Artūras Šopenhaueris

„Šiaip jau taisyklė yra tokia: juo vėliau šlovė ateina, juo ji tvirtesnė, nes juk visa, kas vertinga, bręsta ilgai. Šlovė, pretenduojanti į ilgaamžiškumą, panaši į ąžuolą, išauganti iš gilės labai pamažu; staigi, efemeriška šlovė primena vienmečius, sparčiai besistiebiančius augalus, o tariama šlovė – tai lyg be paliovos dygstanti piktžolė, kuri kuo greičiau raunama lauk. Šis reiškinys paaiškinamas tuo, kad juo labiau kūrėjas priklauso ateičiai, būsimoms kartoms, t.y. apskritai visai žmonijai, juo svetimesnis jis yra savajai epochai, nes tai, ką jis sukuria, nėra skirta specialiai jai – tuo metu gyvenančiai kartai, o pridera šiai tiek, kiek ji sudaro žmonijos dalį…“