Pagrindinis > Naujienos > APIE, arba mikro–makro įžvalgų rinkinys iš lietuviško kiemo

APIE, arba mikro–makro įžvalgų rinkinys iš lietuviško kiemo

Apie grėsmes Lietuvai: vartojimą, pažeidžiantį gamtos dėsnius, mažutę vergvaldystę didžiojoje arenoje

Virš Lietuvos padangės visais laikais buvo begalės grėsmių, ir ji išgyveno. Esu užtikrintas – išgyvens ir šiandienines. Manau, kad vieną iš prizinių vietų grėsmių šimtuke užima vartojimas. Kodėl? Kiti pasakys, kad tai gerai, vartojimas – tai ekonomikos variklis, tai – mokesčiai į biudžetą, tai – gėris. Be abejo, vartojimas sujudina finansinius srautus ir apyvartas valstybiniu mastu. Bet tai vienadienis efektas ir 1500trumparegiška nauda. Bet vartojimas padaro nepataisomą skriaudą lietuviškame mentaliniame genofonde. Jis pagadina žmogų visoms ateinančioms kartoms. Pinigai ir daiktai tampa aukščiausia moraline vertybe. Ir pinigas tampa vienu iš Lietuvos Olimpo dievu. Tai bene pagrindinis dievaitis, atitinkantis graikiškąjį Dzeusą. Tai dievų dievas. Visa Lietuva jau kelios dešimtys metų parklupdyta ant kelių it viešnamio merga ir atlikinėja „litinį“, o šiomis dienomis – „eurinį“ aktą – dvidešimt keturias valandas per parą. Pažiūrėkite į reklamas per televiziją. Išvien reklamuoja trumpuosius ar ilguosius kreditus. Visa Lietuva tapo kaip ta blondinė iš anekdotų su visais būdingais blondinėms atributais: vienoms patinka „trumpi“, kitoms „ilgi“ … kreditai, bet visų jų paskirtis viena: užkamšyti visas fantazijų skyles. Šis aktas atneša penkias minutes orgazmo ir po to dešimtis metų vargo, kančios ir vergovės.

2aUž viską šiame gyvenime reikia mokėti. Tokia politika žmones gadina nepataisomai. Ji pratina imti čia ir dabar – ir iš karto viską patirti. O po to mokėti. Tai prieštarauja Dievo ar gamtos dėsniams. Šis pasaulis taip sutvertas, kad pirmiau reikia padirbėti, o po to mėgautis darbo vaisiais. Na, tarkim, gamtoje liūtas pirmiausiai turi gerokai pabėgioti paskui antilopes ir išlieti kibirus prakaito, valandų valandas džiūti saulėje, tykodamas grobio, ir tik tada (ir tai jei pavyks!) pasigauna kokią vieną, ir tada pelnyta puota. Pažiūrėkim į gamtą – visur pirmiau darbas, o po to atlygis. Vartojimas keičia amžių amžiais buvusią natūralią gamtos harmoniją, keičia požiūrį ją. Žmones daro paviršutiniškais. Jie nenori dirbti, o kam? Prisiimu kreditų, prisiskolinu, palėbauju, po to bankrutuoju ir viskas. Vėl dairausi kokių socialinių išmokų ar dar ko nors. Vartojimas augina parazitų, kurie tampa nepajėgūs kurti, kartą. Tokia esybė praranda teisingą mąstymą, nes pasikeičia požiūris į viską. Vietoj klausimo „kaip užsidirbti?“ pas juos atsiranda klausimas „kur gauti?“. Žmonės praranda stuburą, ir juos labai lengva valdyti. Tai naujoji vergų karta. Būtent vergų. Juos pagavo ant meškerės kabliuko užmovę jauką – trumpalaikį malonumą. Ir dabar su juo daro, ką nori. Nori pakelia palūkanas, nori padaro infliaciją, nori – defliaciją, nori – recesiją. Kaip nori, taip valdo vargšą norų narkomaną. Ir tie vergai laisvais tampa tada, kada gyvybinės energijos jiems nelieka. Kai jau 3vergvaldžiui nereikalingi. Labai gerai tai iliustruoja meninis filmas „Jie gyvi“ („They Live“, 1988 m.). Štai kokiu būdu pavergiami žmonės ir valdomi, verčiami dirbti viršvalandžius ir nertis iš kailio, kad sumokėtų kasmėnesinę įmoką. Tai panašu į narkomaniją, kai būtybė pasiruošusi padaryti bet ką, kad gautų kasdieninę dozę. Štai kaip valdomi šių dienų vergai. Nenaudojant bizūno, nemušant jų, bet laikant sukaustytus ekonominėmis grandinėmis. Visiems vergams yra pučiama migla – laisvė: tu laisvas, demokratija, pasirinkimo laisvė ir t.t. Iliuzija. Seniai jau nėra jokios laisvės – nei žodžio, nei politinės. Čia iš karto sunku suvokti mano filosofiją, tad pailiustruosiu. Na, tarkim, aš didelis ir pinigų pilnas dėdė. Ir mano tikslas valdyti visą vergovinėje santvarkoje gyvenančią šalį ir dar taip, kad visi būtų vergai ir ne bet kokie, o patenkinti vergai. Tai paprastas darbelis – lengviau nieko nėra. Pasikviečiu pažįstamą Petrą ir sakau: „Tu būk „dešinysis“. Toliau kviečiu Antaną ir sakau: „Tu būk „kairysis“. Dar Vytas užima „centro“ poziciją, dar dėl įvairovės pasikviečiu kokią Petrutę ir pasakau, kad ji būtų „žalioji“. Na, štai: visi mano ir visi man priklauso, nes vienaip ar kitaip aš juos esu padaręs priklausomais. Ir duodu jiems uždavinį – kovoti tarpusavyje, konkuruoti, žaisti politiką. Taip pat ir rinkėjai suskaldomi į kairę, dešinę, viršų, apačią, centrą, spalvas, ir t.t. Visi galvoja, kad tai demokratija. Nieko panašaus. Visos partijos yra vieno lizdo paukščiai, visi jie šeriami kirminais iš vieno snapo. Tad žaidžiame demokratiją. Kuriame partijas, judėjimus ir t.t. O rezultatas koks? Štai jau dešimtys metų nepriklausomos Lietuvos. Paprasčiausiai pažiūrėkime į statistinį lietuviškąjį individą: ar jis kuo pasikeitė? Ar pasikeitė žmogiškumo indeksas ir į kurią pusę? Biblijoje parašyta, kad gerą ar blogą medį sunku pažinti – jie visi atrodo vienodi, bet jie atskiriami tik iš vaisių.

Partijų kūrimas nieko neišspręs. Partijų keitimas irgi nieko neišspręs. Rinkimai nieko nesprendžia taip pat. Iš ko gi renkami mūsų seimūnai? Ogi iš tos pačios pilkosios masės. Jei pilkoji masė serga – vadinasi, serga ir valdžia. Seimūnai ir valdžios atstovai nėra blogi ar kažkokie. Jie gi vieni iš mūsų, jie tik – visos visuomenės atspindys.

Kita vertus, niekas nesikeis, net jei sugriausim partinę sistemą. Tegul visus išrenka pavienius (vienamandatėse): jie vis vien visi susigrupuos Seime į frakcijas, ir gausis ta pati partinė sistema. Vėl pasivadins „kairė“, „dešinė“, „centras“ ir t.t. Galima kaitalioti ką tik nori, net primesti asmeninę atsakomybę vietoj kolektyvinės – vis vien niekas nepasikeis. Bausmės grėsmė nemažina nusikalstamumo. Jie vis vien darys tą patį, ką ir daro dabar. Tokiu būdu, kuris pasirinktas dabar, judant, mes pasieksime demokratijos lygį gal po 80 metų. Kitų ekspertų nuomone, gali prireikti net 200 metų. Čia  toks selekcijos būdas, kuris moksle vadinamas natūraliąja atranka, norint išvesti naujas geresnes veisles ir tam reikia mažiausia 4 kartų. Tai ilgas kelias. Ir nieko kito nepadarysi eidamas šiuo keliu. Tą pačią problemą turėjo ir biblinių laikų Mozė. Jis sprendė tą pačią problemą ir tokiu pačiu keliu: vedžiojo žydus po dykumą ratais keturiasdešimt metų, kol išmirė viena karta ir tik tada įėjo į naujas, visko pertekusias žemes. Reikia ieškoti efektyvesnių būdų pagerinti visą visuomenę negu natūralioji atranka. Norint ką nors realiai pakeisti, reikia dirbti su paprastais žmonėmis, pradėti nuo jų. Kai pasikeis žmonės, pasikeis ir valdžia. Čia verta paaukoti dalį gyvenimo, nes toks darbas atneš vaisius. Reikia grįžti prie senovinių išminties knygų, kur jau prieš tūkstančius metų visi klausimai aptarti ir rastos išeitys. Čia dviračio neišrasime – jis jau išrastas. Reikia tik pasinaudoti senolių išmintimi ir grįžti prie ištakų. Bet pirmiausiai pradėti nuo savęs.

Apie vertybes, skiepijamas ne žodžiais, o savo darbais, veiksmais

3aKaip įtikinti žmones, kokios vertybės yra tikros, kokios – ne? Įtikinėjimai čia nepadės. Visa žmonija jau įskiepyta nuo įtikinėjimų. Ji turi imunitetą, kurio pagrindas yra toks: jei kas nors įtikinėja, tai turi iš to kažkokią naudą. Politikoje per daug įtikinėjimų, o ypač – prieš rinkimus. Gražu klausyti tų retorinių vėmalų. Taip papasakoja ir taip įtikina, kad tik balsuok, ir po rinkimų ciklonas iš Vakarų ar nuo Atlanto atneš aukso lietų. Palis ir prasidės komunizmas. Niekas iš protingesnių tuo netiki. Absoliuti apatija. Bet tuo pasiekiamas vergų stabilumas, ir vergai apsaugomi nuo bet kokių naujų idėjų. Kad tik niekas nesikeistų. Manau, kad bet kokie žodžiai, moralizavimai nieko nekeičia, ir kuo toliau, tuo mažiau jie prasmės beturi. Visa ši melo ir visokiausių išvedžiojimų politika pakeitė net tikrąsias žodžių reikšmes, kad žmonės nesusišnekėtų. Dabar „taip“ reiškia „ne“, žodis „gerovė“ reiškia „vergovė“, frazė „jūsų labui“ reiškia „mūsų naudai“, žodis „gaidys“ reiškia tikrai ne paukštį. Ir t.t. Tad nežinau, ką žmogus gali suprasti, kai bandoma jam pamokslauti. Natūralu: supras netinkamai, nes žodžių prasmės pakitę. Tad kokia išeitis, jei žodžiais nieko padaryti neįmanoma? O išeitis paprasta: reikia įtikinėti savo darbais ir veiksmais, savo gyvenimu, savo poelgiais. Tai didelė ir keičianti jėga. Visi labai gerai žino, kad kiek beauklėtum savo vaikus, kiek bemoralizuotum juos, kiek bemokytum, vis vien jie elgsis taip,  kaip tu elgiesi, ir visiškai nekreips dėmesio į „pasakas“, bambėjimus ar kitokius moralinius skiedalus. Visoje gamtoje jaunikliai (kad ir paukščių) iš savo gimdytojų perima elgsenos modelius. Aišku, perima ir čiulbėjimo melodijas. Taigi čiulba kaip tėvai ir elgiasi kaip tėvai. Tad Dievo sukurtas įtikinėjimo būdas tiek senas, kad mena pasaulio sutvėrimo laikus ir vienaląstes gyvybės formas. Nori pakeist pasaulį – pradėk nuo savojo.

Apie emigraciją ir baimę, jog visa Lietuva išsilakstys

Na, nemanau, kad visi pabėgs. Gyvenimas užsienyje turi ir neigiamybių, kurių iš karto nepastebi. Ir gan ilgai nepastebi. Bet pabuvus pakankamą laiko tarpą jos išryškėja. O išryškėja viena universali tiesa – tu niekada ten nebūsi šimtaprocentinis jų pilietis. Niekada nebūsi vienas iš jų. Visada liksi emigrantas. Visada tave laikys kitos rūšies nei jie. Tu net gali turėti daug geresnę materialinę bazę nei vidutinis statistinis tos šalies gyventojas, bet vis vien nebūsi toks, kaip jie. Štai pagrindinis dalykas, kuris parves 5namo „gandrus išskridusius“. Bet jie grįš su nauja patirtimi su naujoms technologijoms, išmokę daug naujų ir pažangių dalykų. Gi nevažiuoja mūsų „ekonominiai“ migrantai į atsilikusias šalis – važiuoja į turtingus kraštus. Ir jaunimas važiuos studijuoti kitur. Mokysis, gal ir šeimas kurs. Kai kurie pasiliks. Bet jie pasmerks save nepilnavertiškumo kompleksui. Juos ilgesys kankins ir smaugs. Vos išgirdę kažką apie Lietuvą, kažką, kas primena vaikystę, turės nusukti akis, kad neparodytų ašarų. Taigi visa tai – natūralus gamtos dėsnis ir taip sutverta Dievo. Pažiūrėkite į paukščius. Jie išskrenda, kai Lietuvoje atšąla, kai pasidaro mažiau palankios sąlygos gyventi ir maitintis. Jie skrenda, kur šilčiau, kur geriau. Ir būna ten. Tai ko tada jie grįžta, jei taip ten gerai? O jie grįžta vedami to ilgesio, to jausmo, gimtos žemės kvapo, vietų, kur gimė nostalgija. Na, gi ne partijos ir ne įstatymai verčia paukščius grįžti į gimtas žemes! O žmogus yra visos gamtos dalis. Jam būdingi ir visi gyvūnijai pritinkantys bruožai. Sniegas traukiasi, išlenda pirmosios žibutės, prasimuša pirmi želmenijos lapeliai, ir mūsų migruojantys skrajūnai jau sukioja ratus, besižvalgydami gimtojo lizdo.

Esu ir pats (kaip tie paukščiai!) ragavęs emigranto duonos. Tikslai buvo tie patys: žuvis, kur giliau, žmogus – kur geriau. Kadangi lizdeliui susukti čia, Lietuvoje, šapelių neradau arba rasdavau, bet labai smulkius ir labai daug reikėdavo sparnais plakti, kol prirenki jų lizdui iškloti, tai pasirinkau apsižvalgyti kiek tolėliau. Na, ir pavyko rasti tai, ko norėjosi. Bet ir užsienyje, ir Lietuvoje ar bet kur pasaulyje, norint uždirbti, reikia dirbti daug ir nesiskaitant nei su sveikata, nei su gyvenimo sąlygomis. Tada pinigai labai dideli, atsiranda galimybės pakeliauti po pasaulį, pamatyti daug egzotinių šalių, pirkti neskaičiuojant, ir 4at.t. Bet kieno sąskaita? O… už visus šiuos malonumus atsiskaitome kortele, ant kurios užrašyta „Sveikata“. Trumpam galima – taip, pavargsti, užsidirbi ir namo. Tada gerai. Gimta žemė ilgainiui išgydo, pataiso klaidas, vėl pripildo sveikatos „kortelę“. O jei ten būti ir gyventi taip, kaip vietiniai gyvena, iš to nieko gero nėra. Jei atlyginimai dideli, tai atitinkamai ir pragyvenimo kainos didelės. Viskas taip suskaičiuota, kad užtektų pakenčiamai pragyventi – ir tiek. Na, dar neblogoms atostogoms vieną kartą metuose užsidirbti gali ir – viskas. O dirbti visur reikia. Aš atlikau paskaičiavimus: jei statybininkas dirbtų čia, Lietuvoje, tokiu tempu, tokiu efektyvumu ir tiek, kiek užsienyje, tai jis uždirbtų čia, Lietuvoje, tik gal kokiais 5 procentais mažiau nei užsienyje. Čia kalbu apie darbus su verslo liudijimais ir statybos srityje. Paradoksas? Keista? Bet tai tiesa. Galiu skaičiais įrodyti. Kada dar Lietuvoje buvo statybų bumas, aš svarsčiau galimybę pradėti naujų kotedžų statybą Lietuvoje ir atlikau skaičiavimus. Skaičiai parodė, kad man panašiai kainuotų, jei samdyčiau norvegus ir komandiruočiau juos į Lietuvą statyti namų su jų technologijomis ir darbo efektyvumu bei įrankiais ar samdyčiau tuometinę lietuvišką firmelę.

Tad nereikia bijoti, kad Lietuva išvažiuos. Išvažiuos – parsiveš patirtį, žinias, įgūdžius, išmintį. O ir uždirbtus tenai pinigus galiausiai parsiveš čia.

Apie kalbą, aikštingą princesę, visada jauną ir… pačią seniausią

5aIt animacinis filmukas mano vaizduotėje susidėliojo viena pasaka. Čia ją ir paseksiu. Lietuva, maža, įsikūrusi it kokia vila prie jūros kranto. Tai patrauklus kąsnelis bet kam. Per amžius tai lenkus viliojo, tai rusus, tai vokiečius, tai prancūzus. Mes gi žinome, kad pasakiško gražumo mergina ilgai nevaikšto laisva. Ją kas nors greit įtraukia į santuokos sąjungą. Taip ir su mūsų gintarine princese:  anuomet jaunikiai ir iš Rytų, ir iš Vakarų tik rėžė sparną. Ilgai maivytis neišeina: nesutiksi gražiuoju – paims jėga. Tad vienas princas jėga bandė paimti, palaužti ir priversti nuolankiai atsiduoti be jokios draugystės. Net laikė ją pusę amžiaus uždarytą pilies bokšte. Ilgus metus ji gremžė tinką tarp tos pilies akmenų. Ir prasigremžė. Išlaukusi tinkamos progos ir progai pasitaikius, nuožmi ir aikštinga karalaitė pabėgo iš pilies, palikdama pilies sienoje skylę, per kurią išsmuko dar daugiau kalinamų gražuolių. Tai kaip galvojate, kokia Rytų princo reakcija turėjo būti pamačius visa tai? Čia ir išsipildė išminties žodžiai, kurie byloja, kad nuo didelės meilės iki neapykantos – tik žingsniukas. Tad teko vargšei princesei nuo su persekiotojo princo, turinčio polinkių į smurtą, bėgti į kitą glėbį. Nebuvo iš ko rinktis –  reikėjo veikti greitai (pliusas tas, kad bent nemuša, aišku, verčia daryti įvairiausius ištvirkusius veiksmus, bet nemuša!). Aišku, papuolė į haremą, čia viskas nauja, reikia išmokti to haremo taisykles, reikia įsisavinti naujos pilies koridorių sistemą, sužinoti, kas už kokių durų slepiasi, išsiaiškinti visas rūmų damų intrigas ir t.t. – naujuose rūmuose naujos taisyklės. Princesė turi išmokti šios karalystės kalbą, išmokti rašyti ir skaityti jų kalba. Savaime suprantama, nutekėjusiai jaunajai į kitus namus, pagal tų namų įstatymus, privaloma prisiimti tų namų kalbą ir kultūrą. Aišku, princesė pradėjo protestuoti sakydama, jog nenori kalbėti anglų kalba. Tada princas jai atrėžė: „Nekalbėsi angliškai, kalbėsi rusiškai!“ Ir ką jai, vargšei, daryti? Štai tada atėjo vyresnė haremo moteris ir bandė priversti ant jos kambario durų šalia ir taip jau iškraipyto vardo „Lithuania“ prikabinti lentelę su užrašu „Lietuwa“, mat pastaroji nesugeba kitaip teisingai perskaityti ir nenori būti apkaltinta prasivardžiavimu. Kiek beprotestuotų vargšė princesė, o haremo šeimininkas net girdėti nenori jos dejonių, kad ji praras savo charakterį, žavumą ir išskirtinumą. Šeimininkui nė motais jos grožis, galva, plaukai. Jam svarbu kitos, reprodukcinės, kūno dalys. Ir jei tos kūno dalys nesugeba tinkamai reprodukuoti, tai tada ji privalo priimti jau pagimdytus už karalystės ribų įvaikius ir auginti juos kaip savus…

…O dėl kalbos – mūsiškiai rašmenys nėra tokie seni. Jie visgi irgi – ne lietuviški, pasiskolinti iš jau „šviesios atminties“1 lotynų kalbos. Po to – įvairių mūsų kalbos puoselėtojų palaipsniui patikslinti,  keliomis nosinėmis raidėmis „praturtinti“ (pasiskolinant jas iš čekų kalbos ir tuo pavyzdžiu sukuriant trūkstamas), padarant grynai lietuvišku produktu. Bet ši rašytinė kalba susiformavo ne taip seniai. Ji dar jauna ir gramatika palaipsniui po truputį kinta. O štai šnekamoji kalba – čia fenomenas. Čia mįslė ir tyrinėjimų objektas pasauliui. Mes tai išsaugosime! Neišnaikino caras, neišnaikino visokios unijos, neišnaikins ir ES. Žurnalas „The Culture Trip“2 teigia, kad lietuvių kalba atskilo nuo indoeuropiečių kalbos 3500 pr. m. e. ir įgavo savitumą. Bet visus stebina tai, kad ši kalba dar ir dabar naudojama. Ji užsienio tyrinėtojų vadinama viena iš gyvų seniausių pasaulio kalbų, kurios šiuo metu dar naudojamos. Tad aš ramus. Ši kalba turi imunitetą. Jei išliko 5500 metų, tai argi dabar paims ir išnyks? Ši kalba nukaršino ne vieną imperiją. Tad ir ES imperijos laukia panašus likimas. Lietuvių kalbą galima apdrabstyti purvais ir nešvankybėmis, kaip tai buvo daroma visame jos ilgo gyvenimo kelyje. Bet tik priėjusi vandens telkinį, ji apsiprausia, nusivalo prielipas, susišukuoja plaukus ir žengia toliau. Tad dabar ir yra tas mūsų kalbos vandens procedūrų laikas. O dėl tų raidžių rašybos ant sienų ir gatvių, manau, kad tikrai tai nereikalinga. Tai kam ta Lietuvos konstitucija tada, jei jos nesilaikyti? Jei nori tie svetimtaučiai savo pavardes turėti pase, lai turi atskirą papildomą lapą su savo raidynu. Bet pagrindiniai dokumentų formatai turi išlikti vieningi visoje Lietuvoje. Ir jei jau čia taip nepakenčiama ta lietuvių kalba, taigi dabar ES galima rinktis laisvai gyventi kokioje tik nori šalyje ir rinktis kokią nori kalbą ir prisijungti prie tos žmonių grupės, kur kalba tinkamiausia. Kadangi lietuvių kalba yra viena seniausių pasaulyje, tai vidutinių protinių sugebėjimų žmonėms gali būti ir per sunki. Jei per mėnesį galima išmokyti papūgą lietuviškai kalbėti (o jos smegenys – vos riešuto didumo!), tai kokie anatominiai rodmenys tų, kurie gyvena čia, Lietuvoje, pusę amžiaus ir neišmoksta kalbos?

Apie pabėgėlius iš Rytų nuo karo baisumų: bendražmogiška atjauta, tautinis principingumas ir… kitoks mentalitetas

6aKaras yra baisus dalykas. Lietuviai – geri žmonės, bet ir visoje Europoje žmonėse yra daug atjautos. Bėgantiems nuo karo ir tikrai persekiojamiems žmonėms padėti tikrai reikia – tai mūsų pareiga, tai krikščioniškos vertybės. Ne taip seniai Lietuva išgyveno tuos karus ir karų bjaurastis. Mums irgi padėjo, priėmė didelius pulkus emigrantų įvairios šalys. Mes tą patį turime daryti, nes tik vienas Dievas žino, kada patiems gali tekti susikrauti lagaminus. Taigi, mano nuomone, priimti tikrus karo pabėgėlius reikia. Tik štai neturi būti ir jiems išimties čia: turi jie priimti Lietuvos įstatymus ir konstituciją. Turi išmokti lietuvių kalbą ir raštą. Nori čia gyventi – jokių problemų, bet turi priimti ir šios šalies kultūrą. Kaip ir mūsų visų laikų emigrantai priėmė tų šalių gyvenseną. Jokių išimčių jiems daryti nereikia. Nenori priimti mūsų kultūrinių vertybių – lai grįžta į savo gimtinę ir toliau mėgaujasi ta taip branginama jų kultūra. Reikia atskirti tikrus pabėgėlius nuo apsimetėlių. Apsimetėlius reikia grąžinti namo. Girdėjau pasakas, kad sunku atpažinti kur apsimetėlis o kur tikras pabėgėlis. Nejaugi? Tai kokį galą veikia mūsų institutai, kurie rengia įvairius psichologus? Tai jei jau šiuo klausimu negali padėti visi Lietuvos psichologai su visokiais savo testais ir analizėms, tai tada visas psichologijos mokslas yra bevertis ir parazitinis. Jei taip, tada reikia uždaryti visus psichologijos mokslų fakultetus,  duoti tiems profesoriams po kastuvą ir lai kelia Lietuvos BVP. Nejaugi neįmanoma atskirti. Nesąmonė. Atskirti yra paprasta. Aš, kaip buvęs darbdavys, per pirmą darbo valandą matydavau, ar dirbs tas pilietis pas mane, ar ne. Tik pažiūri, kaip dirba, ir viskas aišku. Tad ir šiems emigrantams reikia pasakyti: „Tu važiuoji į Estiją, tu – į Lietuvą. Nenori?“ Ir be ceremonijų siųsti namo. Užtenka žmogaus, mokančio arabų kalbą, kuris pasiklausytų pabėgėlių centruose jų pokalbius, ir viskas taps aišku. Aš tik vieną žinau: kad jei aš iš tikro bėgčiau nuo karo, tai sutikčiau su viskuo, ką siūlo, sutikčiau dirbti bet ką, gyventi bet kur. Prašyčiau darbo, o ne pašalpų. 

Pastudijuokime, ką Rytų pabėgėliai ateidami atsineša. O jie ateina nešini rytietišku mąstymu, rytietiška ir agresyvia religija, rytietiška kultūra. Musulmoniškas mąstymas – visiškai kitoks mąstymas. Visai kita bendravimo kultūra. Man teko tikrai nemažai lankytis musulmoniškuose kraštuose (perprasti juos, deja, trūko laiko). Pavyzdžiui, jų šnekamojoje kalboje ir bendravime žodžiai nelabai reikšmingi. Jie drąsiai meluoja ir nelaiko tai jokia neigiamybe. Esmė – neverbalinė komunikacija. Visi meluoja – štai tokia visa jų kultūra. Kai jie vienas su kitu bendrauja ir derasi, tai jie į žodžius nelabai kreipia dėmesį, bet stebi akis, intonaciją, kūno padėtį, rankų gestus, veido išraiškas. Nelieka jų nepastebėtas menkiausias veido raumenų virptelėjimas. Štai kokia jų komunikacija. Panašūs santykiai vyrauja ir nusikalstamose gaujose. Dėl šios būdo savybės islamistai statistinius baltuosius skaito kaip knygas, todėl akimirksniu pavergia moterų širdis. Jie nesibodi meluoti, gali priskiesti tiek visokių dalykų,  pažadų, pristatyti oro pilių. Užpils moteriškę tokiu kiekiu dėmesio, kad vargšė ištirpsta it snaigė ant keptuvės. Šiam priešnuodžiui mūsų moterys imuniteto visiškai neturi. Čia pavojus. Visų kitatikių jie nekenčia, laiko juos netikėliais3 , 8.2negerbia jų, nes šie – prasti meluotojai. Taigi, jei parodai kietumą ir su juo pradedi kalbėti jo komunikacijos forma, iš karto susilauki pagarbos. Pavyzdžiui, jei ateini pas prekeivį ir nesiderėdamas nuperki prekę, jis tave niekins. Jei pasideri, nuleidžia kelis procentus. Irgi nieko ypatingo. Kai aš gilinausi į jų kultūrą, man labiausiai patiko lankytis Egipto turgeliuose. Tada dar būdavo daug lauko palapinių vienoje vietoje (panašiai kaip pas mus Kaziuko mugėse). Aš derėdavausi su jais gan ilgai. Man tai patikdavo, nes derybos su jais – tai psichologinis karas. Ir viename turguje,  perkant batus, pavyko nuderėti žymiai žemiau savikainos. Tada akimirksniu susirinko aplinkinių palapinių prekeiviai lyg į spektaklį ir pradėjo ploti. Baltasis, besielgiantis pagal jų principus, – tikras fenomenas. Tada tas prekeivis padovanojo man tą prekę, paspaudė ranką ir palydėjo su šypsena kaip artimą giminaitį.

Keliaudamas po Egiptą sutikau ir iš tikro tikinčių musulmonų. Tai žmonės, kurių kultūringumo ir inteligentiškumo lygio dar reikėtų paieškoti čia, Lietuvoje. Suprantama, jų sutikau labai nedaug, nes lankiausi turistinėse vietose. Bet įspūdį padarė. Nemeluoja, nesukčiauja, neklastoja prekių. Štai kad tokių į Lietuvą kas atsiųstų! Tai tikros islamo kultūros pažibos. Bet tokie nekeliauja ir nemigruoja. Jie susitaiko su visu tuo ir gyvena. O migruoja dažniausiai pati agresyviausias ir pasiučiausias jų sluoksnis.

Ką mes galim priešpastatyti jų tariamai religijai? Verkšlenančią ir amžinose kaltėse paskendusią ir be gyvybės esančią katalikybę?  Jie su savo radikalumu ir pasišventimu islamui pervažiuos per visa tai it tankas per pliušinį žaisliuką. Yra pavyzdžių įvairiose šalyse, kai jau dabar jaunimas pradeda linkti į islamą. Mums tik vienas pasirinkimas belieka: arba mes grįžtame prie tikrų krikščioniškų pagrindų, be religinių tuštybių, o tikro pirmapradžio Kristaus mokinių laikų tikėjimo su visais Dievo stebuklais ir Dievo realumu, gyvu apsireiškimu, arba ilgainiui dauguma bus parklupdyti veidu į Rytus. Artėja neblogas ultimatumas.

8.3Rytietiška kultūra… Tai specifinė kultūra. Mus šokiruojanti kultūra. Pavyzdžiui, jie visiškai netausoja gamtos. Jie nepripažįsta šiukšlių dėžių, nes pas juos yra smerktinas darbas dirbti šiukšlių vežėju arba atliekų tvarkytoju – tokių paprasčiausiai ten nėra. Pakelti šiukšlę nuo žemės jiems – susitepti. Jiems tai normalu. Todėl paskui juos visur seka kalnai šiukšlių. Ir labai bus sunku šią savybę jiems pakeisti. Yra begalės ir kitų  jų kultūrinių ypatumų, tokių kaip smurtiniai šeimyniniai santykiai, moterų teisės ir t.t.

8.4Įdomus paradoksas, kad tie pabėgėliai bėga iš šalies, kur vyrauja jų kultūra ir tos kultūros vaisiai: karai, neramumai, sugriovimai ir amžini žmogaus teisių pažeidimai. Jie plūsta į netikėlių kraštus, kur ten jiems rojus. Bet tik atvykę bando įdiegti tą pačią kultūrą, kuri sugriovė jų šalį ir jų gyvenimus ir nuo kurios taip pasiaukojančiai pabėgo…

Apie „lytinį auklėjimą“ ir skandalingąją „Estrelos rezoliuciją“

9.1Aš nebijau būti nepopuliarus: nesiekiu nei politikos, nei kažkokios kitokios kėdės. Aš laisvas kalbėti tai, ką galvoju. Nebijau būti išvadintas nei homofobišku, nei pedeofobišku. Tai tik mano nuomonė. Mane visa tai labai šokiravo. Negalėjau patikėti spaudoje parašytomis rašliavomis. Griebiau ir susiradau tą skandalingąją „Estrelos rezoliuciją“. Niekaip negalėjau patikėti, kad Europa nusirito iki tokio lygio, kad svarsto tokius klausimus. Kiek kalbėjau Lietuvoje, tai nedaugelis mano pašnekovų apie tai žino. Žmonės net neįsivaizduoja, kokią negandą užtrauktų Europai tokios rezoliucijos priėmimas. Pacituosiu paprasta suprantama kalba kai kurias jos vietas. Tas nuodėmpopieris teigia:

            0-4 metų vaikai turi būti informuojami apie malonumus ir pasitenkinimą masturbuojantis.

            4-6 metų vaikai turi būti instruktuojami, kaip masturbuotis, ir turi būti informuojami apie tos pačios lyties asmenų santykius. Ir t.t.

Tai dabar man pasakykite, gerbiamieji ponai ir ponios, kaip tik ką gimusiam kūdikiui pateikti informaciją apie masturbaciją? Na, kad ir 1 metų vaiką kaip apie tai informuoti? Tai ką, pačiam paimti ir pastimuliuoti arba kviestis specialistą masažistą, kurių, kiek suprantu, jau prisiveisę pakankamai, kad pasiimtų ant savo pečių šiuos darbo krūvius? Bet, pagal Lietuvos įstatymus, tai Baudžiamajame kodekse nustatyta baudžiamoji atsakomybė, tai traktuojama kaip mažamečių tvirkinimas. Dar viena baisi neganda užprogramuota tame sodomistų popieriuje, kad nuo 4 iki 6 metų vaikams privaloma aiškinti apie vienos lyties santykius. Paprastai sakant, reklamuoti homoseksualizmą. Aš suprantu, kad tai daroma specialiai norint padidinti tų mažumų skaičių. Nes tik šiame amžiuje vaikas pažeidžiamiausias ir jis dar nesuvokia savo lyties. Tame amžiuje daug lengviau jį pakreipti nuo prigimtinės orientacijos. Nes jei būtų priimta ši rezoliucija, tai įsiteisintų ir visi pedofilai. Tada jie vadintųsi ne pedofilais, o lytiniais švietėjais ir priklausytų švietimo sistemai – ko gero. Taigi mūsų Seimas ne toks jau blogas, kaip manyta anksčiau, jis gi 2013 m. atmetė tą rezoliuciją kaip destruktyvią. Visiškai suįžūlėjo seksualinės mažumos,  jeigu išdrįsta tokias rezoliucijas pateikinėti. Jie apeliuoja į žmogaus teises. Pasak jų, homoseksualų teisės pažeidžiamos, visi jas gerbti privalo. Tada, jiems atsakydamas, aš sakau, kad ir vargšiukai pedofilai skriaudžiami: jų 9.2teisės pažeidžiamos, na, ir serijiniai žudikai irgi turi turėti savo teises, o kaip su kanibalų teisėmis? Kaip toli galima eiti su tokia „teisių“ filosofija? Mano manymu, tai ne teisės, tai –  nuodėmė. Vadinkime daiktus savais vardais. Šiems veiksmams yra tam skirti žodžiai, kurie yra, ko gero, jau įtraukti į Europos Raudonąją knygą. Štai tie senoviniai žodžiai: nuodėmė, nusikalstama veika, ištvirkimas, pasileidimas, sodomizmas ir t.t.

Čia mes kalbame apie seksualines mažumas. Bet po 2014 m. „Eurovizijos“ konkurso aš pradėjau abejoti, ar aš pats neatsidūriau seksualinių mažumų sąrašuose… Taigi jei ir toliau leisime tiems ištvirkimų šalininkams garsiai rėkauti ir daryti savo propagandinius veiksmus, tai tikrai išauš diena, kai dabartinė tradicinė orientacija taps UNESCO saugoma muziejine vertybe ir taps norma visa tai, kas dabar yra Baudžiamojo kodekso puslapiuose. Paskaitykite Biblijoje apie didžiosios civilizacijos miestus Sodomą ir Gomorą – ten papasakotas aiškus šio kelio likimas. Homoseksualizmą Biblija traktuoja ne kaip kažkokias vargšiukų ar „kitokių“ problemas ar ligas ar DNR patologijas, o kaip ištvirkimą, pasileidimą ir piktųjų dvasių apsėdimą. 

