Pagrindinis > Naujienos > Beviltišką diagnozę sutrupinti padėjo „nurašyto“ paciento pakeistas požiūris

Beviltišką diagnozę sutrupinti padėjo „nurašyto“ paciento pakeistas požiūris

 

Šis žmogus per keletą metų išgyveno tikrą dramą dėl savo sveikatos nuo visiško medikų pasmerkimo iki tvirto atsistojimo ant kojų. Šiandien jis, prisimindamas visą savo nueitą kelią nuo, rodos, menkos traumos iki šiurpios diagnozės, lėmusios baisų nuosprendį, gali tik stebėtis, jog visa tai atsitiko būtent jam. Jaunas vyras, su žmona auginantis du vaikus, jau vėl gali džiaugtis gyvenimu, su viltimi žvelgti į ateitį. O šiurpi patirtis – tikra pamoka, kaip reikia mylėti pirmiausiai save, domėtis savimi ir… vardan sveikatos – dirbti su savimi.

Marijampolietis Aidas KRIKŠČIONAITIS, g. 1973 m., UAB „Kgf“ vadovas, dalindamasis savo patirtimi, kiekvienam, pakirstam ligos, pasakytų: nereikia prisirišti prie nustatytų diagnozių, kad ir kokios jos bebūtų, – visada yra alternatyvių sprendimų netgi tada, kai, rodos, viltis jau užgesusi… Svarbiausia – laiku pakeisti požiūrį: tuomet ima keistis ir viskas aplinkui.

Ligos pradžia – beprotiškas savęs alinimas 

„Nuo pat vaikystės, – pasakoja A. Krikščionaitis, – nežinojau, ką reiškia rimtai sirgti. Augau sveikas, buvau judrus, daug sportavau“. Greitas gyvenimo tempas tiesiog buvo į kraują įaugęs, tad nenuostabu, jog ir sukūręs šeimą (tuomet jam buvo 23 – eji) visur lėkte lėkė. Ypač šis tempas pagreitėjo, kai dėl savo šeimos materialinės gerovės ėmė pamiršti, kas yra poilsis, atostogos. Jaunai šeimai, kurioje jau krykštė vaikučiai, reikėjo pinigų, norėjosi geresnės, patogesnės buities, tad dvejus metus vyras tiesiog iš kailio nėrėsi. Didelis darbo krūvis, nuolatinė įtampa, fizinės, psichologinės perkrovos – tokia buvo realybė.

Stabtelėti bent akimirkai sumąstė 2001 – ųjų vasarą: su šeima išvyko į Palangą. Pirmosios po tokios įtampos atostogos, deja, tapo grėsmingo kelio pradžia. Maudydamasis jūroje, Aidas stipriai susitrenkė į dugną kairės kojos kulną. Per daug dėmesio nekreipė – praeis, manė, nors tinimas laikėsi kone mėnesį, jautė stiprų skausmą, sunkiai beprimynė sužeistąja pėda. Matydamas, jog nieko gero nesulauks (gal kaulas skilęs?), kreipėsi į medikus. Rentgenas parodė, jog kaulas neskilęs, gydytojai konstatavo stipriai sumuštus audinius ir paskyrė vienkartinę hormoninių vaistų injekciją, kuri turėjusi numušti tinimą, panaikinti skausmą. Taip ir buvo, tačiau po mėnesio tinimas vėl atsinaujino. Vėl injekcija – vėl viskas gerai. Ir vėl tik mėnesiui, kuriam praėjus ėmė tinti ne tik kairės kojos kulnas, bet ir dešinės. Šįkart vaistus suleido į abu kulnus, tačiau po mėnesio viskas pasikartojo dar sunkesne forma – sutino ir kojų pirštai. Sunerimo ir medikai, tad nieko nelaukdami vyriškį paguldė į Marijampolės ligoninę tyrimams. Vienus vaistus keičia kitais – nieko gero. Pėdų skausmai ne tik nesiliovė, bet persimetė dar ir į lankstumo netenkantį kaklą, stuburą, mentes. Visi simptomai rodė progresuojančią Bechterevo ligą (jos pasekmė – kaulėjantys sąnariai), kuria paprastai suserga tik vyrai.

Po ilgų tyrimų – klastingojo geno atradimas   

Marijampolės medikai išsamesniam ištyrimui A. Krikščionaitį išsiuntė į Kauno klinikas. Čia vyras praleido pusketvirto mėnesio. Buvo atlikti visi įmanomi tyrimai, net genetiniai, kurie parodė, jog pacientas paveldėjęs HLAB27(+) geną, lemiantį lėtinį Bechterevo ligos arba osteochondrozinio reumatoidinio artrito vystymąsi.

Liga vis dėlto nėra visiškai aiški – medikai bando parinkti tinkamus vaistus, tačiau nuo jų gausos pasireiškia šalutiniai poveikiai: pradeda tinti kepenys, nedirba kasa, skrandis, skysčių neperdirba inkstai – ima kraujuoti. Visi kūno sąnariai vis labiau surakinami, ėmė pamažu klaipytis. Iškrypo pirštų, kelių, pečių, čiurnų sąnariai. Liga, nepaisant medikų pastangų, progresavo milžinišku greičiu. Reumatinis artritas, kurio simptomai ėmė reikštis visu gražumu, gydytojus stulbino: juk tai liga, ištinkanti paprastai senus žmones, jei ji jaunystėje pasireiškianti, būnanti itin agresyvios formos. Pagal jos progresavimo spartą medikai Aidui žadėjo vos penkerius gyvenimo metus… Be vis to, sparčiai pradėjo retėti kaulų tankis. Osteoporozė buvo apėmusi apie 40 proc. apatinių keturių stuburo slankstelių.

Iš Kauno klinikų A. Krikščionaitis namo grįžo be aiškios vilties. Poilsis, baseinas, sanatorija – tokios buvo rekomendacijos. Ir nuolat kaitaliojami vaistai – galgi pavyks tikrai tinkamus pritaikyti…

Kas savaitę žmogus turėjo vykti į klinikas konsultuotis, toliau tirtis…

Ėmė domėtis netradiciniais gydymo metodais

Išvargintas ligos ir matydamas, jog sulig kiekviena diena viskas pamažu blogėja, Aidas lyg netyčia Kauno klinikose klustelėjo, ar negalėtų jam skirti ne cheminius vaistus, tokius, kurie neturėtų tokio šalutinio poveikio. Į jo prašymą nebuvo sureaguota, netgi pasišaipyta, jog „bobučių“ išmintis jam nepadėsianti. Be to, pasiūlyta švitinti sąnarius: tai sustabdytų ligos spartėjimo procesą (pasiūlymas, laimei, liko tik pasiūlymu).

„Savo liga, visais įmanomais jos gydymo būdais, net netradiciniai pats pradėjau tuomet labiau domėtis, – sako A. Krikščionaitis. – Štai taip atradau kaunietę žolininkę Žaną, kuri iš tikrųjų suteikė vilties. Vartojau tuomet dag vaistų, tarp kurių ir tokių, kurie gydydami ligą slopino imuninės sistemos veiklą, tad tapau neatsparus peršalimo ligoms, uždegiminiams procesams. Žolininkė savo liaudiškais receptais tuomet man labai padėjo. Ėmiau po truputį mažinti vaistus, pradėjo gerėti tyrimų rezultatai“.

Sugrįžusi viltis, jog liga gali būti kontroliuojama, vertė ligonį dar labiau domėtis visais įmanomais galimo pasveikimo būdais, kurie šįkart atvedė prie homeopatijos atradimo. Prieniškė gydytoja Beatričė Kiguolienė, taikanti savo praktikoje homeopatiją, ir jos gydymo metodai A. Krikščionaičiui buvo naujas atradimas. Jos padedamas pacientas sužinojo, jog visiškai buvo išderinęs savo organizmo genetinę sistemą, o Folio metodu atitaikyti vaistai atstatė ne vien inkstų veiklą – ėmė reguliuoti genetinę, hormoninę sistemas. Beje, naudodamas homeopatinius preparatus, Aidas beveik visiškai nutraukė cheminius vaistus – vartojo tik nuskausminamuosius, mat be jų dar negalėjo gyventi. Po kelių mėnesių tokio gydymo pajuto pagerėjimą, netgi išklaipyti sąnariai pamažu ėmė grįžti į savo vietas.

Pradėjo žmogus tikėti: tikrai pasveiks. Gydytojos metodai nesiribojo vien medikamentais. Mylėti save, domėtis savimi, žinoti, kaip funkcionuoja organizmas, derinti maistą (beje, pasiūlė derinti maistą pagal kraujo grupę), susirasti mėgstamą laisvalaikio užsiėmimą, netgi pradėti domėtis joga – tokie buvo nurodymai. Nors pagerėjimas buvo akivaizdus, vis dar skausmingai jusdavo oro pokyčius, dar sunku buvo judėti. Vis dėlto stengėsi kruopščiai vykdyti gydytojos rekomendacijas ir… atrasdavo vis kažką naujo, nepaprasto apie save, savo organizmą.

Atėjo metas ir jogai. Iš pradžių – tik teoriškai (skaitė, kas tai yra), po to – ir praktiškai. Deja, pradžia buvo nepasakomai sunki. Po kelių užsiėmimų atsinaujino rimti pradėję baisūs sąnarių skausmai. Kelis mėnesius padėtis vis blogėjo, pradėjo tuomet abejoti, ar teisingu keliu einąs, kai lyg burtų lazdele mostelėjus visi neigiami dalykai liovėsi. Didžiulio palengvėjimo banga – gyvenimas vėl gali šypsotis – ir buvo tas didysis atradimas…

Pasveikti padėjo pakitęs požiūris

Jau dešimt metų, kai A.Krikščionaitis lanko jogą ir jaučiasi esąs sveikas. „Joga man, – sako žmogus, – galimybė atstatyti prarastą ir vis kasdienybės rutinoje prarandamą kūno, dvasios harmoniją. Tai ne tik pratimai, tai ištisa gyvenimo filosofija. Visą gyvenimą aš tai praktikuosiu.“

Aidas jaučiasi esąs visiškai sveikas. Jis nedrįsta tvirtinti, jog padėjo tik netradiciniai gydymo metodai – nugalėti klastingą ligą įveikė, kaip pats dabar pripažįsta, pakitęs požiūris į save. „Rytiečiai teigia, jog nėra neišgydomų ligų, – dėsto A.Krikščionaitis, – manau, jie tikrai teisūs, mat daug kas priklauso nuo paties žmogaus. Mes gyvename apsupti nuolatinių stresų ir dažnai pasitenkiname lengviausiu keliu: jei tik kas nors negerai, išgeriame tabletę, visiškai nekreipdami dėmesio į negalavimo priežastis. Jei padeda toji tabletė, toliau lekiame lyg akis išdegę, jei ne – tuoj puolame į neviltį, net nesusimąstydami, jog turėtume daugiau dėmesio skirti būtent sau ir dirbti pirmiausia su savimi daugiau.“

Šiandien buvęs „nurašytas“ ligonis vėl visaverčio gyvenimo ritme, tačiau, kaip aiškina pats, šiek tiek kitaip viską stebintis. Aidas neslepia, jos pasikeitė jo požiūris į laiką, pinigus, pagaliau atsirado visai kitų prioritetų. Taigi gal ne veltui jam duota buvo patirti tai, ką patyrė?

Beje, klastingasis genas, kurį, kaip teigė tradicinė medicina, jis paveldėjęs, niekur nedingo, bet šiandien jis jau nekelia baimės. Priežastis labai paprasta: domėdamasis, be kita ko, organizmo funkcionavimu, sandara, Aidas sužinojo, jog mumyse yra daugybė genų – tiek „gerų“, tiek „blogų“, ir tik nuo mūsų pačių (gyvenimo būdo, mąstysenos) priklauso, kurie iš jų dominuos. Jei sudarome idealias sąlygas „reikštis“ destruktyviam genui, ko stebėtis, jog jis ir dirba savo darbą?

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotrauka.

Aidas Krikščionaitis klastingą ligą prisimena kaip negerą sapną.     

ausveitis

 

 

 

 

 

 

 

4 komentarai(-ų) “Beviltišką diagnozę sutrupinti padėjo „nurašyto“ paciento pakeistas požiūris

Komentuoti: Klientas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE