Buktos miške (Marijampolės sav.) žvėris fotografuoju jau pakankamai seniai, tačiau nuo pirmojo susitikimo su pilkaisiais jos šešėliais dar nepraėjo net dveji metai.
Pakankami ilgai užtruko mano, kaip laukinių gyvūnų fotografo, evoliucija. Pradžioje tiesiog vaikščiojau be išankstinio tikslo fotografuodamas viską, kas tik sujudėdavo. Dažniausiai vidurdienį, kai šviesu ir šilta… Susipažinęs su patyrusiais gamtos fotografais, pakeičiau požiūrį į savo fotografavimo objektus. Prasidėjo oro prognozių analizavimas, naktiniai žygiai tamsiais miško keliais ir ilgos laukimo valandos. Dabar jau jokio stebuklo nereikia norint surasti šerną ar briedį, po kiek daugiau nei metų pavyko surasti ir Buktos miške taip negausių elnių takus. Į fotoaparato objektyvą pakliuvo lapė, usūrinis šuo, barsukas, šeškas, kiaunė, žebenkštis, net ūdra… O vilkai vis vaikščiojo kažkur šalia. Rasdavau jų pėdsakus, kartais net visiškai šviežius, bet susitikti akis į akį taip ir nepavyko.
Kuo ypatingas šis žvėris? Tai labiausiai visų uitas, nekęstas ir naikintas, bet sugebėjęs išgyventi laukinis gyvūnas. Išliko tik atsargiausi, labiausiai žmonių vengiantys ir geriausiai besisaugantys, todėl juos taip sunku sutikti. Vilkai žmones mato dažnai. Tik mes nežinome, kiek kartų mus iš tolo stebėjo gintarinės šių plėšrūnų akys.
Vilkai – mėsėdžiai. Plėšrūnai. Dažnai šis aspektas tampa lemiamu, formuojant žmogaus suvokimą apie vilkus. Perdedamas jo kraugeriškumas, žiaurumas. O kartais būna ir atvirkščiai, kai vilkams suteikiamos geriausios žmonių savybės. Tokios kaip drąsa, narsa, pasiaukojimas. O juk jie – tik žvėrys. Nesu patyręs vilkų specialistas, todėl iš karto sutinku, kad galiu klysti. Norėčiau čia pateikti savo pastebėjimus.
Buktos mišką vilkų gyvenama vieta galima laikyti tik iš dalies. Taip, jie lankosi visame Buktos miške (Marijampolės sav.), tačiau ta pati šeima (gauja) gyvena ir visoje Žuvinto gamtinio rezervato (Alytaus r. sav.) teritorijoje. Yra ir vienišų vilkų, kurie gyvena atskirai nuo gaujos dėl dviejų skirtingų priežasčių – vieni iš jų tai jauni, bet jau subrendę vilkai, norintys sukurti savo šeimą, kiti – nusenę, luoši ar ligoti individai, kurie tiesiog nesuspėja su gauja. Vilkai gyvena šeimomis, kurias paprastai sudaro stiprus patinas ir jo vilkė su jaunikliais. Jaunikliai lieka su tėvais bent porai metų, kartais ir ilgiau. Vilkai savo teritoriją saugo nuo kitų šeimų, bet kartais pakenčia besilankančius pavienius vilkus.
Šiomis dienomis teko skaityti baltarusio gamtininko (Валерий Домбровский) straipsnį apie Černobylio vilkus – vienišius, kurie ilgą laiką buvo stebimi per signalus perduodančius antkaklius, pasitelkiant vaizdo stebėjimo kameras. Paaiškėjo, kad tokie vilkai klajojo didžiulėse teritorijose, jiems visai nerūpėjo ir valstybių ribos. Baltarusijoje sugauti ir paženklinti vilkai nukeliaudavo į Ukrainos teritoriją ir ten praleisdavo labai ilgą laiką, kai kurie ir nesugrįždavo. Tyrimais nustatyta, kad vieniši vilkai nesugebėdavo įveikti jokio stambesnio grobio ir dažniausiai tenkindavosi stambesnių greta gyvenusių gaujų grobio likučiais. Viena iš stebėtų vilkių atsivedė jauniklius, guolio vietą keisdavo kartais kas keletą dienų, ilgiausiai vienoje vietoje išbuvo vos dvi savaites… Du vilkiukai ir šiek tiek paaugti suspėjo, bet nei vienas iš jų neišgyveno… Sunku vilkams sulaukti brandos.
Tas pats autorius remdamasis antkaklių ir videokamerų duomenimis nustatė ir vilkų gaujų užimamą teritoriją. Tai būtų apie 25.000 ha, o visas Žuvinto biosferos rezervatas (sudėjus visas tris savivaldybes) užima tik 18.490 ha. Pagal šiuos skaičius visoje jo teritorijoje gali gyventi ne daugiau kaip viena vilkų šeima… Žinoma, Baltarusijos rezervato sąlygos skiriasi nuo Lietuvos, bet lietuviškų tokių duomenų nežinau.
Pirmąjį vilką Buktos miške pamačiau 2016 m. kovo viduryje. Kaip ir visada, dar tamsoje artėdamas prie suplanuotos pasalos vietos, pradėjau dairytis per fotoaparato akutę. Ryto ūkanose pamatęs žvėries siluetą, spragtelėjau keletą kadrų ir skubėjau prie fotoaparato trikojo prijungti lyg tyčia pirmąjį kartą pasiimtą videokamerą… Keletas sekundžių filmavimo ir vilkas dingo kaip nebuvęs. Man pasisekė, tuos videokadrus jau ne kartą LNK televizija rodė.
Antrasis susitikimas įvyko po trijų savaičių. Tiesiog negalėjau patikėti savo akimis, kai iš miško per griovį į kelią iššoko vilkė. Pilvas kaip būgnas – arba po sočių naktipiečių, arba vilkiukai jau visai pakeliui. Šį kartą galėjau vilko draugija džiaugtis ištisas dvi minutes, tik video nepavyko.
Trečią kartą vilką pamačiau grįžtantį laukais į Kalniškės mišką (Lazdijų r.), iki Buktos miško net dešimties kilometrų nebus. Buvo dviese, bent jau tiek matė kartu su manimi važiavę žmonės. Nežinau, ar ta pora lankosi Buktos miške, nes nors ir netoli, bet įrodymų nėra…
Tris kartus pavyko pamatyti vilkus vos per mėnesį! Tokia sėkmė tikrai retai pasitaiko. Ne, tai visai nereiškia, kad vilkų pagausėjo. Tiesiog man pasisekė net kelis kartus iš eilės pakliūti reikiamu laiku į reikiamą vietą. Tik tiek…
Po to ilgai vaikščiojau miško keleliais ir takais rasdamas tik jų pėdsakus. Eini ir bandai įsivaizduoti, kur pilkasis traukė. Kodėl sustojo, į ką žiūrėjo. Kažką sužinai, kažko nepastebi. Per patį viduržiemį vieną kartą tolumoje pamačiau tolyn nuo manęs bėgantį vilką, bet dėl didžiulio atstumo jis nuotraukoje visiškai neatpažįstamas. Tik aš žinau, kuri tamsi dėmelė – vilkas. Kaip puiku būtų paženklinti kokį pilkį antkakliu ir po to gauti jo siunčiamus signalus, bet… Net Baltarusijos mokslininkai vilkus sekė iš amerikiečių pasiskolinta aparatūra, kur jau ten mėgėjui…
Kartą eidamas pėdsakais tiesiog ant vilkų tako radau gražų elnio ragą. Nors jį ten greičiausiai šernai atvilko, o ne vilkai, kurie savo ruožtu ten šernų bandos pėdsakais sekė. Per visas mano klajones suradau tokį ragą pirmą kartą. Taip prasidėjo ragų ieškojimo liga, kurią jau esu anksčiau aprašęs…
Su vilkais pažintį atnaujinti pavyko tik po metų. Sėdėjau pasaloje, laukiau beprasidedančio ryto. Iš prieš mane buvusios kirtavietės savo konkurentą išvijo stirninas, per kelią pražingsniavo vieniša gervė, praskrido gulbių giesmininkių pora. Pastebėjau kažkokį judesį ant kelio tolumoje. Nežinau, kaip paaiškinti, kada vos įžiūrimas taškelis pavirsta žvėrimi, tada pamatai, kad jų ne vienas ir kad jie visi trys nemažindami tempo risnoja tiesiai į mane… Sunku pasakyti, kuo būtų pasibaigęs susitikimas (tikėjausi tikrai gerų nuotraukų), bet kai vilkams iki manęs liko mažiau nei 200 metrų, užsiožiavo fotoaparato autofokusas. Pradėjo zyzdamas važinėti pirmyn – atgal. Vilkai manyje žmogaus greičiausiai nepamatė, bet dėl viso pikto sustojo, pasiklausė, apsisuko ir grįžo atgalios. Jau ne pirmą kartą technika taip paveda. Teks keisti… Paskutiniuose kadruose, kur vilkai buvo arčiausiai, fokuso taškelis rodė žvėrį, o realybėje atkakliai kabinosi prie kelio žvyro. Bet ne nuotraukose esmė. Koks malonumas buvo stebėti šiuos atsargius žvėris! Ištisos dešimt minučių stebint vilkus. Pasaka.
Visą vasarą tikėjausi dar kartą susitikti. Sunku pasakyti, kiek rytų miške pasitikau saulę jų belaukdamas… Ir tai – vasarą, kai naktys tokios trumpos. O aš per vasarą sugebėjau vien tik į Buktos mišką išeiti net 29 kartus! Toks įdirbis davė rezultatą – rugpjūčio antroje pusėje dulkiant smulkiam vasaros lietui vėl susitikome. Kaip visada, mačiau ne tik vilkus. Ant kelio lietaus balose varlytes medžiojo suopis, iš virš manęs buvusių lazdyno šakų šaltą lietaus rasą purtė riešutaujantis voveriukas. Iš šernų tako, kur tikėjausi pasirodant šernės su jaunikliais, į kelią galvą iškišo stirna. Trumpai žvilgtelėjo manęs link ir nusisukusi į priešingą pusę sustingo. Šalia jos pasirodė ir stirniukas. Sustojo greta ir taip pat sustingo, tik trumpam – kur gauti kantrybės, kai pati jaunystė? Bandydamas į kadrą pagauti besisukiojančio mažylio žvilgsnį, pastebėjau kažką sujudant kiek tolėliau. Pasirodo, stirna įsitempusi stebėjo vilkus, kurie kažką uostinėjo ant kelio už gero šimto metrų nuo jos. Vilkams artėjant, stirna kartu su jaunikliu tyliai apsisuko ir dingo. O vilkai vis artėjo. Ten, kur buvo stovėta stirnos, uostinėdami užtruko ilgiausiai. Jei teisingai supratau, tai šią vilkų porą sudarė patyrusi suaugusi vilkė ir jos antrametis sūnus. Vilkė galiausiai pasuko stirnos pėdsakais, o jaunėlis kurį laiką bėgo lygiagrečiai jai keliu, po to nėrė į pakelės žoles ir dingo. Ir vėl dešimt minučių praleista šalia vilkų… O šios konkrečios stirnos vilkai tą dieną nesugavo. Iš kur žinau? Ogi mano videokamera po gero pusvalandžio nufilmavo juos abu ant kelio gal 300 metrų man už nugaros.
Taip per nepilnus du metus man teko laimė pamatyti vilkus net šešis kartus. Labai tikiuosi susitikti dar ne kartą… Tai puikūs žvėrys, tikrai būtini normaliam ekosistemos funkcionavimui. Dabartinis jų skaičiaus reguliavimas tikrai ne pats geriausias sprendimas, nes vos gavus patvirtintą limitą, kuo greičiau iššaudomi pirmi pasitaikę žvėrys. Ne tie, kurie įjunksta į naminių galvijų bandas. Ne tie, kurie ligoti ar nusenę. Tiesiog – pirmi pasitaikę.. Medžiotojams vilkai – kaip ir lūšys – konkurentai. Kiekvienas jų suėstas medžiojamas žvėris (stirna, elnias, šernas, briedis) jau nepateks į medžiotojo šaldiklio stalčių… Žinoma, norint išmedžioti populiacijai nereikalingus ar gyvulininkystei kenkiančius individus reikėtų kur kas daugiau žinių, stebėjimų, analizės, laiko ir pastangų. Galų gale, noro ir valios. Ech… Kur kas paprasčiau elgtis kaip dabar, aritmetiškai. Bet ar tai teisinga? Visi saugome savo turtą. Rakiname butus, namus, automobilius, atskiriems objektams net saugos tarnybas samdome. Tai kodėl gi nesaugoti savo gyvulių? Taip, tai papildomas darbas, bet juk gyvulininkystė – ne pomėgis ir ne žaidimas, o veikla, skirta gauti pelnui. Teko bendrauti su slovakais. Jie buvo tiesiog šokiruoti fakto, kad pas mus gyvuliai paliekami laukuose nakčiai be jokios apsaugos. Pasikartosiu: tereikia noro ir valios, kad vilkų keliamos problemos būtų išspręstos…
Specialiai nerašau nieko apie vilkų skaičiaus statistiką ar apie naminių gyvūnų apsaugą nuo vilkų. Tam yra puslapis www.vilkai.lt , kur rasite visą informaciją tiek apie jų apskaitą, tiek apie apsisaugojimo būdus.
Autoriaus nuotraukos.
Vaidai,tereikia tiek nedaug-turėti savo mišką ir…gamtiškos kantrybės…Neeiliniai susitikimai su retai kam pasirodančiais vilkais…Linkiu Tau dar daug netikėtų pasimatymų su miško gyventojais 🙂