Apie kultūrą, meną ir įvaizdį

10Istorija nuo pat Biblijos laikų (o gal ir anksčiau) siekia įamžinimo – paminklų, kurie vėliau, deja, daužomi. Na, kas tie paminklai? Tai kažkada daryti kažkokio atsidavusio menui žmogaus darbai. Kokią skulptūrą užsako, tokią dailininkas ir lipdo. Aišku, visos sovietinės, liaupsinančios okupantų kariuomenę skulptūros, nors jos nieko blogo nedaro, šiuo metu ne laiku ir ne vietoj. Bet ne dėl mūsų, o dėl Lietuvos įvaizdžio užsienio svečių akyse. Nes tie gi formuoja savo nuomonę iš to, ką atvykę mato. Bet ne tik skulptūros formuoja jų nuomonę. Meno kūriniai sudaro gal 5 procentus visos nuomonės. O kitas išorinės nuomonės dalis sudaro tvarka, keliai, vairavimo kultūra, žmonių veidų išraiškos ir t.t. Lietuva išsivadavo iš Rusijos, bet žmonių veiduose vis dar gyvena rusiškos mimikos, ir veido laikysena, atitinkanti pykčio, depresijos bruožus. Užkabink netyčia tokį „lietuvį“, ir akimirksniu jis tau išdėstys rusų kalbos pamokėlę. Tad šie veidai ir veido išraiškos, elgsena, kalba man didesni sovietiniai paminklai nei tos akmeninės ar geležinės skulptūros. Tų skulptūrų nedaug, daugelis jų suvežtos į specialius getus. Bet ką daryti su keletu milijonų sovietmetį menančių kalbančių ir judančių paminklų? Štai čia – medžiaga apmąstymui…

11Pakalbėkime apie kitą paminklą – šiuolaikinį, „Kultūros vamzdį“ Vilniuje, Neries krantinėje. Tas „vamzdis“ – visai kitokios rūšies meno kūrinys. Ir pasakyčiau vienas iš geriausių mano matytų čia,  Lietuvoje. Mano atsakymas šokiravo? Ir vėl netradicinis atsakymas. Tuoj argumentuosiu savo nuomonę. Pirmiausia tai visai kitokio meno sritis. Visai kitokius tikslus tas menininkas kėlė. Ir tie tikslai atsipirko su kaupu. Aš pavadinčiau tą „vamzdį“ tikruoju jo vardu – ne „Krantinės arka“, o „Kablys su masalu“. Dar jokia skulptūra autoriui neatnešė tokio populiarumo, kaip ši. Ji tiesiog sukėlė diskusijų laviną. Visa spauda mirgėjo nuo to kūrinio nuotraukų. LATGA autoriui už visa tai atseikėjo nemažus pinigėlius, neskaitant to, kad už kūrinį autorius gavo sutartą atlygį. Tas kūrinys buvo sukurtas šokiruoti. Jo vienintelė paskirtis buvo atkreipti dėmesį ir šokiruoti. Jis su kaupu atliko savo misiją. Autorius ant to „Kablio su masalu“ pagavo visą Lietuvą. Jis priklauso filosofinei vaizduojamajai dailei. Kur pats objektas nėra toks svarbus, kaip filosofija ir idėja. Kiek teko girdėti, tai visa Vilniaus dailės akademija orientuota į tai. Būtent daugiau į filosofiją nei į meną. Visa tai man primena vieną istoriją, kur vaikas žiūri į baltą lapą su nupieštu debesėliu ir džiaugiasi. Prieina mokytojas ir sako: „Ką čia nupiešei?“ O vaikas atsako: „Na štai: čia vasara, žalia pieva, karvė ganosi, saulė šviečia.“ Mokytojas klausia: „O kur žolė?“ Vaikas: „Kad karvė suėdė…“ Mokytojas: „Tada kur karvė?“ Vaikas: „Nuėjo vandens ieškoti.“ „O kur saulė?“ „Debesėlis užstojo.“ Taigi ir tas „vamzdis“ priklauso šiai meno rūšiai. Jei menininko paklaustum, tai jis tiek visko pripasakotų, kiek visko nesimato aplinkui tą arką, kad visa knyga išeitų…

Apie baimę ir pavydą               

12aMūsų žemelėje tikrai per daug yra baimių. Bet kad tokia visa sistema, taip viskas funkcionuoja. Kas yra baimė? Ogi blogio įrankis. Prisiminkime „didžiuosius tautų vadus“. Kuo jie valdė? Baime. Žmonės priprato prie to ir be to gyventi negali. Todėl žurnalistai priversti rašyti ir rodyti visa tai, kas gąsdina, nes reitingai geri. Liaudis baimes gerai reitinguoja. Todėl baimės tapo antroji valiuta.

Aš manau, kad didžiausios problemos Lietuvoje vis dėlto kyla dėl vieno „lietuvio nacionalinio bruožo“ – pavydo. Šis bruožas mūsuose išreikštas gan aštriai. Jį reikėtų įtraukti į UNESCO, nematerialaus kultūros paveldo, saugomų vertybių sąrašą. Iš jo kyla įvairios reakcijos. Čia lietuvio varomoji jėga. Šis jausmas priverčia judėti, ką nors daryti ar veikti. Šis jausmas universalus ir turi praktinę reikšmę. Jį galima priskirti ir prie atsinaujinančių energijos šaltinių. Tai galingesnis energijos šaltinis už uraną. Mūsiškė žaliava, lyginant su uranu, ne tik labiau radioaktyvi, bet dar turi ir kitų energetinių savybių. Ji yra ir teleaktyvi, presaktyvi, komentaktyvi, politaktyvi. Lietuvoje šios iškasenos labai geros kokybės, jų net sodrinti nereikia, nes mūsuose jos randamos labai prisodrintos ir guli visai paviršiui – kultūriniame sluoksnyje. Pasidomėjau daugiau šiuo energijos šaltiniu ir štai ką radau. Štai ką mokslas kalba apie tai. Įdomu skaityti, jei skaitysi viską būtent lietuviškai: 

Jonizuojančioji spinduliuotė

Radioaktyvumas tai kai kurių cheminių elementų savybė spinduliuoti nematomą energiją. Cheminių elementų šizotopų“ branduoliai sudaro vadinamųjų nuklidų grupę. Kai kurie nuklidai pastovūs (stabilūs), bet dauguma jų savaime skyla, ir jie visą laiką virsta kitokiais nuklidais. Per kiekvieną tokio virsmo taktą išsilaisvina energija, kuri ir sudaro tą nematomą spinduliavimą.4

Čia minimas žodis nuklidas. Šio žodžio etimologija, matyt, iš žodžio „nuklysti“, todėl turėtų būti rašytinas su „y“ raide.      

