savotiškos piramidės – piliakalniai – turėjo neįkainojamą dvasinę vertę.
Atlantida: mitas ar tikrovė?
- Kurtinaitis turi ir savo versiją apie legendinę Atlantidą ir… jos tikrąją buvimo vietą.
Atlantida… Kadaise, kaip teigia senovės paslapčių ieškotojai, tobulas pasaulis, kurį neva pasiglemžė vandenynas ir laikas. Sala arba žemynas, kurį savo 360 m. pr. m. e. sukurtuose dialoguose „Timajas“ ir „Kritijas“ paminėjo senovės graikų filosofas Platonas. Atlantida taip pat vadinama tos salos sostinė, o jos gyventojai – atlantais. Pasak Platono, tai buvo aukštos kultūros ir turtingų žmonių šalis. Salos viduryje buvo derlinga lyguma, kurios centre stūksojo kalva. Čia iš žemės tryško šalto ir šilto vandens šaltiniai. Buvo daug metalų, upėse ir ežeruose – daug žuvų, žvėrių ir gyvulių, augo paslaptingas medis, kuris davė maisto, gėrimų ir kvapnių aliejų. Atlantidoje buvo labai gražūs miestai, šventyklos, uostai, rūmai, laivų statyklos, pirtys, baseinai. Atlantai užrūstino dievus ir šie salą paskandino.
Vis dėlto Atlantida, kaitinanti protus ištisus šimtmečius, dar neatrasta. O jos ir neatras, kaip teigia A. Kurtinaitis, mat ne ten, kažkur vandenyno dugne, ieško visiškai ignoruodami akivaizdžią žemės geologinę raidą… Kodėl dabar, kodėl būtent jis pašauktas įminti šią paslaptį? Ogi todėl, kad pribrendo laikas (beje, visos paslaptys, kokios jos bebūtų, visada glūdi šalia mūsų, tačiau į dienos šviesą jas galima ištraukti tik tada, kai ateina tam laikas – ir čia jau nieko nepaskubinsi…).
Taigi Atlantidos, anot A.Kurtinaičio, nereikia toli ieškoti. Ji čia pat, tačiau pradingusio miesto nereikėtų vadinti Atlantida – šis pavadinimas duotas vien dėl to, jog buvęs prie Atlanto vandenyno. Tikrasis vis neatsakytų klausimų tebekeliančio miesto, kurį pasiglemžė laikas, pavadinimas, anot A.Kurtinaičio, yra Bala. Ir nereikia jos ieškoti vandenyno dugne: geomorfologiniai procesai lėmė, kad šis dingęs pasaulis niekur neiškeliavęs iš dabartinės Lietuvos, ir dabar čia dūli vadinamųjų pilkapių paslapčių saugomas… Tyrinėtojui Bala atsivėrė atradus Balkalnį, nepaprastą vietovę, esančią netoli Pajevonio (Vilkaviškio raj.), kuri leido atskleisti ne vieną paslaptį.
Dar 1982 m., kaip pamena, vaikščiojęs čia, Balkalnyje, su sūnum ir draugu (iš tos vietos buvo kastas smėlis ir ant kelio vežtas), kai dėmesį patraukė, jo žodžiais tariant, „tokios bandutės akmeninės“. Nusistebėjo, tačiau taip ir liko. Gerokai vėliau, jau 1990 m., nepaaiškinamos nuojautos vedamas vėl čia sugrįžo, bet nieko nerado, nors, kaip teigia, tris paras rausėsi. „Susidėjau kuprinę, – prisimena tyrinėtojas, – žiūriu: akmuo šalia guli… Paėmiau tą akmenį, ant delno pamėčiau, o paskui už kokių 700 žingsnių numečiau. Tik girdžiu zzzzzz, o paskui lyg koks varpas suskambėjo. Pasiimu vėl tą patį akmenį, atsiklaupiu, klausau – skamba 20 m skersmens vieta, toliau – ne. Kas ten gali būti? Vanduo? Uolienos? Išsipjaunu dvi vyteles – virgules, vieną blindės, kitą karklo, ir ateinu į tą vietą. Randu vieną vandens gyslą, antrą… trečią… O paskui… Virgulės kyla ir leidžiasi…“ Suprato: tai pirmasis žingsnis į tūkstantmečiais nuo mūsų praeitin nutolusį pasaulį, tik tuomet, ko gero, nenumanė, kaip toli jis nuves – netgi iki legendinės Atlantidos…
Tik ją reikėtų, kaip minėta anksčiau, vadinti Bala… Albinas Kurtinaitis, užaugęs šalia šių vietų, kaip rodo jo tyrinėjimai, saugančių daugybę paslapčių, tad atsigręžęs į tolimą savo giminės praeitį mato nemaža ženklų, kurie rodė kažką nepaprasta esant visai šalia. „Mano mama ir jos pusbrolis pasakodavo, – prisimena tyrinėtojas, – kad kai jie buvo dar vaikai, sekmadieniais matydavo, kaip eina mano tėvo tėtukas į bažnyčią. Ties sodybos vartais stovėjo toks nemažas akmuo. Tai jis tą akmenį priėjęs mušdavo kriukiu: „Ko tu čia guli? Ko tinginiauji?“ – ir burbėdamas nueina šalin. Ir kiekvieną kartą šitaip – ramiai pro tą akmenį nepraeidavo. Apsišvietęs gi žmogus buvo. Jis mirė 1922 m., aš gimiau 1934 m. Mažas, gal kokių 3 m., aš tupiu ant to akmens, grožiuosi saulėlydžiu, kylančiu nuo lankų, upelio rūku. Tupėdavau ir tupėdavau ant to akmens. Dabar galvoju – kodėl taip? Iš kur tas akmuo, kur jis buvęs? Ant kalno? Ne! Pamatuose? Ne? Prie gatvės? Taip! Virgulėmis atsakymus gavau. Pradėjau miesto vartų ieškoti…“
Kol suvokė, tvirtai įsitikino, koks miestas gimtosiose apylinkėse prieš daugybę tūkstantmečių stūksojęs, kokie buvę jo gyventojai, koks likimas tiek juos, tiek patį miestą ištikęs, praėjo ne vienas dešimtmetis, kol A. Kurtinaitis pagaliau galėjo pasakyti: taip, legendinė Atlantida, arba tiksliau Bala, buvusi čia, senųjų Pajevonio pilkapių, piliakalnių ansamblio prieglobstyje, 5 kilometrai nuo tuomet plytėjusio Atlanto vandenyno. Apskritai šio unikalaus tyrinėtojo gyvenimo būdas, ko gero, ne vieną, švelniai tariant, stebintų. Visas savo vasaras žmogus praleisdavo kaip tikras atsiskyrėlis, pamiršęs, jog egzistuoja civilizuotas pasaulis: gyvendavo palapinėje, valgyti virdavo ant laužo, tik retkarčiais pakeisdamas savo dislokacijos vietą – nuo vieno piliakalnio ant kito. Šiuo metu A. Kurtinaitis, savitais tyrimo metodais sugebėjęs daug paslapčių išaiškinti, išvykas „po kalnelius“ jau derina su nakvynėmis namuose – amžius nebe tas…
Bet grįžkime prie Atlantidos. „Atlantidos miesto nebuvo, buvo Bala, tik kadangi jis buvo prie Atlanto, taip jį vadino“, – pasakoja A. Kurtinaitis. Sužinojęs tyrinėtojas ir kitą svarbų dalyką: šis miestas buvo įkurtas prieš 14800 m., paskui atsidūrė po vandeniu ir po ledais, dingo prieš 12200 m. Ir štai po tvano jis iškilęs čia, dabartinėse Pajevonio apylinkėse… „Tai mažiausia nukentėjusi žemė per paskutinį karą“, – sako A.Kurtinaitis, turėdamas omeny visus kataklizmus, ištikusius mūsų planetą.
Kokie žmonės buvo atlantai (balai)?
„Balkalnyje yra statiniai, kuriems 94, 60, 30 tūkstančių metų, ir priešpaskutinis, kuriam – 14 tūkstančių metų, – pasakoja A. Kurtinaitis, minty turėdamas garsiuosius Pajevonio piliakalnius (nors Bala su Pajevoniu nieko bendra neturi, šiuo vietovardžiu operuojame tik tam, kad būtų lengviau orientuotis), iš pažiūros ramybe alsuojančius gamtos prieglobsčius. – Unikalūs šie statiniai, reikalingi žmogui, kad jis turėtų pastogę, šilumą, šviesą, kad viskuo, ko jam reikia, galėtų apsirūpinti“. Į pačią Balą, nuo Balkalnio nutolusią į Vakarus tik per 300 metrų, vedė šventas kalnas. Iki šių dienų likę akmeniniai pamatai. Ten, anot A. Kurtinaičio, buvo gal 12 gatvių: 8 gatvės buvo spindulinės, ėjo iš centro, kitos – aplink. Čia ir gyvenusi balų gentis. Žodis „balas“ reiškia galingas. Ne vieno tūkstantmečio praeitį iki šiol mena tuose kraštuose išlikę vietovardžiai: pavyzdžiui, Ožkabaliai, Vilkabaliai… (vadinasi, senieji gyventojai kažką žinoję ir tą žinojimą bent pavadinimuose išsaugoję…).
Pačioje Baloje buvę dvi zonos: viena, užėmusi apie 25 hektarų plotą, buvusi išorinė, kita – vidinė, jos plotas buvęs apie 4 hektarai. Baloje, arba Atlantidoje, kaip mėgstama pasaulyje sakyti, gyveno iš tiesų nepaprasti žmonės: vyrai ir moterys, tačiau jie gyveno ne šeimomis. „Žmogus, – aiškina A. Kurtinaitis, – tai vyras ir moteris. Žmogus gali gyventi dvejopą gyvenimą: lytinį (turėti palikuonių) ir dvasinį. Kūniško (lytinio) gyvenimo jėga akivaizdi: ką gali padaryti vyras ir moteris, to negali 1000 vyrų ar 1000 moterų atskirai. Lygiai tas pats yra ir dvasiniame gyvenime“. Baloje gyveno vyrai ir moterys, kurie nepratęsdavo giminės – neturėdavo palikuonių. Bala gyvavo 2500 metų. Tas miestas buvęs uždaras. Tiek moterys, tiek vyrai turėjo vardus, tačiau išėję už miesto vartų, vardų jau neturėjo – jie buvo tiesiog balai. Papildydavo juos iš aplinkos; būdavo jie naujokyne, iš naujokyno išeidavo porom į Balą… Pasak A. Kurtinaičio, poros (arba neprisikėlusieji) gyvenę išorinėje Balos vidinėje dalyje – tik prisikėlusieji (jie poromis negyvenę). Prisikėlusiaisiais galima vadinti ypatingą dvasinę jėgą išsiugdžiusius žmones, galėjusius nugalėti mirtį, keisti savo kūną, kitaip tariant – vizualiai matomą formą. Taigi Balos gyventojų gebėjimai išties buvę nepaprasti, jie turėję Žinojimą, kuris aplinkiniams gyventojams (netgi netoli gyvenančių ar esančių už kelių šimtų kilometrų nuo Balos) buvo tiesiog nesuvokiamas, neprieinamas… Balos gyventojai – teokratinės santvarkos atstovai (Dievas yra ta jėga, kuri verčia suktis pasaulį, o Balos žmonės – tos jėgos valios vykdytojai). Jų pasaulyje dieviškoji Trejybė turėjo tikrąją sampratą: tai, kas nekinta (pavyzdžiui, dvasia kinta laike, tačiau nepavaldi ervei, o štai kūnas kinta jau ir erdvėje, ir laike…).
…Prieš 14 000 m. buvę ten trys šventyklos: Dievo Tėvo, Sūnaus ir šv. Dvasios. Dabar išlikę tik suakmenėję kaulai, kuriems 14 tūkstančių metų, iš netoli Balos buvusio kapinyno… Lygiai ant tos Balos, tik ant mažesnio ploto, prieš 4700 m. apsigyveno vienuoliai bagariai. Senasis teokratinis tikėjimas, kurį praktikavo ir vienuoliai bagariai (tarsi perėmę iš Balos gyventojų) Dievo nurodymu buvo sustabdytas, anot A. Kurtinaičio, 1495 m. Apie 1536 m. numirė paskutinis bagarių vienuolis, o paskutinis kunigas numirė 1523 m…
Atlantidos (Balos) žlugimo misija – pasaulio išgelbėjimas
Taigi kodėl žlugo pasaulis, jei jo gyventojai niekam nebuvo nusikaltę? Priežastis, anot A.Kurtinaičio, – klaida, dėl jos viskas prasideda. Tik nereikėtų tos klaidos suvokti kaip pačių Balos gyventojų nuklydimų ar paklydimų… „Žmogus visais laikais buvęs neįtikėtinai veiklus, – sako A.Kurtinaitis, – ne tik šiais laikais jo „veikla“ tokia aktyvi buvusi, kad net galėjusi visą planetą sunaikinti.“ Taigi pernelyg didelis, neišmanantis aktyvumas ir yra toji lemtingoji klaida, dar daugiau – ji kaupiasi į klaidų virtinę. „Kai klaidą tyrinėji, – mano A.Kurtinaitis, – randi tiesą. Bet jei ja pasiremi, nuo jos gimsta kitos klaidos, taip tas kamuolys vyniojasi, kol galų gale prieini aklavietę. Klaidos kaupiasi į vienetą – jėgos vienetą, kol tas gali sprogti. Taigi galų gale klaida sunaikinama, bet tas sunaikinimas gali būti panašus į katastrofą: žemės drebėjimą, potvynį ar panašią stichinę nelaimę“. Vadinamosios Atlantidos (arba Balos) žlugimas – savotiškas žmonijos klaidos sunaikinimas. Katastrofa? Galima vadinti ir taip. Tiesiog Balos gyventojai įvykdė tai, kas turėjo įvykti. Jie įvykdė savo misiją, o kai įvykdė, tai ir pasitraukė. Balos gyventojai turėjo labai daug misijų. Jie buvo tiesioginiai Dievo valios vykdytojai. Bala žlugo tam, kad Žemė būtų išgelbėta. Tolesnis Balos egzistavimas jau neturėjo prasmės, todėl ir buvo sunaikintas. Sunaikinta, bet neištrinta. Atlantida žlugo, bet Žemė liko apsaugota… Taigi Balos žlugimas nėra Dievo bausmė, nes Dievas nieko nebaudžia – save patį baudžia žmogus…
Pasaulio pabaiga ne kartą jau buvo
Kodėl mes kaip akli kačiukai, žvelgdami į praeitį, vos po kruopelytę rankiojam tai, ką iš mūsų nusinešė laikas? Kodėl dažnai remiamės vien hipotezėmis, kurios vėl tam pačiam laikui bėgant subliūkšta, o vietoj jų imame tikėti vakar atrodžiusiomis fantastiškomis teorijomis? Nejau mes klajojame amžinai užburtu ratu, kur pradžią žymi pabaiga?
„Buvo laikai, kai žmonija buvo nušluota nuo žemės paviršiaus, kai priėjo prie kritinės ribos, – teigia A. Kurtinaitis. – Ir be įsikišimo pašalinės jėgos būtų žlugusi ne tik žmonija, bet ir visa planeta. Taigi vadinamoji pasaulio pabaiga ne kartą yra buvusi, o ir dabar mes prie jos artėjame. Pasaulio pabaiga – tai per didelis kiekis energijos prikaupta, tad ji kažkokiu būdu turi išsilieti. Štai ir dabar tos energijos pakankamai daug yra prikaupta, tad tereikia vieno išprotėjusio žingsnio, ir visa Žemė gali būti susprogdinta. Laimei, visada mus Dievas apsaugo…“
Anot A. Kurtinaičio tyrinėjimų, Žemėje būta keturių didelių katastrofų, kurios vienaip ar kitaip lėmė mūsų planetos reljefą, jo pokyčius. Pirmoji, pasak tyrinėtojo, įvykusi prieš 92 tūkstančius metų, antroji – prieš 63 tūkstančius metų, trečioji – prieš 32 tūkstančius metų ir ketvirtoji, paskutinioji, prieš 12 tūkstančių metų. Beje, įvairių tautų, kraštų mitologija labiausiai ir prisimena pastarąjį kataklizmą: būtent iš čia ir kilęs Pasaulinio tvano motyvas. Ar įmanoma tikėti, jog šis datavimas gali būti bent šiek tiek panašus į tiesą? Juk mūsų archeologija, istorija, paremta griežtais faktais, taip toli į praeitį nieko nėra užfiksavusi! Juk galbūt amžių glūdumoje dingo visi apčiuopiami įrodymai, o toji praeitis tiesiog jau laiko sunaikinta! „Nieko neįmanoma sunaikinti, – prieštarauja A.Kurtinaitis. – Per milijardus metų Visatoje niekas nėra sunaikinama. Sunaikinimu mes vadiname tai, kas netenka veikimo galios, bet vadinamajame Visatos kompiuteryje viskas yra išlikę ir visada viską rasti gali (nesvarbu, ar tai buvo prieš milijonus, tūkstančius metų, ar vakar, vis tiek yra)“. Tik ne visiems, kaip pastebi tyrinėtojas, duota paimti informaciją iš to „kompiuterio“…
Taigi ir apie vadinamąją Atlantidą, arba Balą, informacija išlikusi ir, jei tikėtume A. Kurtinaičiu, ji gan tiksli, išsami. Pirmiausia – kokios priežastys lėmė jos žlugimą? „Jei koks nors dalykas užbaigiamas ir toliau nereikalingas, – sako A. Kurtinaitis, – jį šiais laikais vadiname programos užbaigimu“. Manykime, jog taip buvo ir su vadinamąja Atlantida (čia tyrinėtojas paneigia Platoną, teigusį, kaip anksčiau minėta, jog tobulo pasaulio žūtį lėmė dievų rūstybė): jokios bausmės čia nebuvę.
Vieną Balos gyventojų palikimą, anot A. Kurtinaičio, šiandien mes puikiausiai žinome: tai, kad dabar yra bažnyčios, jų nuopelnas… Apskritai dvasinio gyvenimo plėtra netgi šiandieniniame sumaterialėjusiame pasaulyje – tai, kas liko iš kažkada buvusio tobulo miesto…
Visgi Platonas apie Atlantidos kultūrą kalba kaip apie materialiąją, o A.Kurtinaitis – daugiau kaip apie dvasinę. Kas teisus? „Platonas toje vietoje nebuvo, – sako tyrinėtojas. – Į Balą niekas negalėjo įžengti. Niekas nežinojo nei jų įstatymų, nei religijos – nieko. Galų gale Platonas užrašė iš kažkelintų lūpų išgirstą pasakojimą. Netgi pats pirmasis apie tai prabilęs galėjo primeluoti, tad ką kalbėti apie iš kelintų lūpų atėjusius gandus! Juk patys Balos gyventojai apie save nieko nepasakojo – o jei ir būtų papasakoję, kas juos būtų supratęs!“
Ilga kelionė ten ir atgal…
„Prieš tvaną, ledynmetį, – pasakoja A. Kurtinaitis, – dalis vyrų ir moterų išėjo iš Balos į Aziją, Artimuosius Rytus. Taigi, matydami, ką jie gali, moka, tų tautų žmonės juos praminė dievais, (pavyzdžiui, dievas Baalas – nuo Balos gyventojų), kitur – stebukladariais. Jie išėjo tam, kad pasaulis visiškai neatitrūktų nuo praeities, nuo Žinojimo… Kiek galėjo kiti žmonės iš jų priimti to žinojimo, tiek priėmė, tad todėl ir turime senovines civilizacijas, nežinia, anot istorikų, kodėl ir kaip iškilusias.“ Likusių tvano metu Balos gyventojų likimas sunkiai nuspėjamas: ar jie po vandeniu žuvę, o gal, būdami tokie galingi, sugebėję stichiją suvaldyti?..
Atlantidos, arba Balos, civilizacijos žmonės, kaip teigia A. Kurtinaitis, buvo žalčiai. Visa baltoji rasė yra žalčiai. Juodoji – begemotai, geltonoji – krokodilai. „Toks jų ryšys su mumis, – pasakoja tyrinėtojas, – kad jie buvo žalčiai ir mes esame žalčiai. Vadinasi, šaknys tos pačios. Prieš dingstant Atlantidai, po katastrofos, dalis iš jų patraukė į Afriką. O vėliau vėl sugrįžo į tą pačią vietą. Ar Balos gyventojai, pasitraukę į Afrikos žemyną, sukūrė Egipto civilizaciją? Liūdnas reikalas, į kurį negaliu atsakyti. Egipte mes pragyvenome apie 600 metų (ten, kur dabar yra Kairas). Buvome įkūrę savo sostinę – Jonų miestą – ir ten išbuvome apie 600 metų. Ar tuomet jau buvo piramidės, ar ne – nežinau… Pavyzdžiui, egiptiečiai nepriklauso nei baltajai, nei juodajai, nei geltonajai rasei. Jie sudaro dar vieną išlikusią rasę, atskirą. Tie egiptiečiai nieko bendra su Balos gyventojais, vadinamaisiais atlantais, neturi. Mes, lietuviai, turime, o jie – neturi.“ A. Kurtinaitis iškelia iš pirmo žvilgsnio labai paradoksalią mintį: Senovės Egipto civilizacija iškilusi ne po vadinamojo Pasaulinio tvano ar Balos (Atlantidos) sunaikinimo – taigi kad atlantai galėję būti senovės egiptiečių palikuonys, neturi jokio pagrindo. Senovės Egipto kultūra galėjusi būti išlikusi iš dar senesnių laikų, po antrosios ar trečiosios katastrofos, taigi ir datuojama būtų jau ne keliolika, o keliasdešimtimis tūkstančių metų…
„Kažkada mes iš visų labai skyrėmės savo gyvenimo būdu, – pasakoja A. Kurtinaitis. – Čia, Azijon, Afrikon atėję mes buvome balta varna. Grįždami iš Afrikos, mes trijose vietose: Kroatijoje, Bulgarijoje ir Ukrainoje, stovėjome. Mes visą laiką užsiėmėme žemdirbyste, gyvulininkyste, kai tuo metu Europoje dar nebuvo jokios kultūrinės veiklos…“
Ar yra tam įrodymų? Daugiau negu reikia: Nuo Viktorijos ežero einant, pilna lietuviškų žodžių, vietovardžių, išlikusių nuo anų laikų… „Taigi turėjome tais laikais neabejotiną įtaką, – sako tyrinėtojas, – pirmiausia egiptiečius apgynėme nuo juodosios rasės, kuri brovėsi nuo Pusiaujo. Vėliau vieni išėjo į Aziją, kiti grįžo į savo kraštą. Mes visą laiką buvome pačioje konservatyviausioje dalyje, nepaslankioje: kas buvo anksčiau, tas ir dabar likę. Pavyzdžiui, tautos atmintis puikiai išlikusi tautosakoje. Kitos tautos nieko neprisimena iš savo praeities, o mes viską žinome: pas mus net mažiausias vaikas žino, kad mes gyvenome Afrikoje: kūdikį atneša gandras (gi vaikus parneša iš tėviškės). Iš tėviškės, vadinasi, iš Afrikos…“ Taigi su per tūkstantmečius nuo mūsų nutolusia praeitimi mus labiausiai sieja kalba. Mūsų tautos unikalumas, kita vertus, ir yra tas, kad esame išsaugoję pačią archajiškiausią indoeuropiečių prokalbės kalbą. Ji gyva ne tik kasdieniniame bendravime – ir žilos praeities vizijose… Tad visai kitaip galėtume ir suprasti, rodos, primityvius dainuškos žodžius: „Ar iš balos tas gražumas mano prigimimo?“ Tik žodį „balos“ rašykime didžiąja raide…
„Savo atradimais dalintis su diplomuotais istorikais – tik laiko gaišinimas“, – apibendrina savo tyrinėjimus A. Kurtinaitis, gyvenantis gyvenimą, ne žaidžiantis, žmogus, kuriam Žodis ir tikĖjimas – viso jo gyvenimo pamatas. Galbūt tyrinėtojas ir teisus. Tas pats laikas parodys, kad tiesa sušvinta nužėrus tokiu storu sluoksniu užneštas dulkes. Laiko dulkes.
Laima GRIGAITYTĖ
Autorės nuotraukos.
