Pagrindinis > Žmonės > Asmenybė > Albinas Marčiukaitis: „Vaistai nuo senatvės… – dangus!“

Albinas Marčiukaitis: „Vaistai nuo senatvės… – dangus!“

 

Visuomenės nustatytos normos, ribos labai dažnai tampa tikromis Prokrusto lovomis – kankinančiais gniaužtais, rėmais, kuriuose sunyksta originalesnė mintis, laisvesnis požiūris. Paklusimas šiems gniaužtams turi savo kainą: pilkumos apraizgytą rutiną, žmogaus futliare gyvenimą, vadinamą tik egzistencija. Štai tuomet ir kyla akys į tuos drąsuolius, kurie ribas patys sau nustato gebėdami visuomenei netrukdyti, tačiau nelinkę jos normų laikyti postulatais. Šie drąsuoliai leidžia sau būti savimi: mąstyti ir gyventi pagal savo sąžinę, o ne žudančią sampratą – ką žmonės pasakys. Jiems aplinkinių nuomonė nėra stabdis savo siekiams, idealams realizuoti, jie eina pirmyn vedini didžiulės savidisciplinos, atveriančios duris tikrai vidinei laisvei, leidžiančiai priaugti sparnams.

Dvasinė ramybė, itin stipri savikontrolė, gebėjimas ribas nusistatyti sau pačiam  marijampoliečiui Albinui Marčiukaičiui leido ne tik įgyvendinti savo svajones jaunystėje, bet ir dabar,  šiandien švenčiant 70 metų jubiliejų, būti jaunatviškam dvasia ir kūnu. Lakūnas majoras, sportininkas, kurio lankstumo pavydėtų ne vienas jogos „asas“, ir… parašiutininkas, sukaupęs 760  šuolių bagažą.  Žmogus-legenda – taip jį trumpai apibūdina jo kolegos, žavėdamiesi jo ištverme, savidisciplina, išmintimi, nuoširdumu ir su metais jokiu būdu nenykstančia gyvenimo meile…

Besimokant vidurinėje mokykloje – du šuoliai parašiutu iš lėktuvo

Albinas Marčiukaitis (g. 1945 m.) Marijampolę drąsiai galėtų vadinti savo gyvenimo rėmais: šiame mieste gimęs, augęs, iš čia išėjęs, po daugelio metų, praleistų netgi ne Lietuvoje, vėl čia sugrįžęs – tam, ko gero, kad jau nebeišeitų iš čia. Gimtasis miestas Albinui nuo pat vaikystės ir sparnus dovanojo. Augo jis Tarpučiuose, šalia karinio dalinio aerodromo, tad lėktuvų gausmas, desantininkų šuoliai parašiutais šio rajono berniūkščiams buvo didysis masalas bent jau akims. Mokydamasis tuometinėje 2 -ojoje vidurinėje mokykloje (dab. – R. Stankevičiaus pagrindinė), lankė parašiutininkų būrelį, kuriam vadovavo kariškiai. Desantininkai, palaikydami itin draugiškus ryšius su mokykla, mokinukus rengė šuoliams iš lėktuvo su parašiutu. A. Marčiukaitis buvo tarp kitų, panorusių išbandyti šį ekstremalų dalyką. Toje pačioje mokykloje, klase vyresnis už A. Marčiukaitį, mokėsi ir vienintelis Lietuvos kosmonautas Rimantas Stankevičius, savo pažintį su aviacija pradėjęs taip pat nuo parašiutizmo: kai Albinas rengėsi pirmajam šuoliui, Rimanto įskaitoje buvo jau trys šuoliai… Nors dideli draugai ir nebuvo, Albinas su Rimantu visgi bendravo – pirmiausiai juos jungė anksti pasireiškusi dangaus trauka.

Taigi 1961 m. (A. Marčiukaičiui tuomet buvo 15 metų) pradėjo lankyti parašiutininkų būrelį: visą žiemą stropiai mokėsi sudėti parašiutą, rengėsi pirmajam šuoliui, su nekantrumu ir jauduliu laukė pavasario. Deja, dėl tam tikrų trukdžių pirmąjį šuolį atliko tik kitais, jau 1962 -aisiais, metais, kai iki septynioliktojo gimtadienio buvo likę net mažiau nei pusė mėnesio. Prisimena: šoko su kareivišku „dubu“ – parašiutu PD 47 (kupolo išklotinė kvadratinė, ne apvali kaip dabartinių „dubų“) iš lėktuvo AN-2 iš 800 metrų aukščio Sasnavoje (dabartinio aerodromo vietoje tuomet buvo kariškių aikštelė, skirta skrydžiams ir šuoliams). Iki šiol yra išlikęs pirmojo šuolio jaudulys, baimė, lydėjusi iki išsiskleidžiant parašiuto kupolui ir pakimbant ore. Nepamirštamas liko ir antrasis šuolis, buvęs vos po mėnesio: mat šįkart baimės jausmas buvo dar stipresnis, tačiau stipresnis buvo ir noras susilieti su bekrašte dangaus platybe. Šiais dviem šuoliais moksleiviška parašiutizmo karjera ir baigėsi.

Profesionalaus sraigtasparnių lakūno skraidymo stažas – 16 metų

Baigęs vidurinę mokyklą, A. Marčiukaitis nesiblaškė: žinojo, jog savo ateitį sies tik su aviacija – pasirinkimą lėmė ne vien pramušta galva parašiutams: vos penktokas būdamas, perskaitęs mokytojos rekomenduotą knygą apie garsų lakūną Valerijų Čkalovą, aviacija susidomėjo iš teorinės pusės. Ryžtingumo įkvėpė ir R. Stankevičiaus, metais anksčiau baigusio mokyklą ir jau studijavusio aviaciją, pavyzdys. Taigi taip A. Marčiukaitis, kaip būsimasis sraigtasparnių pilotas, atsidūrė prie Volgos upės, už 2000 km nuo gimtųjų namų, Syzranės (Rusija) karo aviacijos mokykloje. Tiesa, stodamas to nežinojo: tikėjosi, jog mokysis pilotuoti lėktuvus, tačiau lengvai nurijo pirmojo nusivylimo kartėlį, o vėliau net ir labai patenkintas liko ir mokslais, ir praktiniais užsiėmimais, pamilo ir sraigtasparnius. Po trejų studijų metų tapo diplomuotu sraigtasparnių pilotu, turinčiu ir leitenanto karinį laipsnį.

Jaunasis lakūnas pagal paskyrimą dirbti buvo išsiųstas į Baltarusiją – nedidelį Kobrino miestelį, kuriame buvo karinis dalinys. 16 metų ten skraidė su sraigtasparniais atlikdamas įvairiausias užduotis: teko ir gaisrus gesinti, ir potvynių metu teikti humanitarinę pagalbą, evakuoti stichijos ištiktus žmones. Išskraidęs per 2000 valandų, A. Marčiukaitis dėkoja dangui, saugojusiam jį nuo ypatingų nutikimų, tačiau neapsaugojusiam nuo bičiulių, kitų lakūnų, žūties: tekę matyti ir aviakatastrofų, ir sumaitotų pilotų kūnų, kuriems, deja, jau niekuo nebuvo galima padėti…  „Aviacijoje smulkmenų nebūna…“ – sako sraigtasparnių pilotas prisiminimais liesdamas tuos skaudžius įvykius.

1982 m., kaip kariškis, penkerius metus dirbo Vokietijoje (tuometinėje VDR), tačiau jau nebeskraidė: gydytojų komisija rado „kažką ne taip“, o 1987 m. išvyko dirbti į Saratovo karo aviacijos mokyklą: kaip dėstytojas, kaip instruktorius ir galiausiai – kaip štabo eskadrilės viršininkas. 1990 m. karinę tarnybą baigė, išėjo į atsargą turėdamas aukštą majoro laipsnį, o 1991 m. grįžo į Lietuvą ir įsikūrė gimtajame mieste. 

Inicijavo lakūno kosmonauto R. Stankevičiaus atminimo įamžinimą

Į Marijampolę  A. Marčiukaitis parsivežė ne tik aukštą karinį laipsnį, žmoną (su Valentina susipažino paskutiniaisiais studijų metais aviacijos mokykloje ir po metų draugystės susituokė), kurios dėl jos sunkios ligos praėjusių metų vasarą neteko, bet ir 360 šuolių su parašiutu bagažą. Vos įstojus į aviacijos mokyklą, šuoliai parašiutu tapo neišvengiami: vienas šuolis per metus buvo privalomas. Kai pradėjo dirbti, galėjo šio malonumo atsisakyti, tačiau ne tik neatsisakė, o dar aktyviau ėmė šokinėti, tobulėti šioje srityje. Nuo 8 -ojo šuolio pradėjo mokytis sportinio atsiskyrimo nuo lėktuvo, atsisakė priverstinio parašiuto kuprinės atidarymo, pats ėmė traukti rankinį žiedą, padedantį išsiskleisti parašiutui.

Tiesa, grįžęs į Lietuvą, A. Marčiukaitis jau nesitikėjo daugiau iššokti iš lėktuvo su parašiutu, tačiau dangų mylinčiam žmogui likimas viską surikiavo kitaip. 1990 metais, kaip žinia, Sietle žuvo mūsų miesto aviacijos garsenybė Rimantas Stankevičius. A. Marčiukaitis buvo tas žmogus, kuris inicijavo žinomo lakūno-kosmonauto vardo įamžinimą Marijampolėje: su tokiu prašymu kreipėsi į savivaldybę, o kai ledai pajudėjo ir žuvusio lakūno vardu buvo pavadinta mokykla, kurioje jis mokėsi, teko susipažinti ir su Alvydu Danilaičiu, Marijampolės aeroklubo vadovu.

Tikras dangaus šauksmas sraigtasparnių pilotui prabudo 2002 m. vasarą, kai teko dalyvauti aviacijos šventėje Sasnavos aerodrome. 16 metų nešokinėjęs, A. Marčiukaitis, jau pažįstamas su A. Danilaičiu, neiškentė ir paprašė galimybės iššokti su parašiutu. Aeroklubo vadovas tąkart prašymo išpildyti nesutiko – juk šventė vyksta, bet pakvietė atvykti kitą dieną. Ta „kita diena“ buvo gal po dviejų savaičių: A. Marčiukaitis su parašiutu ant nugaros jau ėjo į lėktuvą, šiam pakilus į reikiamą aukštį, lengvai iššoko iš jo gerdamas į save stiprų oro srautą, neapsakomą padangių tylą, – lyg tų 16 pertraukos metų būtų nebuvę.

Dangaus jausmas leidžia išsaugoti jaunatviškumą, dovanoja vidinę laisvę

Tas šuolis po ilgos pertraukos Sasnavos aerodromą A. Marčiukaičiui pavertė antraisiais namais. Tiesa, iš pradžių tik retkarčiais (tačiau reguliariai!) ten užsukdavo, vieną kitą šuolį atlikdavo, o vėliau tai tapo tiesiog būtinybe. 2004 metais A. Marčiukaitis įstojo į Marijampolės aeroklubą – tapo nepamainomu oro šeimos nariu. Šio žmogaus vidinė kultūra, nuoširdi pagalba kiekvienam, geras žodis, patirtis – tiesiog neįkainojami dalykai. Ne vieną stebina ir didelė lakūno-parašiutininko ištvermė. Atstumą (apie 15 km) nuo namų iki Sasnavos aerodromo A. Marčiukaitis įveikia… dviračiu. „Kol judi, tol gyveni“, – taip jis motyvuoja savo pasirinkimą. Tad ką reiškia tie vis minami kilometrai vardan judėjimo, gyvenimo, pagaliau vardan  dangaus traukos – jausmo, kuris niekada neapleidžia, kurio vedinas lakūnas-parašiutininkas atlikęs jau 760 šuolių.

A. Marčiukaitis – dangaus žmogus, ko gero, iš prigimties. Atsitiktiniai žmonės aviacijoje ilgai neišbūna, be to, kaip pats teigia, dangus – tai vaistai nuo senatvės. Dangaus jausmas A. Marčiukaičiui įskiepijo ir griežtą savikontrolę, iš tiesų dovanojusią tikrą vidinę laisvę. Žmogus kiekvieną rytą mankštinasi (kažkada laikraštyje aprašyti pratimai su paveiksliukais jam tapo ir tikru vaistu nuo įvairiausių negalavimų, ir priemone išlaikyti jaunatvišką lankstumą, judrumą, žvalumą), nevengia ir pabėgioti (tiesa, anksčiau bėgiodavęs reguliariai, dideles distancijas, netgi pusę Maratono – 20 km – yra įveikęs), o dvasios budrumui palaikyti lanko TAU anglų kalbos paskaitas, daug skaito, viskuo domisi.  

Laima GRIGAITYTĖ

Nuotraukos iš asmeninio Albino Marčiukaičio albumo.

Albinas Marčiukaitis. Būsimieji pilotai. Tokiomis oro mašinomis Albinas Marčiukaitis skraidė 16 metų. Plauname sraigtasparnį. Apžiūra. Poilsio valandėlė. Su bendražygiais. Su bendražygiais. Su bendražygiais. Su bendražygiais. Su bendražygiais. Su bendražygiais. alb8 alb10 alb11 alb12 Su bendražygiais. Pilotas Albinas Marčiukaitis. Prie skydžiui prikeltos "Lituanikos". Prieš šuolį. Laisvajame kritime. Laisvajame kritime. Parašiutas jau skleidžiasi. Leidžiuosi! Po šuolio. Šuolis iš žemo aukščio. jquery photo viewerby VisualLightBox.com v6.1
       

8 komentarai(-ų) “Albinas Marčiukaitis: „Vaistai nuo senatvės… – dangus!“

  1. Žmogui, rašančiam skirtingais vardais įžeidžiančius komentarus, norėtųsi palinkėti apsilankyti pas psichiatrą.

  2. PUIKUS STRAIPSNIS,LAIMA. NUOSTABUS NEAPSAKOMAI.Kokia žavinga Albino charakteristika ; drąsuolis,jaunatviškas,lakūnas majoras(gal tas majoras lakė?)sportininkas,lankstus it jogas ąsas,parašiutininkas,išmintingas,nuoširdus.Galiausiai ŽMOGUS-LEGENDA. Tokio kadro Marijampolėje nebuvo,nėra ir nebus.Tokie lakūnai gimsta per 150 metų vieną kartą. Pasaulyje.Albinas-dangaus žmogus.Matomai anas veržiasi gyvas į dangų.Kaip Nežemiška Būtybė. Siūlysiu ir inicijuosiu Marijampolės aeroklubą pavadinti Albino vardu.Aeroklubo vairą perduoti Albinui.T.y.paskirti Jį klubo maršalu.Kaip Vorošilovą.Ir pagaliau JO gimtinėje tarpučiuose pastatyti paminklą;krenta Jis su dubu,o tarpučnykės sveikina,moja rankutėmis.Tačiau ALBINAS orus,išdidus,pasipuošęs majoriškai.Kabo ir nekreipia dėmesio į jas.

  3. Pavarei,Vaska.Mano nuomonė-konteineriose rožės,žigulinis alus ir kepta duona su česnaku.Rožes galantiški sovietų lakūnai įteikė čekų mergom.Alų su užkanda-čekų gėrikam.KAIP LABDARĄ,KAIP HUMANITARINĘ PAGALBĄ.Su laimės ašarom akyse jie mena tuos 1968 metus.Ir visa čekų tauta gieda internacionalą iki šiolei.

  4. O kas tose dėžėse? Ką tie žiogai velka? Kaip tu manai,Gena? Gal šaudmenis,ginklus,trotilą ? Aš labai mėgstu pasakas apie karą,gelbėtojus,tarybinę humanitarinę nesavanaudišką pagalbą.

  5. Nuostabus straipsnis. Ir fotografijos žavingos.Visur raudonos penkiakampės žvaigždutės.Tokios savos.Ne kariniai sraigtasparniai.O taikos karveliai.Ne karo lakūnai,o gelbėtojai-gaisrininkai.Greitoji humanitarinė pagalba.JĖGA…
    Kas ten pūpso greta sraigtasparnio bortų? Raketos? Kulkosvaidžiai? Tai neįmanoma. Ten kiūto paprasčiausi priešgaisriniai hidrantai. Afganistano gaisrui malšinti.

  6. Marčiukaitis Albinas – buvęs KPSS narys. Karo lakūnas.Atsidavęs partijos reikalui.Tarnavo komunistinėje Vokietijoje.Ten partija siuntė ištikimiausius. Charakteris kietas.Negailestingas idėjiniams oponentams.Už gerą tarnybą nenugalimojoje sovietinėje armijoje ir raudonajame oro laivyne buvo ne kartą apdovanotas.Gyvena Marijampolėje.Kalba lietuviškai.Mokėsi antroje vidurinėje mokykloje.Baigė ją patenkinamai.Po to baigė Syzranės karo mokyklą.
    Leiskit pasveikinti draugas ,Albinai, su artėjančiom šventėm: vasario dvidešimt trečiąja bei gimtadieniu. Linkiu sveikatos,sėkmės meilėje ir studijose.

Komentuoti: Taip Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE