„Žalias vynas – ne vanduo, o studentas – ne piemuo…“– sako iki šiol populiari daina. Ir tiesą sako: ypač šiais laikais jaunuoliai renkasi būti studentais, o ne piemenimis (kitaip tariant, paprasto amato nelabai nori imtis). Tad jau ne paslaptis, kad kiekvienais metais populiariausios studijų programos sulaukia didelio skaičiaus studentų, „įsėdančių ne į savo roges“. Tiesa, tose studijų programose mes taip pat rastume dalį studentų, kurie dar sėdėdami mokyklos suole, jau žinojo, kuo taps ateityje, ir dėl savo pasirinkimo nė kiek neabejoja. Kita dalis jaunuolių dar bando atrasti save ir, vis dar besiblaškydami gyvenimo vingiuose, svarsto, ar priėmė teisingą sprendimą. Treti, kuriems likimas susiklostė nelabai palankiai (pritrūko stojamojo balo ar tiesiog ribotos finansinės galimybės užkirto kelią siekti savo svajonės), renkasi prieinamesnes studijas: nesvarbu kur, kaip, bet tapti studentu! Tad neretai iš gausios studentų grupės iškrenta nemaža dalis. Kodėl taip atsitinka? Kas lemia jaunuolių apsisprendimą rinktis studijas ir ar gavę diplomą jie tampa gerais specialistais? Apie tai – „Mūsų savaitės“ pašnekovai.
Matas RAULUŠAITIS, studentas, Vilkaviškio raj.:
– Kartais gal specialybę ir tinkamą pasirenki. Žmonės, mėgstantys kurti, dažniausiai renkasi mokslus, vildamiesi numalšinti savo kūrybinį alkį. Tačiau kartais nuvilia pati mokymosi sistema, nekompetentingi dėstytojai ir panašiai, dėl to ir pats mečiau architektūrą. Iš pradžių buvo euforija ir noras kažkaip save realizuot, tačiau bėgant laikui tavo idėjos atmetamos, visas reikalas subliūkšta ir tuomet įvyksta fiasko. Taip dingsta noras mokytis, nes dėstytojai tampa ne draugiški, o priešiški dėl paprastų abiejų pusių interesų nesutapimo: vienas nori mokyti, kaip amžių amžius mokoma, kitas lieka nesuprastas, nes galvojo, kad bando kažką kurti, bet jo idėjos būna visiškai atmetamos.
Roma LIUBECKIENĖ, dietistė, Šakiai:
– Manau, kad tikrai klysta daug jaunuolių, tapusių studentais, nes būna dauguma neapsisprendę, pradeda studijuoti ir tik tada supranta, kad jų svajonės buvo ne tokios. Jei studijuodami moka už mokslą, nenori prarasti veltui pinigų. Baigę studijas, supranta, kad jų lūkesčiai neišsipildė, neranda darbo ir tik tada pagalvoja, kad pasirinkimą galėjo keisti prieš pradėdami studijuoti. Studijų pasirinkimui įtaką daro mados tendencijos, studijuojami tokie mokslai, apie kuriuos daug kalbama ir kurie gali būti pelningi. Baigus studijas, suprantama, kad populiarios specialybės ne visada būna perspektyvios, ir tada vėl bandoma studijuoti ir iš naujo atrasti savo tikrąjį kelią. Be to, norėčiau paminėti iš savo darbinės patirties, kad studentai, atėję atlikti praktiką iš aukštosios mokyklos, nors turi teorinių žinių, bet sunkiai jas pritaiko praktikoje. Mano nuomone, baigusį studijas studentą turėtų priimti darbdaviai geranoriškai ir bent pusę metų su juo kantriai dirbti, kad studentas suprastų tikrąją darbo paskirtį.
Irena MIKLINEVIČIENĖ, verslininkė, Marijampolė:
– Manau, kad tikrai ne visi studentai jaučiasi savo vėžėse. Daugeliui nepavyksta įstoti į tam tikras studijų programas, nes stojimą nulemia ne vien stojamasis balas. Kadangi dauguma studijų programų yra mokamos, ir jaunuoliai yra remiami tėvų, neretai jų finansinės galimybės yra ribotos, todėl būsimi studentai yra priversti rinktis studijas, atitinkančias jų kišenę. Juk studijos Muzikos akademijoje kainuoja milžiniškus pinigus, o imti kad ir studentišką paskolą Lietuvoje gan rizikinga. Be to, jau planuodamas stoti jaunuolis turi geriau pasiruošti valstybiniams egzaminams, todėl tėvai samdo korepetitorių, o tai vėl reiškia išlaidas. Tačiau kainuoja ne vien mokslas – bendrabutis, kitos paslaugos, neretai patys studentai įsidarbina kavinėse, nes juk reikia pinigų ir asmeninėms reikmėms. Iš čia kyla socialinė nelygybė – norimas specialybes įgyja ne tie, kurie protingi bei gabūs, o tie, kurie yra pinigingi. Pastariesiems reikalingas tik „popierius“, kad galėtų pasipuikuoti prieš kitus – tiek patys jaunuoliai, tiek jų tėvai. Tada mes stebimės gydytojų teikiamomis paslaugomis, inžinierių statytais namais ar daugybos lentelės nemokančiais buhalteriais. Nebėra nieko dvasiško, viskas tik materialu, pagrįsta pinigais, pasipūtimu, savęs aukštinimu, prabangių daiktų demonstravimu . Nežiūrima į žmogaus protą, bet į diplomą. Grįžta tie laikai, kai tėvai paskutinį duonos kąsnį atiduoda vaikams, siekiantiems išsilavinimo. Didžiulis atotrūkis tarp didesnes ir mažesnes pajamas gaunančių gyventojų. Viskas daro įtaką studentų mokslui, pasiruošimui gyvenimui.
Jurgis ŠVEDAS, Kalvarija, studentas:
– Manau, kad studentai patys renkasi, kur studijuoti, tačiau tai ne visada pavyksta, kadangi ne visada pavyksta įstoti į norimą vietą. Tokiu atveju tenka rinktis ir neplanuotą specialybę, kuri realiai nedomina. Aš jau gerokai anksčiau žinojau, kur ir ką norėjau studijuoti, todėl pildydamas dokumentus, pildžiau tik į vieną universitetą ir specialybę. Jeigu būčiau neįstojęs, ko gero, metus būčiau nestudijavęs ir vėl po to mėginęs įstoti. Laimei, pavyko įstoti ir kol kas labai džiaugiuosi savo studijomis. Moksleiviams patarčiau rinktis studijuoti tai, ką nori, o ne ką pataria kiti, kadangi tai gali nulemti jų ateitį.
Milda AUGLYTĖ, studentė, Kazlų Rūdos sav.:
– Manau, kad tik nedidelė dalis jaunų žmonių specialybę renkasi vedini vidinių troškimų, svajonių bei noro save realizuoti. Pastebiu, kaip retai studentai gali pasidžiaugti, jog pasirinko jiems laimę teikiančią profesiją, o jų artimieji yra patenkinti šiuo sprendimu. Jau tapo įprasta rinktis garsiai afišuojamas, perspektyvias specialybes, kurios, manoma, ateityje leis gauti didelį darbo užmokestį, socialines garantijas, tačiau užmirštama, kad perspektyvus gali būti tik žmogus, o ne specialybė. Studentai, pasirinkę specialybes, kurios, manoma, yra perspektyvios, tačiau nėra jiems artimos, o kartais būna ir visai svetimos, jaučiasi suvaržyti tokio pasirinkimo. Dažnai juos įpareigoja artimieji, jų lūkesčiai, nenoras prarasti metų keičiant studijų programą, baimė dar kartą pasirinkti laimės neteiksiančios specialybės. Ko gero, tokios profesijos pasirinkimo problemos signalizuoja apie nepakankamai profesionaliai vykdomą profesinio orientavimo veiklą bendrojo lavinimo mokyklose.
Inga PIKALAUSKAITĖ, farmacininkė, Sangrūda, Kalvarijos sav.:
– Prieš penkerius metus baigiau farmacijos studijas ir labai džiaugiuosi, kad tikrai pavyko studijuoti tai, apie ką svajojau. Šiuo metu dirbu patinkantį darbą, pritaikau jau įgytas žinias ir kasdien mokausi kažko naujo. Tačiau, pagalvojusi apie kai kuriuos pažįstamus, galėčiau teigti, kad ne visiems taip pasisekė. Kai kas tiesiog bandė įstoti į universitetą tik tam, kad turėtų aukštąjį išsilavinimą, studijavo visiškai sau netinkantį ir neįdomų dalyką, o baigę dirba visai kitose srityse, nei studijavo. Taip atsitinka todėl, kad jaunam žmogui labai sunku apsispręsti ir suprasti, kuo norėtų būti „užaugęs“. Tačiau bet kokiu atveju universitetinis išsilavinimas praplečia žmogaus akiratį bei pasaulėžiūrą, visgi darbo paieškose dažnai sėkmę lemia jo asmeninės savybės ir gebėjimai, o ne diplome nurodytas studijų pavadinimas. Tiesiog reikia nebijoti ir bandyti save įvairiose srityse.
Paulius KULBIS
Asmeninių albumų nuotraukos.
Pritariu, kad kai kuri šeima daug ką paaukoja dėl vaikų išsilavinimo. Deja mūsų šalyje sunku rasti darbą, be to nenori darbdaviai priimti ką tik baigusių jaunų žmonių. Visi reikalauja patirties, o iš kur jos pasisemti? Todėl ne maža dalis su universitetiniu išsilavinimu užsienio kavinėse indus plauna ar viešbutyje kambarius tvarko.