Ir – apie laimę skristi laisvai

13Bet žmogui bręstant, su amžiumi ateina ir išmintis. Galvon įsismelkia ir visai kitoks viso pasaulio suvokimas. Iš kažkur atsiranda klausimai apie gyvenimo prasmę. Pradedi mąstyti, kokia viso to, ką čia veiki, prasmė. Nejaugi ateini į šį pasaulį tik valgyti, veistis ir tuštintis? Nejaugi taip sudėtingai sutvertas žmogus, kuriame įdėtas loginis mąstymas, kuris sugeba save suvokti kaip individą, turi tik vieną paskirtį: tręšti organinėmis trąšomis gimtąją žemę? Man „nesusiveda galai“. Čia skamba panašiai, kaip kombaino paskirtis yra daryti  gražias vėžias laukuose. Gal taip ir galvoja paukščiai ar šernai, bet mes gi žinome, kad tas sudėtingas mechanizmas su visais inžineriniais agregatais turi kitą paskirtį. Taip ir su žmogumi. Visokių yra tų žmonių. Yra brandžios sielos, kurios sau užduoda egzistencialistinius klausimus ir yra ir kitos sielos – „trečia karta nuo beždžionės“ (pagal Darvino teoriją). Juslinės sielos. Tai šios sielos rūpinasi tik daiktais, materialiniu turtu, yra be galo godžios, mėgsta žudyti. Jei žmonių negali žudyti, tai bent gyvūnus dobia, tokiu būdu patenkindamos jose dar gyvą laukinį gyvūną. Šios sielos negali gyventi be gamtinių instinktų. Joms neįveikiama šių instinktų kontrolė. Į tokias sielas reikia žiūrėti atlaidžiai: jos – besivystančios jaunutės sielos, tad nepajėgios mąstyti apie gyvenimo prasmę, jų prasmė prisiryti, atlikti gaminius poreikius ir veistis. Aš panirau į būties dilemas gan seniai. Man  kvaršinant savo galvą panašiais klausimais žemė apsisuko apie saulę daugiau nei 25 kartus. Pradėjau domėtis, kokiu būdu sprendžia šias problemas kiti žmonės. Kokiu būdu randa išeitis viso pasaulio žmonės. Aišku, tas temas daugiausia gvildena įvairios religijos. Tad ir pradėjau studijuoti ir gilintis ten. Daug metų liko už nugaros, beieškant šių atsakymų. Ir su pirmais sidabriniais plaukais pradėjo aiškėti, kas, kur ir kaip. Besidomint paaiškėjo, kad žmogus turi neribotas galimybes, kad yra tam tikri dėsniai, kuriuos žinant gyvenimas palengvėja dešimtis kartų. Suvokiau, kas yra laimė ir kur ji gaunama, kaip rasti begalinę vidinę ramybę ir pasilikti joje. Kaip rasti gyvenimo džiaugsmą – ir ne prie taurelės ar su švirkštu rankoje, ar apsižiojus rūkstančią žolių vyniotinę, bet tikrą, nieko materialaus nereikalaujantį džiaugsmą. Radau atsakymus, kodėl žmonės elgiasi vienaip ar kitaip. Ilgainiui pradėjau suvokti savo paskirtį ir ko aš čia atsiradau šioje žemėje. Suradus save ir savo kelią, gyvenimas tampa įdomus, linksmas ir ramus. Kiekviena diena vis kitokia ir viena už kitą įdomesnė. Man asmeniškai su kiekviena diena gyvenimas gerėja. Čia nekalbu apie materialinius dalykus, o kalbu apie vidines būsenas. O nuo jų viskas ir prasideda.

Štai jos, tikros vertybės: vidinė ramybė, džiaugsmas, gyvenimo pilnatvės pojūtis, tikroji laisvė ir t.t. Pabandykit už pinigus tai gauti! Tos vertybės už pinigus nenuperkamos. Jos vertesnės už juos. Čia – tikroji valiuta. Ją galima laisvai konvertuoti į pinigus, sveikatą ar bet kokį materialinį turtą, bet atgaline tvarka nesikonvertuoja. Tad, visa tai suvokęs, dabar padedu norintiems visa tai pasiekti. Štai paprasta gyvenimo prasmė: padėti žmonėms surasti gyvenimo prasmę. Ir kaip gražiai Ričardas Bachas savo knygoje „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ yra visą tą gyvenimo prasmę, tobulėjimo ir meilės kelią yra aprašęs! Viso kelio pradžia – išmokti pirmiausia pakilti nuo žemės paviršiaus, būtent nuo žemiškų rutininių dalykų. O tada prasideda tikrasis pilotažas. Šito neįmanoma aprašyti jokiu tekstu ir jokia kalba. Tai suvokiama tik visa tai patyrus ar išmėginus pačiam. Kai žmogaus siela atsiplėšia nuo žemės ir pradeda skristi, lieka žemėje vargai, baimės, liūdesys, nerimas, ligos, nesėkmės, skurdas, pavydas ir kiti svoriai, neleidžiantys sielai pakilti ir skristi. Skristi laisvai – oi, koks nuostabus tas laisvės ir skrydžio pojūtis…

Romas ŠIMANAUSKAS

 Išnašos:

1 „Šviesios atminties turima omenyje mirusios.

2  Žurnalas The Culture Trip http://theculturetrip.com/asia/india/articles/the-10-oldest-languages-still-spoken-in-the-world-today/.

3 Netikėlis netikintis.

4 Citata iš tinklapio http://mokslai.lt/referatai/fizika/radiacija.html.

3 komentarai(-ų) “APIE, arba mikro–makro įžvalgų rinkinys iš lietuviško kiemo

  1. Įspūdingas ir visas aktualias problemas apimantis. Kandus, su jumoru, tiksliai išreiškiantis Lietuvos (ir ne tik) pūlinius! Mes visi turime LAISVAI SKRAIDYTI!
    Tik kaip nelengva atsiplėšti nuo žemiškos rutinos !? Autorius savitai, su įdomiais pavyzdžiais ir nestandartiniais tiesos žodžiais pateikia tai kas svarbiausia !

Komentuoti: Labai geras straipsnis! Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite