Pagrindinis > Naujienos > Edgaras Danilaitis: ir aukštis turi aukštį!

Edgaras Danilaitis: ir aukštis turi aukštį!

…Jį pats likimas kone nuo kūdikystės taip glaudžiai pririšo prie parašiutų, parašiutų sporto, kad kitokios dalios sau jis ir įsivaizduoti negalėtų – o ir nenorėtų. Tai jam daugiau nei pomėgis, daugiau nei aistra, daugiau net nei saviraiška – tai vienareikšmiškai gyvenimo būdas, kaskart iš savęs reikalaujant vis daugiau ir siekiant vis aukščiau, tai meilė dangui su didžiule doze atsakomybės už save ir… už kitus.

Marijampolietis Edgaras DANILAITIS (g. 1986 m.), Marijampolės aeroklubo parašiutininkas instruktorius, pelnęs daugybę garbingų apdovanojimų parašiuto sporto varžybose (tarp jų – ir tarptautinio tikslaus nusileidimo čempionato nugalėtojas kamandinėje įskaitoje bei Lietuvos tikslaus nusileidimo čempionato čempionas asmeninėje įskaitoje), parodomaisiais šuoliais parašiutu džiuginęs daugelio masinių švenčių dalyvius, šimtams žmonių kaip TANDEM instruktorius padėjęs patirti laisvo kritimo džiaugsmą bei beribės dangaus platybės grožį, šių metų birželio 6 d. atliko savo 3000-ąjį šuolį parašiutu. Tai ir didžiulė patirtis, ir naujas atskaitos taškas, žymintis judėjimą link didesnių aukštumų, ir proga apžvelgti visą kelią, einantį ir dangaus pakraščiais…   

Išsūpuotas lėktuvų gausmo

Abu Edgaro tėvai – parašiutininkai sportininkai. Vos susilaukę atžalos, nepasinėrė vien į tėvystės džiaugsmus ir rūpesčius. Kūdikis buvo tik 10 parų amžiaus, kai tėvai jam pirmą kartą jo gyvenime „parodė“ aerodromą, tiksliau, prasuko su mažyliu pro aerodromą. Tai nebuvo sudėtinga, mat tuomet Marijampolėje, Tarpučių rajone, įsikūręs aerodromas buvęs visai netoli Danilaičių namų, arba, kaip dabar juokauja Edgaras, aerodromas buvęs kieme.

„Vaikas gimė sausio mėnesį, o parašiutininkų sezonas tais metais prasidėjo balandį, – pasakoja Edgaro mama Nina Danilaitienė, buvusi aktyvi parašiutininkė, – tad jo pirmoji pažintis su aerodromu buvo vos sulaukus kelių dienų.“ Kai gimė Edgaras, N. Danilaitienė jau turėjo per 800 šuolių.

Parašiutininkai Danilaičiai savo atžalą ir augino aerodrome – už priekabos. Tėvų gyvenimo būdas jį nuo pat mažumės lydėjo, priėmė jis jį besąlygiškai. Visur kartu: ir aerodrome, ir parašiutininkų varžybose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: Latvijoje, Baltarusijoje… Lėktuvo variklio gaudimas vaiką ne gąsdindavo, o migdydavo. Tėvai pamena: reikia dvejų metų vaiką užmigdyti, geriausia vieta – lėktuvas. Ir tikrai: vos AN-2 pakyla, mažylis, palaimingai šypsodamasis, užmiega, lėktuvui nusileidus, tėvai jį išsineša jau miegantį.

Pirmasis šuolis – sulaukus vos 12 metų amžiaus

Vos sulaukęs trejų metukų, Edgaras apie parašiutus žinojo pakankamai daug: laisvai vartojo specifinę terminologiją, o nuo 7 metų jau ėmėsi parašiuto dėjimo pradžiamokslio. Būdamas 10 metų puikiausiai sudėdavo apvalų parašiutą. Štai tuo metu jau ėmė svajoti apie šuolį, tačiau dar metų prireikė, kad apie savo svajonę garsiai prabiltų tėvams. Deja, vienuolikmečio argumentai tėvų neįtikino, tad tuomet neišsipildžiusi svajonė buvo aplaistyta graudžiomis ašaromis. Dar po metų pagaliau išsizyzė, kad leistų šokti parašiutu. Šįkart jam,  jau (?) dvylikmečiui, leido. Pirmasis šuolis, rodos, turėjo tik smalsumą patenkinti, tačiau Edgarui tai buvo tikrų tikriausia pradžia to didelio kelio, kuriuo jis ir iki šiol eina.

Pasiryžęs tapti parašiutininku sportininku, paauglys iškart griebėsi klasikinės parašiutų sporto rengimo programos: šuolių su įvairiomis užduotimis apvaliu parašiutu. Jį ir metais vyresnį draugą (su Evaldu Janavičiumi kartu koja kojon šokinėjo kelerius metus iki 350 šuolių, po to Evaldas išvyko gyventi į Angliją) treniravo Edgaro tėtis – jau tada itin patyręs parašiutininkas instruktorius.

Šiandien sunku patikėti, kad parašiutų sporto pradžiamokslis Edgarui ėjosi sunkiai, nepaisant to, jog jį pradėjo itin anksti. Dabar jis neslepia: buvo sunku iššokus taisyklingai atsiskirti nuo lėktuvo, o tuomet kiekvienas su prastai atlikta užduotimi šuolis kainavo emocijų audras, kruopščiai slepiamas nuo aplinkinių – juk parašiutininkai neverkia! Kad „gautų sparną“ (taip vadinama klasikinio parašiutų sporto mokymo programos sėkminga pabaiga, kurią vainikuoja ir kupolo keitimas: mokinys įgauna teisę šokinėti sportiniu sparno tipo parašiutu), turėjo atlikti 60 šuolių apvaliu parašiutu, kai, būna, jog nė 20 neprireikia.

16 metų būdamas aplenkė tituluotą tėtį!

Bet jau paskui – tik pirmyn ir aukštyn! 14 metų būdamas Edgaras jau dalyvavo pirmosiose savo gyvenime tikslaus nusileidimo varžybose, o būdamas 16 metų tapo nugalėtoju, aplenkdamas netgi ir savo tėtį, daugelio tokio pobūdžio varžybų nugalėtoją, prizininką! Net nesulaukęs pilnametystės, jau turi per 600 šuolių ir D kategoriją (aukščiausią parašiutų sporte).

Varžybose Edgaras dalyvauja nuolat. Rikiuojasi prizinės vietos, nugalėtojo laurai, kaupiasi apdovanojimai. Ir, žinoma, auga patirtis, meistriškumas. Maldaujantis tėvų leisti iššokti su parašiutu iš lėktuvo paauglys virsta tikru profesionalu, jis – jau ne tik patyręs sportininkas parašiutininkas, bet ir atsakingas Marijampolės aeroklubo instruktorius. Ir tai dar ne pabaiga.

2010 m. gegužės 8 d. – viena iš pačių ypatingiausių dienų Edgaro gyvenime. Tądien jis  išsilaikė „Tandem“ instruktoriaus licenciją, leidžiančią iš lėktuvo su parašiutu šokti kartu su keleiviu – žmogumi, norinčiu patirti laisvo kritimo ir sklandymo džiaugsmą, tačiau neturinčiu tam patirties (per 10 metų apie 800 žmonių šoko su Edgaru vadinamąja kengūra). Lemtingas sutapimas! Būtent tą pačią dieną pasaulį išvydo Edgaro sūnus Justas!

Parašiutininko sportininko žmona: šioje srityje negali būti ultimatumų   

Edgaro žmona Giedrė, su vienu iš labiausiai tituluotų Marijampolės aeroklubo parašiutininkų besidalijanti kasdienybe daugiau nei dešimt metų, neslepia, jog skrydžiai, šuoliai parašiutu jai ne tik visiškai svetimas, bet ir be galo bauginantis dalykas, tačiau aerodromas – jos antrieji namai (dažnai net ir pirmieji). „Jau tokį aš jį sutikau, toks jis ir yra, – sako Giedrė. – Net jei ir norėčiau kažką pakeisti, puikiai žinau, kad tai neįmanoma: jo svajonės ir gyvenimo būdas – dangus, taigi ultimatumų šioje srityje tikrai negali būti.“ Visi Danilaičių šeimos keliai veda į aerodromą, nors pora čia kartu mažai būna. Giedrė, ant kurios pečių namai, buitis, prisitaikiusi prie vyro. Įgimtą estetikos suvokimą ir jausmą turinti moteris savo svajones, susijusias su gėlėmis, floristika, menu, prigesinusi – dar tik laukia, kada jos galės išsiskleisti. Bet ji gerai supranta, ką reiškia gyventi svajone, todėl ir yra šalia Edgaro, ta svajone gyvenančio. Giedrė stebėjusi daugybę porų, kurias aerodromas tiesiog išskyrė: dangui ir savo sportui ištikimas parašiutininkas skiria visus savaitgalius aerodrome, atsisako  pajūrių, paežerių… Taigi ne visos moterys tokį režimą ištveria, o kai pabando pateikti ultimatumą, pasirinktos būna ne jos…  

Kas Giedrę verčia gyventi „suspaudžiant“ savo troškimus? Ji atsako lakoniškai: „Meilė!“

Netgi vos gimus Justukui, pirmoji „rimta“ mažylio kelionė buvo į aerodromą. Kūdikiui tuomet buvo vos 7 dienos amžiaus…

Kai aukštis turi aukštį

Per 3000 šuolių istoriją Edgarui du kartus teko gelbėtis skleidžiant atsarginį parašiutą. „Kiekvienas šuolis vis kitoks, – sako parašiutininkas, – visada reikia būti viskam pasiruošus, mat ypatingi atvejai ore nutinka tada, kai jų visai nesitiki.“ Ore, kai laiko yra labai ribotai, geriausi sprendimai turi būti priimami žaibiškai, mat kiekvienos dvejonės ar pradelstos netgi sekundės kaina gali būti labai didelė. Edgaras per savo ilgametę parašiutininko patirtį jau žino, kaip atsirinkti, kas yra svarbiausia, nebijo rizikuoti, mat jo rizika grindžiama itin griežta savikontrole ir parašiutizmo specifikos išmanymu.

3000 šuolių… Ar tai labai daug? Nors Edgaras nesureikšmina šuolių skaičiaus, pripažįsta, jog būtent jais kaupiama patirtis, o svaigiame aukštyje įžvelgia kitą aukštį – savo galimybių, siekių aukštį. Parašiutininkas neslepia: kuo didesni pasiekimai, tuo labiau auga noras galynėtis su savimi, pasiekti dar daugiau. Taigi ir Lietuvoje jau per ankšta tapo… Teko dalyvauti varžybose Bulgarijoje, JAV, Juodkalnijoje, galbūt artimiausiu metu vyks į Čekiją, tačiau dabar siekis yra ne vien dalyvauti, bet ir laimėti. Ir ne bet kur, o A klasės lygio varžybose (parašiutų sporte tai aukščiausios kategorijos varžybos)!

„Jei mokinys aplenkia mokytoją – gerai“

N. Danilatienė, kurios, kaip parašiutininkės, įskaitoje 1616 šuoliai, jaučiasi pakylėtai, išdidžiai, kad sūnus tiek pasiekė. Jau ji ir neatsimena, kada Edgaras ją pasivijo ir aplenkė šuolių skaičiumi. „Ir tikiu, kad jis gali dar daugiau“, – sako sportininko mama, kuri visiškai juo pasitiki. Nors rūpestis išlieka visada, bet tai rūpestis be jokios panikos, mat sūnus turi stiprų atsakomybės jausmą, ore yra itin atsakingas. Ir ne tik už save. Nesvarbu, kokia būtų jo šuolio užduotis, bet jei jau išsiskleidęs parašiutą pamatys, kad kažkam (ypač kalbant apie nepatyrusius parašiutininkus) gali padėti, nedvejodamas pasuks ton pusėn, kur kažkas kažkam einasi ne taip, kaip reikėtų (tokių atvejų buvo ne vienas, mat parašiutų sporte kolektyviškumo jausmas būtinas: atsakai už visus.

„Jei mokinys aplenkia mokytoją – gerai“, – sako Marijampolės aeroklubo vadovas, Egdaro tėtis ir treneris Alvydas Danilaitis, jausdamasis nuostabiai, kad sūnus jau tuoj jį, turintį per 3300 šuolių, pasivys. „Ir ne tik pasivys – pralenks, – tęsia A. Danilaitis ir kalba kaip instruktorius, aeroklubo vadovas: – jo šuoliai produktyvūs, kiekvienas šuolis su tikslu, jis jau daug metų vykdo sporto meistro normatyvus, taigi ir mano pasitikėjimas juo kaip parašiutininku instruktoriumi – šimtaprocentinis“.

Nuotraukos – Vido Lietuvininko, Giedrės ir Edgaro Danilaičių asmeninio archyvo.

lightbox flickr galleryby VisualLightBox.com v6.1

Komentaras “Edgaras Danilaitis: ir aukštis turi aukštį!

  1. Puikus straipsnis. Ir tokio neparašytų autorius, pats nesusijęs su meile dangui, pats nešokęs parašiutu! Sėkmės dangaus užkariautojams!

Komentuoti: Įspūdis Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite