Pagrindinis > Žmonės > Asmenybė > Alina Kvietkauskienė: tautinio šokio ritmu

Alina Kvietkauskienė: tautinio šokio ritmu

 

Ko gero, labiausiai yra pastebimi tie žmonės, kurie visiškai nesiekia viešumo, o su didžiule meile dirba tai, ką moka geriausiai. Tiesa, jų gyvenimas sukasi, rodos, įprastu ratu, kuriame  visada yra vietos buičiai, namams, šeimai, kasdieniams rūpesčiams. Jie nenori kažko nustebinti, jiems nereikalingas išskirtinis dėmesys, jie linkę būti netgi nepastebimi, nesureikšmindami savo darbo, nors juo tiesiog gyvena…  

Tokia yra ir marijampolietė choreografė Alina KVIETKAUSKIENĖ, Marijampolės muzikos mokyklos choreografijos skyriaus mokytoja metodininkė, tautinių šokių kolektyvų „Jotvingis“ vadovė ir viena iš tautinio šokio kolektyvo „Javonėlis“ vadovių: pasinėrusi į tautinių šokių propagavimą, jau ne vieną šokėjų kartą išugdžiusi su ta pačia meile savo darbui, žmonėms, šokiui… Ilgametis atsidavimas tautiniam šokiui ne kartą viešai įvertintas: Alinos vadovaujamam šokių kolektyvui „Jotvingis“ už 2014 m. veiklą skirta prestižinė „Aukso paukštės“ nominacija, pačiai vadovei 2013 m. įteiktas garbingas Šv. Jurgio medalis, taip pat jai už nuopelnus kultūrai skirtas „Mažasis angelas“.  

Meile šokiui dega nuo pat mažens

A. Kvietkauskienė kilusi iš Kalvarijos. Tautinis šokis ją lydėjo nuo pat mažumės. Kaip pati sako, tą „bacilą“ joje pasėjo miestelio kultūros namų bei „Orijos“ fabriko šokių kolektyvo vadovė Ulevičienė, pas kurią Alina šoko iki pat vidurinės mokyklos baigimo.

Laikydama rankose brandos atestatą, dar blaškėsi: norėjo būti ir mokytoja, ir vaistininke, ir bibliotekininke, žinoma, ir šokis viliojo… Apsisprendimą lėmė lyg netyčia ištarti bendraklasės žodžiai. „Stočiau į choreografiją, bet tėvai neleis…“ – guodėsi toji mergina draugėms. Alina ne tik sukluso, bet ir iškart tarsi suprato, kurlink suks jos gyvenimo kelias. Tėvai dėl dukters sprendimo per daug didelio entuziazmo nerodė, tačiau ir nemanė jos stabdyti. Įstojusi į tuometinės Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultetą studijuoti choreografijos, šokio nemetė: šoko fakulteto tautinių šokių kolektyve „Vėtrungė“. Norėjo ir garsiojoje „Lietuvoje“ šokti, buvo atrinkta į tą prestižinį kolektyvą, tačiau neišleido rektorius, motyvuodamas, jog čia ruošiami šokių vadovai, o ne šokėjai…

Baigusi mokslus, Alina trejus metus pagal paskyrimą turėjo dirbti tuometinio Kapsuko kultūros namuose šokių būrelio vadove. Tuomet galbūt nemanė, jog „treji metai“ Marijampolėje taps visu jos gyvenimu. Šiame mieste ji ne tik „įsivažiavo“ kaip šokių kolektyvų vadovė, čia ji ir šeimą sukūrė, čia ir abu jos sūnūs gimė (abu dabar – jau savarankiškai gyvenantys, Alina jau ir dviejų anūkių sulaukusi).   

15 metų mokiusi šokių kultūros namuose, paskui pradėjo dirbti Marijampolės muzikos mokykloje, kur dirba iki šiol.    

„Sėdžiu savo rogėse“

A. Kvietkauskienės įdirbis per ilgus darbo metus išties labai didelis. Ji, kaip tautinių šokių kolektyvų vadovė, pelniusi pripažinimą ne vien Marijampolėje. Jos rengti kolektyvai dalyvavo visos respublikinėse dainų šventėse, dažnai su koncertais keliauja po Lietuvą, net užsienį (šokta Portugalijoje, Turkijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Italijoje). Štai šią vasarą su „Jotvingiu“ dalyvavo festivalyje Sardinijoje, kur lietuvių tautinis šokis, perteiktas Marijampolės kolektyvo, buvo labai aukštai įvertintas.

 Šokis (ypač tautinis!) šiai moteriai – viso gyvenimo ašis, apie kurią sukasi visa kita: buitis, namai, pomėgiai. Dabar Alina jau drąsiai pasakytų, jog gyvenime ji išties radusi savo vietą, jog tikrai sėdi savo rogėse, mat šokis jai – ne vien judesio plastika, sklandanti muzikos garsuose, bet (gal tai ir svarbiausia?) ir bendravimas. Ji net nepajuto, kaip pradėjo gyventi pagal žmones, kuriems reikia tautinio šokio, kurių akys blizga, kai jis pagauna, įsuka ir… nepaleidžia. Be to, tautinis šokis – savotiškas „komandinis žaidimas“, kuriame būtinas vienintelis principas: visi už vieną, vienas – už visus. Būtent šio principo laikantis, ugdomas kolektyviškumo jausmas, šokių kolektyvas pamažu virsta viena darnia šeima.

„Jotvingio“ vadovė realistė: mato, kurlink juda šis pasaulis, kuriame viena didžiausių varomųjų jėgų – globalizacija – milžinišku greičiu mina tai, kas savita: tautinį paveldą užgožia kiti dalykai – dažnai abejotini, netgi menkaverčiai, tačiau tokia šio beprotiško amžiaus kaina… A. Kvietkauskienė su nerimu galvoja apie tą laiką (neduok, Dieve, jis ateis!), kad gali ir tautinio šokio poreikio nelikti, mat jis laikosi tik ant entuziastų, savo darbo fanatikų…

Kasmet – koncertai „Kartų kaita“

Su A. Kvietkauskienės vardu yra siejamas ir tradicinis koncertas „Kartų karta“. „Kaip kiekvienai mamai norisi savo vaikus, išėjusius iš gimtų namų, vis matyti, taip ir man labai svarbūs susitikimai su buvusiais šokėjais, dabartiniais studentais“, – sako A. Kvietkauskienė apie kasmetinius koncertus „Kartų kaita: draugų būryje“, organizuojamus nuo 2003 m. Jau tapo tradicija kiekvienų metų sausio paskutinį savaitgalį, pasibaigus studentų žiemos sesijai, sukviesti visus savo šokėjus – esamus ir buvusius – į įspūdingas šokių šventes – susitikimus.

Tautinių šokių koncertas ,,Kartų kaita“, žiūrovus į Marijampolės kultūros centrą sukviečiantis  paskutinį sausio šeštadienį, dovanoja ne tik gražią šokio fiestą, kurioje mirga ir tradiciniai lietuvių, ir kitų tautų šokiai, bet ir susitikimo su buvusiais „Javonėlio“, „Jotvingio“ šokėjais, jau studentais, jaudulį. Mainosi poros, skrieja rateliai, lietuvių tautinius šokius keičia kitų tautų šokiai, o žiūrovus pagauna laisva ritmo ir geros nuotaikos banga. Šokiuose plastišku judesiu ir iš tautos istorijos glūdumų paveldėta muzika perteikiamos mūsų tautos vertybės: namai, šeima, tarpusavio santykių harmonija, neatsiejamas žmogaus ir gamtos ryšys, nepamirštamas ir mūsų gyvenamasis laikotarpis, kurio dvasios elementai plazda muzikoje, šokyje.

Laiminga jaučiasi, kai kitiems šalia jos yra gera

Po koncertų būna savotiška pauzė – kartais ilgesnė, kartais trumpesnė: būtina tuomet pabūti pačiai su savimi, sukaupti jėgų naujiems sumanymams, kad su nauja energija būtų galima kibti į darbus. Štai tuomet Alinai (galbūt taip būna ir kiekvienam jautriam žmogui, gyvenimą suvokiančiam kaip kūrybą, nesibaigiantį procesą…) būtina pabėgti į gamtą (nors trumpam), pasilikti pačiai su savimi, skirti laiko knygai, gėlei, rankdarbiams.

Po to – vėl ėjimas į žmones. Tautinio šokio puoselėtoja be žmonių savęs neįsivaizduoja, o laiminga jaučiasi tada, kai šalia jos kiti gerai jaučiasi. O toji paprastoji moteriška laimė? Alina sako, jog ji jaučiasi laiminga, kad gyvenime, jei viską tektų kartoti nuo pradžių, viską rinktųsi taip pat. Į jos laimę telpa mėgstamas darbas, šeima ir… labai paprasta filosofija, kuri remiasi gebėjimu apriboti savo norus bei pastangomis matyti gyvenime visas spalvas, ne vien juodą ir baltą…

Laima GRIGAITYTĖ

Asmeninio albumo nuotraukos.

lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

Komentaras “Alina Kvietkauskienė: tautinio šokio ritmu

Komentuoti: Anonimas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE