Puodelis vandens poetui
Vieną vaikystės vasarą ir man teko susitikti su vaikų poetu Kostu Kubilinsku. Žaliavo pievos, plaukė rugiai. Karštos saulės išvargintas sėdėdamas po obelimi išvydau per pievas pagrioviu traukiančią keistą eiseną. Priekyje žengė juodu kostiumu vilkintis vyras, kurio didelę galvą dengė tamsūs garbanoti plaukai. Paskui sekė gal trejetas žinomiausių kaimo girtuoklėlių.
Garbaniuje atpažinęs vaikų poetą Kostą Kubilinską apsidžiaugiau, tikėjausi iš poeto dovanų gauti jo vaikiškos poezijos knygelę. Poetas prisėdo prie obels. Pabalusios mano dievinamo poeto lūpos ištarė: ,,Vaikeli, gal atneštum šalto vandens“. Godžiai išgėręs aliuminį puodelį vandens, padėkojo ir nuleidęs galvą užsnūdo. Tuo pat laiku išvydau lauko keleliu atvažiuojantį automobilį ,,Moskvič“. Iš jo išlipo moteriškė ir du vaikai. Supratau, kad tai poeto žmona ir jo vaikai. Moteris priėjo prie sėdinčio po obelimi poeto, suėmė už plaukų, prikėlė ir nusivedė prie automobilio.
Laikydama svirduliuojantį poetą už plaukų, gal pora kartų trenkė jį į automobilio duris, įgrūdo į vidų ir išsivežė.
…Rudenį, Gižų aštuonmetėje mokykloje lietuvių kalbos mokytoja uždavė tradicinį rašinį ,,Įdomiausia vasaros atostogų diena“. Aprašiau susitikimą su poetu, nupiešdamas jį šviesiausiomis spalvomis. Mano rašinyje poetas už paduotą vandens puodelį padovanojo išsvajotą knygelę.
Vienos nuotraukos istorija
Tai, kad vaikų poetas Kostas Kubilinskas mėgo stikliuką, rodo gižietės Editos Dailydaitės šeimoje išsaugotas fotografijos įrašas. Jis dedikuotas jaunystės draugui ar giminaičiui Justinui Rudzevičiui. Įrašas ant fotografijos padarytas paskutinį kartą jau iš partizanų bunkerio atvykus į gimtąjį Rūdos (Šilkalnio) kaimą. ,,Justinai! Prisimink vilnas, prisimink ūsą,/ Prisimink žilą draugystę mūsų,/ Prisimink baltą Šilkalnio smėlį,/ Kuriam užaugo žmonės apžėlę…“ – toks prierašas, toliau parašas, K. Kubilinskas, 1949 II 7 Šilkalnys“.
Nuotraukoje centre – Juozas Dailyda. Pokaryje Kostas Kubilinskas kurį laiką glaudėsi kaimyno iš gimtojo Rūdos (Šilkalnio) kaimo bute Vilniuje. Tikėtina, kad fotografijos autorius Juozas Dailyda, nes jis atvykęs į gimtinę, mėgo fotografuoti. Kairėje nuotraukos pusėje irgi poetas Algirdas Skinkys, iš to paties Rūdos kaimo. Abu poetai, gyvendami partizanų bunkeryje rašė į partizanų leidinį ,,Laisvės varpas“ antisovietinius rašinius ir eilėraščius, kartu kurdami planus, kaip įvykdyti sovietinio saugumo jiems paskirtą lemtingą jų likimui užduotį – sunaikinti Dainavos partizanų apygardos vadovybę.
Įdomi detalė: praėjus beveik metams po išdavystės, partizanai savo leidiniuose ir toliau spausdino K. Kubilinsko-Kapso satyrines poemas.
Pateikiame vieną iš poeto satyrų.
Ką kalbėjo gyvuliai Kūčių naktį
Kartą mes prie tvarto raktų
Slapta prišliaužėm tyliai
Ir girdėjom Kūčių naktį
Ką kalbėjo gyvuliai.
Mušė dvylika. Kalėdos
Gera dūšioj ir širdy.
Ir ant laktų atsisėdęs,
Pirmas prašneka gaidys.
,,Gerbiamieji tvarto ponai,
Ar jūs žinote, ar ne,
Ką planuotojai raudoni
Paišo penkmečio plane.
Jeigu dėtų po kiaušinį
Visos vištos ir gaidžiai,
Pagal planą penkmetinį
Pusės normos neišeis.
Apskaičiuota ir ištirta,
Kiek nuo Stalino girdėt,
Kad į parą pusketvirto
Kiaušinėlio reiks padėt.
Pasistenkite vištelės.
Pamėginsiu ir aš pats
Nes valdžia įmesti gali
Mus į verdančias kruopas.
Čia ir žąsys sugageno:
,,Dievulėliau, kaip sunku –
Užplanavo Kremliaus senis
Toną plunksnų ir pūkų.“
Kol dejavo kiemo paukščiai,
Kad nupeš visus nuogai.
Raiba karvė šieną šmaukštė,
Pamaišydama ragais
Baigus karvė atsiliepia,
Išsižergusi plačiau:
,,Tuos planus ir aš po liepa
Prikabintus paskaičiau.
Kiek ten sviesto, tiek nė molio
Nėra žemėj …net baugu.
Ką čia paišo tie mongolai,
Ir nuplėšiau su ragu.
Kabo sūriai kaip karvojai,
O kolchozo pamiškėj
Kojas užvertė žaloji
Va, tau sūris ir varškė.
,,Gal ir traktoriaus kabina?“
Susirūpina arklys:
,,Traktorius žinai, kaimyno,
Niekam tikęs gyvulys.“
Įsirioglins į arimą.
Ir neišlipa iš ten.
Tai tada jau arklius ima,
Eikite, girdi, ištempt.
Kas tą traktorių sutvėrė
Tokiu gyvuliu durnu,
O partorgas sako: Bėri,
Nesuprasi…Modernu!
Gyvuliukas, sako geras,
Niekad kojų neužvers.
Koks čia geras, vieno aro
Jis per dieną, neužars!
Šlaunį kasosi bekonas,
Nerimaudamas klane.
,,Ar į tuos planus raudonus
Jie įtraukė ir mane?
Pamatytum, kokie kumpiai…
O didumas..Kaip kelmai.
Tu netiktum, tu per trumpas,
Karvė aiškina linksmai.
,,Pamatytum, kiek dešrelių,
Už rankovę storesnių.
Stovi kiaulė su paršeliais
Šimto dvidešimt spenių.
O jau kuilį, kaip mašiną
(Prisikišusi skaičiau) – ,
Reproduktorium vadina,
Kad tik suktųsi sparčiau.“
Čia ir avinas mekena:
,,Nežinau, ko nusitvert,
Penki šimtai pagal planą
Man ėriukų reik sutvert.
O nuo būsimo ėriuko
Vilnų vis po du kilu.
Pasakysiu, vyrai, striuka,
Netesėsiu, negaliu.“
,,Ko jūs čia visi kaip vienas
Aimanuojat, o mane
Nei su vilnom, nei su pienu
Niekas nepiešė plane.“
Visas tvartas atsigrįžta.
Egi, žiūri, tai ožka.
,,Aš už bloką komunistų,
Man patinka jų tvarka.
Už mane ir mano vyras,
Amžinatislį ožys,
Jis stribiteliu ir mirė,
Tai turėtumėt pažint.
Na, ir ko jis čia nedarė,
Bet jūs žinote, stribus,
Kas nutvėrė, tas ir karia,
O jei bėga – per klubus.
Ir už ką juos šitaip grūda,
Rodos, nieko jie daugiau:
Veža žmones, vagia grūdus,
Kad gyventume lengviau.
Jei nuplėšia kartais stogą,
Tai nuo namo ištremtų.
Na, sakykit, kas čia blogo,
Vis darbeliai nekaltų.“
Gyvuliai kalbėti baigė
Ir užsnūdo pamažu.
,,Po Maskovsku“ nusikeikę,
Mes nuslinkome daržu.
Iš ,,Partizanas“ Nr. 3. 1949. IX. 1. ,,Ką kalbėjo gyvuliai Kūčių naktį“. (Iš Kapso satyros). Kapsas – poetas Kostas Kubilinskas