Pagrindinis > Žmonės > Kūrėjas > Dailininkas Egidijus Bičkus: „Gyvenimas neturi būti lengvas, bet jis gali būti įdomus“

Dailininkas Egidijus Bičkus: „Gyvenimas neturi būti lengvas, bet jis gali būti įdomus“

…Į kultūros, meno karių gretas „įšokęs“ dar mokyklos suole, jis gyvenime daug ko patyrė, kol suvokė, jog niekur nedings iš tos srities, kuri jį pasiėmė net jam pačiam ilgai to nežinant.

Marijampolės kraštotyros muziejaus dailininkas Egidijus BIČKUS (g. 1966 m.), kurio darbai – ir tapybos, ir fotografijos – alsuoja ta pačia paslaptimi, meną nuo neatmenamų laikų priskiriančia mistikos sričiai, savęs nelaiko dideliu menininku, tačiau dabar, po daugelio blaškymųsi save išbandant pačiose įvairiausiose veiklose, tvirtai žino: iš šio kelio pasitraukti jau niekada negalės… Jis net nekelia sau klausimo – lengva tai ar sunku, mat būti kultūros kariu – gyvenimo būdas, o gyvenimas juk neturi būti lengvas, tačiau įdomus – gali.

Planus tapti miškininku sugriovė neplanuotas troškimas studijuoti menus

Egidijus Bičkus kilęs iš Tauragės rajone, netoli Skaudvilės, esančio Norkiškės kaimo.

Iki 8 klasės mokėsi Skaudvilėje, o nuo 1980 m., tėvams su šeima nusprendus persikelti gyventi į Tauragę, – šio miesto tuometinėje 4-ojoje vidurinėje mokykloje, kurią ir baigė.

Buvo itin gabus nuo pat ankstyvos vaikystės. Ketverių metų būdamas jau knygas skaitė. Kol mokėsi pradinėse klasėse, sugebėjo visą mokyklos bibliotekos vaikų literatūros skyrių perskaityti! Gabus, bet labai išdykęs, itin aktyvus. Iki 8 klasės – absoliutus pirmūnas, o vėliau paauglystės vėjai mokslams šiek tiek bandė kaišioti pagalius, tačiau Egis sugebėjo su viskuo susidoroti.

Dar sėdėdamas mokyklos suole, mąstė tapsiąs miškininku, o kadangi nagingas buvo nuo mažumės, vėliau gal ir medžio drožėju: dėdė – miškininkas, senelis – stalius, taigi ir pats nuo medžio toli bėgti neketinęs (tokias mintis puoselėjo kartu su suolo draugu, vėliau buvusiu Tauragės meru), tačiau mokyklos laikų geriausias draugas Egidijus Knispelis, jau bebaigiant mokyklą, įtraukė į menus, nors apie tai jokių minčių ilgą laiką visiškai nebuvo. Draugo sesuo tuomet mokėsi Vilniaus universitete, tad grįžusi „parveždavo“ sostinės naujienų, idėjų, o Vakarų kultūros dvelksmas, tokiu būdu atėjęs į provincijos miestelį, taip Egidijų „užkabino“, kad jau būdamas baigiamosios mokyklos klasės mokinys per du mėnesius pakeitė savo ateities planus: studijuos ne miškininkystę, o menus. Nors niekada nesimokė jokioje meno mokykloje, duomenų pasireikšti šioje srityje nuo pat mažumės turėjo, tačiau to niekada nesureikšmino (pavyzdžiui, dar besimokant Skaudvilėje, jo mokykliniai piešiniai būdavo parodose iškabinti, tačiau jis į tai nekreipė didelio dėmesio – maža kas, juolab kad viskas, ką bepaimdavo, sekėsi išties gerai).

Taigi, sumąstęs pasukti į meno dirvonus, per pažįstamus Tauragėje susirado vieną tapytoją, kurio paprašė bent su meno pradžiamoksliu supažindinti. Per du mėnesius su dailininko pagalba pasiruošė stojamiesiems egzaminams – ir pirmyn! Savo būsima Alma mater pasirinko tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą, ten tuomet dar veikusį Dailės fakultetą, ruošusį braižybos, dailės ir darbų mokytojus ir… įstojo! Štai taip, be jokio vargo!

Menus studijuoti pradėjo Šiauliuose, baigė – Vilniuje

Dabar atrinks: į dailės kelią jį vedė pats likimas, jam pačiam tada dar nežinant. Kai į 8 klasę atėjo mokytis Tauragėn, kadangi buvo pirmūnas, jį paskyrė į eksperimentinę rinktinę klasę, į kurią buvo surinkti patys geriausi mokiniai, be to, ten buvo sustiprintas dailės mokymas – šiam dalykui per savaitę buvo skiriamos net 4 pamokos, kai įprastai yra vos viena.     

Egidijus 1984 m. įstojo į Šiaulių aukštąją mokyklą ir tuoj pat buvo paimtas į sovietų armiją. 1986 m. grįžęs rimtai kibo į mokslus. Šiauliuose Egidijus prasimokė ketverius metus, vėliau persivedė į Vilniaus dailės akademiją, kurioje ir jaunojo specialisto diplomą gavo.

Studijų pradžia buvusiam kareivėliui buvo didelių pokyčių metas. Viskas nauja, įdomu, neįprasta, o dar ir netikėta, tačiau lemtinga pažintis su Jolita. Marijampolietė – taip pat  studentė. 1990 metais pora susituokė. 

Vilniuje studijuodamas Egidijus, jau kaip dailės mokytojas, dirbo Kupiškyje (šį miestą pasirinko visiškai atsitiktinai). Jauna šeima Kupiškyje išgyveno dvejus metus, abu buvo ten buvusios meno mokyklos pedagogai. Paskui – į Marijampolę. Tiesa, apsistojimas šiame mieste buvo labai netikėtas – vėlgi tarsi paties likimo surežisuotas.

Apsilankymas parodoje lėmė didžius gyvenimo pokyčius

Jauna šeima per atostogas atvažiuodavo į Marijampolę aplankyti Jolitos mamos. Kartą tokios viešnagės metu, vaikštinėdami po miestą, pastebėjo skelbimą, kviečiantį į religinio meno parodą miesto viešojoje bibliotekoje. Susidomėję nuėjo ten. Po parodos – diskusija prie apskrito stalo su menotyrininkais, parodos organizatoriais. Egidijus, jaunas tos srities specialistas, aktyviai įsijungė į diskusiją, o jo išsakyta nuomonė ne vienam tituluotam to renginio dalyviui paliko stiprų įspūdį. Ir tokį stiprų, kad jau grįžusį į Kupiškį Egidijų pasiekė telefono skambutis, kuriuo jis buvo kviečiamas dirbti dar tada naujoje Krikščioniškosios  kultūros mokykloje, jaunai šeimai buvo pažadėtas ir apgyvendinimas. Bičkams, atvykusiems į Marijampolę, buvo suteiktas butas, o jie abu pasinėrė į darbus minėtoje mokykloje. Tą gyvenimo periodą Egidijus prisimena su savotiška nostalgija. Pats menu, daile degė, ta pačia ugnimi kurstė ir savo mokinius, tad kūryba liejosi per kraštus. Mokykla garsėjo talentingais vaikais, kurių darbų parodos buvo rengiamos viena po kitos ir ne vien mokykloje.

Ir tapyba, ir fotografija

Marijampolė, nepaisant to, kad Bičkai vėliau išsikelia gyventi į šalia miesto esantį Šunskų kaimą, tampa nuolatine šeimos veiklos arena, nors Egidijus vienoje vietoje neužsistovi. Pedagoginį darbą ima derinti su kitomis veiklomis, galiausiai pakeičia ir ne vieną mokyklą (tenka dirbti ir Marijampolės Rygiškių Jono, ir Marijonų gimnazijose). Pats ir tapo, dalyvauja dailininkų pleneruose. Su žmona įkuria dailės studiją, kuri sėkmingai gyvuoja penkerius metus, tapo paveikslus. Kartu su žmona surengęs ne vieną savo dailės darbų parodą.

Pasineria ir į fotografiją. Beje, labai netikėtai. Su žmona važinėdamas po dailininkų plenerus, asmeninėms reikmėms nusipirko paprastą skaitmeninį fotoaparatą – plenerų įspūdžius fiksuoti asmeniniam albumui. Gerokai vėliau iš užmaršties atgims mokyklinių laikų  metas, kai brolis turėjo fotoaparatą, o Egidijus labai mielai jam padėdavo ryškinti nuotraukas (tuomet buvo taip), ypač patikdavo daryti fotomontažus, į kuriuos sudėdavo visą savo fantaziją. Vis tik tos patirties bei pomėgio jis nesureikšmino – kaip ir daugelio dalykų, kurie buvo tiesiog užkoduoti genuose.

Rimtas įsiliejimas į fotografavimą bei fotografijos meną prasidėjo tuomet, kai abu su žmona vykdė aktyvią dailės studijos veiklą. Egidijui buvo pasiūlyta Marijampolės kolegijoje dėstyti… fotografiją. Štai tuomet jis ne tik nusipirktą jau veidrodinį fotoaparatą gerai išstudijavo, baigė fotografijos mokslus Kaune, ėmė fotografuoti jau kitu žvilgsniu. Štai taip gimė ir trys E. Bičkaus personalinės fotografijos parodos, kurios buvo labai gerai įvertintos žinovų.

Nuo menų – emigracijon

Gyvenime visko daug. Blaškymasis? Tačiau visur įdomu. Pagaliau ateina tas metas, kai pajunta, jog apėmusi savotiška krizė, tad reikia kažką keisti kardinaliai. Galvon ima lįsti mintys apie užsienį. Žinoma, ne dailės užsieniečių mokyti, tačiau kadangi meistrystė žmogui tarsi užkoduota (pats negali paaiškinti, kodėl statybos, remonto darbai jam lengvai duodasi jaukinami – gal senelio genai ir jį pasiekę?), sumoja – svetimame krašte neprapultų, nors kažkokios konkrečios amatininkiškos specialybės to vadinamojo „popieriaus“ ir neturi.

Kalendorius tada rodo 2016 metus. Mintys apie užsienį galvoje skraidžioja neapibrėžtais pavidalais, kai iš pažįstamo žmogaus netikėtai sulaukia pasiūlymo vykti į Islandiją dirbti elektriku. Viskas oficialu, per įdarbinimo agentūrą, tačiau ilgai mąstyti nėra kada. Egis ir nemąsto. Skrenda į Islandiją, nors viduje vyksta kova: jis – ne specialistas, anglų kalbos žinios apgailėtinos, bet – bus, kaip bus. O tą „bus, kaip bus“ šiandien Egis įvardija trijų egzaminų, kuriuos teko laikyti svetimoje šalyje, sistema.      

Trijų egzaminų iššūkyje

Pirmas egzaminas – pats darbas, vykęs keliomis pakopomis. Vos Egidijui atvykus, iškart reikėjo stoti prie darbo be jokių adaptacijos periodų ir įrodyti, ko yra vertas. Kadangi savo darbdavių niekada nenuvylė, viskas, rodos, klostėsi gerai. Tik vėliau emigrantas sužinojo, jog jį iš pradžių samdė dienai, paskui savaitei, mėnesiui, metams… – terminas buvo ilginamas, atsižvelgiant į darbo rezultatus. Kai jau Egidijus darbe Islandijoje buvo visiškai įsitvirtinęs, tenykščiai sužinojo, jog jis – joks elektrikas pagal specialybę. Švelniai tariant, visi buvo nustebę. O kai sužinojo, jog jis dar ir menininkas, išvis liko be amo.

Antras egzaminas – kalbos barjero įveikimas. Bendrauti darbe reikėjo anglų kalba, kurios žinios, kaip minėta, buvo labai abejotinos, tad Egidijus visą nuo darbo likusį laiką skyrė mokymuisi: įvairios programėlės, interneto žinynai, ir per gana trumpą laiką kalbos barjerą visiškai įveikė.

Trečias egzaminas – bendravimo egzaminas. Islandija, pasak Egidijaus, „užsikonservavusi“ šalis, kurioje socialinis gyvenimas gerokai skiriasi, tarkime, nuo mūsiškio, mat ten jis išvydo tikrai sveiką, normalią visuomenę. Egidijus neslepia: būtent ten jis išmoko bendrauti taip, kaip ir derėtų bendrauti. Jei verslo sandėris – nauda abiem pusėms, vadinasi, nėra vietos apgaudinėjimui, „prastūmimui“. Jei davei žodį, jį būtinai turi paremti savo veiksmais. Rodos, elementarūs dalykai: sąžiningumas, pagarba, išties puikūs, kai jie veikia tikrovėje, ne vien žodžiuose.

Sėkmingai išlaikius visus šiuos egzaminus, gyvenimas ir darbas Islandijoje klostėsi puikiai. Teko ir pakeliauti po salą, pasigrožėti neįtikėtinais gamtos stebuklais. Tiesa, oro sąlygos Islandijoje gana sudėtingos. „Lietuvoje nebūna blogo oro!“ – vėliau juoksis Egidijus, patyręs rūstaus Islandijos klimato krikštą. Šalta net vasarą, vėjuota, lietinga… („Ar žinai, kas yra horizontalus lietus? – klausia Egidijus. – Geriau tuomet ir nežinok!“)

„Aš – lietuvis!“

Vis tik ten likti Egidijus neketino. Kaip neketino visam laikui dirbti elektriku. Frazė „Aš – lietuvis!“ po dvejų metų, praleistų Islandijoje, lėmė, kad Egidijus grįžo į Lietuvą. Grįžęs dar šiek tiek dirbo Vokietijoje, kol galiausiai sugrįžo prie savo esmės – meno, pedagoginio darbo. Šiuo metu E. Bičkus yra Marijampolės kraštotyros muziejaus dailininkas ir Kalvarijos meno mokyklos dailės mokytojas, po visų blaškymųsi atradęs, jog nuo meno niekur nepabėgs, tad mintyse jau ir nauji kūrybiniai sumanymai. Tam tarnauja ir su žmona įkurta nauja kūrybinė dirbtuvė „StudiJE“ (čia ne rašybos klaida: paskutinės žodžio raidės – pirmosios sutuoktinių vardų raidės: Jolita, Egidijus), kurioje dabar daugiausiai dirba Jolita.

Meno prigimtis – ne šio pasaulio vaisius

Egidijus savęs dideliu menininku nelaiko (kuklumas?). Jis tiesiog žino, jog menas gimsta talentą, žinias sujungus su pojūčiu, atsirandančiu nuolat tame gyvenant. Taip surenkama ypatinga informacija, kuri vadinama labai skambiai – misija. „Tikroji kūryba, – sako Egidijus, – yra susijusi su Anapusybe. Meno prigimtis – ne šio pasaulio vaisius“. Vaizdžiai tariant, menininkas yra tas, kuris iš žmogaus įvaldytos Šiapusybės drįsta pereiti į vadinamąją „miško zoną“, neįvaldytą pasaulį, kuris ir yra meno „medžiaga“, ir iš ten parneša žinią – tikrąjį meną. Taigi meno misija ir yra iš TEN atnešti žinią į ČIA. Ir tai dar ne viskas. Dvasine prasme neužtenka į TEN nueiti – reikia gebėti ir grįžti į ČIA, parnešus tą žinią, bei grįžti „gyvam“. Juk žinoma daugybė atvejų, kai tikrasis menas balansuoja ant beprotybės ribos, o menininkai, kaip ir psichopatai, visada yra pariby.

„Visa kita, jei žinia iš Anapusybės neparnešta, tėra amatas, koks jis meistriškas bebūtų“, – sako Egidijus.

Taigi menas – Anapusybės prisiminimas, o mokslas – gebėjimas žinią iš Anapusybės pritaikyti Šiapusybėje. Tikras menas neturėtų siekti naudos, jo misija – tik žinios parnešimas į ČIA. O štai visi Šiapusybės produktai paverčiami praktine nauda.

Menas, kaip žinia, – ne vienintelis ženklas iš Anapusybės. Į Šiapusybę iš TEN ateina daug ženklų, kurių šio pasaulio logika nepajėgi sudėlioti į jai įprastus stalčiukus. Tai ir sapnai, ir pasąmonės labirintai. Taigi protas, Šiapusybės instrumentas, dažnai lieka bejėgis prieš intuiciją, prisilietimo prie Anapusybės įrankį. „Štai todėl skeptikams, neigiantiems transcendencijos egzistavimą, atsakyti galima labai paprastai, – sako Egidijus. – Kai jie prašo įrodyti TO pasaulio buvimą, aš prašau įrodyti jo nebuvimą“.

Būnant ČIA tau skirtą laiką ne be reikalo

Svarbiausia gyvenime, anot dailininko, – prabūti ČIA tau skirtą laiką ne be reikalo, atidirbti tai, kas tau priklauso. „Gyvenimas neturi būti lengvas, – įsitikinęs Egidijus, – bet jis gali būti įdomus. Gyvenimas – darbas, tavo pareiga – jį įprasminti. Taigi tavo misija – suvokti, ką turi daryti ir keisti“.

O kaip kovoti su viena iš visuomenės gyvenimo rykščių – nuoboduliu? Egidijus prisipažįsta, jog tas tikrasis nuobodulys jam, ko gero, net ir nepažįstamas. Ir kaip gali būti kitaip, jei kone visas jo gyvenimas – nepaliaujamas vienokių ar kitokių egzaminų laikymas!

„Esu absoliučiai provakarietiškos kultūros karys“, – reziumuoja Egidijus.

Asmeninio Egidijaus Bičkaus archyvo nuotraukose – dailininko tapybos ir fotografijos darbai.

lightbox flickr galleryby VisualLightBox.com v6.1

2 komentarai(-ų) “Dailininkas Egidijus Bičkus: „Gyvenimas neturi būti lengvas, bet jis gali būti įdomus“

  1. Kaip visuomet… Laima sugeba “išlukštenti”, lakoniškai ir aiškiai atskleisti asmenybę. Egidijus jautrus, draugiškas paslaugus žmogus gyvenime ir ambicingas menininkas kūryboje. Ir nuspėjamas ir nenuspėjamas…

  2. Va, taip, perskaitai įtaigų rašinį apie tau lyg ir pažįstamą žmogų… Ir atsiveria akys… Tu juk jo visai nepažinojai…
    Ačiū, Laimute, kad atrandi tokius talentus kaip Egidijų, nuoširdų, paprastą, atvirą bendravimui Mokytoją…

Komentuoti: Irena Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE