Paprastai manoma, kad galvojimas apie pinigus, sąskaitos, ataskaitos, finansiniai planai pakerpa paukštei sparnus, ir gulbė virsta višta. Arba investicijos, akcijos, obligacijos, birža, bankai turi dominti tik tuos, kurie turi atliekamą milijoną. Bet visuomenėje, kaip ir gamtoje, viskas kinta. Net ir požiūris į tai, kokios „turi būti“ moterys, į tai, kas ir kaip turėtų tvarkyti pinigus. Emancipuotos moterys iš vyrų atėmė ne tik kelnes, bet ir pinigus bei būdus juos uždirbti. Nors dažniausiai moteris ir pinigai siejama tik su savanaudiškumu, tačiau finansų pasaulyje jau daug metų moterys turi vadovaujančias pozicijas ir nė nemano iš jų trauktis. Nes jos geriau už vyrus žino, kad už pinigus galima nusipirkti namą – bet ne šeimą, lovą – bet ne miegą, laikrodį – bet ne laiką, padėtį visuomenėje – bet ne pagarbą, vaistus – bet ne sveikatą, seksą – bet ne meilę. Ir jau nėra nieko neįprasto, kad moteris vadovauja bankui, šiam darbui paskyrusi didelę dalį savo gyvenimo. Kaip dirbant tokį „sausą“ darbą netapti smulkmeniška pedante, išlaikyti moterišką trapumą ir žavesį, klausiu AB „Swedbank“ Marijampolės klientų aptarnavimo centro valdytojos Genutės VARNAGIRIENĖS.
– Iš šalies pažiūrėjus šis darbas – visiška monotonija ir rutina, jokio kūrybiškumo, vien pinigai, pinigai… Ir didžiulė atsakomybė. Darbo banke metus jau skaičiuojate ne ant vienos rankos pirštų. Ar niekada nekilo mintis trenkti durimis ir išeiti kur nors kitur? Kur nėra nei skaičių, nei pinigų?
– Netiesa, darbas labai įdomus. Nuo jaunystės esu „skaičių“ žmogus, man jie visada patiko ir lengvai bei ilgam juos įsimenu, man svetima bet kokia beletristika, mėgstu konkretumą, o šis darbas kaip tik tai ir suteikia. Finansų sistema, bankai yra svarbi Lietuvos ekonomikos grandis. Tik patikima ir saugi finansų sistema užtikrina ilgalaikį ir tvarų šalies ekonomikos augimą, tikslingai perskirsto išteklius ir prisideda prie ilgalaikio kainų stabilumo. Tik iš šalies žiūrint šis darbas nuobodus, o iš tikrųjų yra vietos ir kūrybiškumui. Keičiasi įstatymai, daug naujovių. Tik gaila, kad kartais įstatymų kūrėjai būna per daug nutolę nuo realybės.
– Ar neapėmė nerimas vienam po kito griūvant bankams, ar nesumažėjo klientų? Juk ne paslaptis, kad žmonės pradėjo nepasitikėti bankais.
– Kaip tik priešingai, atsirado didesnis pasitikėjimas mūsų banku. Jis konservatyvus, švedų kapitalo. Ir specifika mūsų šiek tiek kitokia, jau dveji metai aptarnaujame klientus kitaip. Griuvus „Snorui“ ir Ūkio bankui, pas mus atsirado papildomas klientų srautas, vadinasi, pasitikėjimas nesumažėjo. Mūsų tikslas – padėti žmonėms, juos konsultuojame visais klausimais, mokome. Santykių palaikymas lemia pasitikėjimą.
– Prieš keletą metų bankai lengva ranka dalijo paskolas. Kokia situacija šiandien? Kokias naujoves diegiate savo banke?
– Dabartinė krizė yra sunki. Ne tik žmonių neįžvalgumas kaltas, bet ir bankų, kurie dalijo paskolas į kairę ir į dešinę. Šiuo metu paskolos duodamos labai atsakingai ir tik tiems, kas turi atsarginį variantą, nerizikuojant. Bankas motyvuoja atsiskaityti per bankomatą (žmogui – 2 proc. nuo skirtumo tarp išimtų pinigų ir atsiskaitymo). Patogus įmokų mokėjimo krepšelis (5 įmokos – 0,80 Lt). Bankas prieinamas visą parą, galima naudotis internetiniu banko terminalu (atskirai litams ir eurams), kuris yra Marijampolėje ir Kalvarijoje, taip pat artimiausiu metu bus įrengtas ir Kazlų Rūdoje.
– Buvo laikas, kai žmonės laikė pinigus bankuose, nes daug pelno gaudavo už palūkanas.
– Gaila, bet šiuo metu palūkanos mokamos mažos ( per metus – 0,2 proc.) ir turi tendenciją dar mažėti. Tik senjorų programoje jos didesnės. Nieko nepadarysi, ekonominė krizė.
– Pradėjote kaip eilinė banko darbuotoja, o dabar jau esate vadovė. Kokia vadovė esate? Griežta, atlaidi, demokratiška?
– Manyčiau, kad demokratiška. Mėgstu komandinį darbą, kai kiekvienas gali turėti savo nuomonę, bet ją turi mokėti apginti. Esu griežta , reikli, bet teisinga, nelaikau niekada širdyje jokio pykčio ar nuoskaudų. Mūsų darbas sunkus, bendraujant su klientais reikia ir takto, ir supratimo. Bet nėradidelės darbuotojų kaitos, beveik visi tie patys dirba nuo mano atėjimo. Kiekvienas žmogus turėtų turėti savo bankininką, kuris jam teiktų ir paslaugas, ir konsultacijas.
– Kaip manote, kokios charakterio savybės jums padeda darbe? Ar jūsų darbas netrukdo šeimos darnumui?
– Visada viską planuoju, tiek darbą, tiek poilsį, nemėgstu atsitiktinumų, viską suderinu. Tačiau aš ne iš tų, kurios „miega“ darbe, sėdi per naktis. Aišku, mano darbo diena ilgesnė nei kitų darbuotojų, tačiau man šeima irgi labai svarbi. Abu su vyru esame tikri darboholikai, vyras turbūt susirgtų, jei nieko nedirbtų. Abu esame iš daugiavaikių šeimų, vyras – iš devynių vaikų šeimos, aš – iš šešių, todėl nebuvo kam mums padėti, viską, ką turime, sukūrėme patys, savo darbu. Žinoma, būdavo, kai ir vyras nelabai patenkintas būdavo mano darbu, kuris „suėsdavo“ didelę dalį laiko, kurį būčiau galėjusi skirti šeimai.
– O jeigu staiga reikėtų iš vadovės tapti eiline darbuotoja, o jums vadovautų kas nors iš buvusių pavaldinių, ar tada atsisakytumėte darbo?
– Tikrai ne, nesu karjeros moteris. Myliu savo darbą, o ne postą, todėl dirbčiau ir toliau.
– O savo vaikus irgi kreipėte į bankininkystę, siūlėte sekti jūsų pėdomis?
– Jie patys rinkosi specialybes. Nors yra šioks toks paradoksas: dukra, kuri sakydavo, jog niekada nedirbs banke, studijavo ir baigė lietuvių kalbą, dabar dirba Vilniuje banke ir studijuoja bankininkystę. Kartais taip susiklosto gyvenime. Sūnus dirba turto vertintoju. Tikrai juos niekur „nenukreipinėjau“. Niekada savo vaikų nelepinome, stengėmės jiems įdiegti pareigos ir atsakomybės jausmą. Sūnus dar būdamas moksleivis vasaromis padirbėdavo statybose. Ir namuose abu padėdavo.
– Koks jūsų laisvalaikis? Kaip atsipalaiduojate po įtemptos darbo dienos?
– Gyvename savame name, todėl yra ką veikti. Mėgstu žemę, mėgstu tvarkyti aplinką, atsipalaiduoju sodindama ir prižiūrėdama gėles. Bet kambarinių gėlių kažkodėl nelabai noriu, man jos labiau patinka augančios lauke. Nemėgstu nei megzti, nei siuvinėti, nei prie viryklės stovėti. Gerai, kad mano vyras mėgsta gaminti. Skaitau daug, kai tik turiu laiko, bet ne grožinę literatūrą, mane labiau domina ekonomika, vadovavimas, krizių valdymas. Televizijos laidas žiūriu skirtas ekonomikos klausimams, dokumentinius filmus, bet ne visus tuos „pletkų šou“. Kartais einame į teatrą, į koncertus, gal ir dažniau eitume, tik kad bilietais pasirūpinti vis nebūna kam. Kartą per metus su savo kolektyvu vykstame į Kauno muzikinį teatrą.
– Gal atostogų metu skubate kur nors į šiltesnius kraštus?
– Kartais išsiruošiame ir į užsienį, bet aš visiškai nenoriu ten važiuoti. Nėra nei didelio noro, nei atliekamų pinigų, man labiau patinka pakeliauti po Lietuvą – ir čia labai daug ko galima pamatyti. Atostogas suplanuoju iš anksto, nemėgstu spontaniškumo, viską į priekį suderinu.
– O ko žmogui negalėtumėte atleisti?
– Esu impulsyvi, užsidegu kaip degtukas, tačiau atlaidi. Turbūt viską atleisčiau, tik reikia laiko. Mes negalime ir neturime būti teisėjais kitiems žmonėms. Pats nesi nei visada teisus, nei tobulas, tad ir nematuok kitų žmonių pagal save. Labai svarbu pasitikėjimas žmonėmis, artimaisiais.
– Bet kartais per didelis pasitikėjimas, ypač pačiais artimiausiais draugais, įskaudina.
– Nesu patikli ir žinau, kuo galima pasitikėti. Mūsų draugai tie patys, galima sakyti, nuo vaikystės. Žinau, kad ir džiaugsme bus kartu, ir bėdoje į juos galima bus atsiremti.
– Kas jums padeda išlaikyti dvasinę pusiausvyrą?
– Nuolat save analizuoju, stengiuosi tobulėti. O tobulybei ribų juk nėra. Be to, į viską stengiuosi žvelgti pozityviai ir žmonėse pirmiausia įžvelgti teigiamus bruožus. Padeda ir geri santykiai su namiškiais.
– Ar yra gyvenime kas nors, ko labai gailitės?
– Nieko nedariau tokio, ko labai reikėtų gailėtis. Gal tik tai, kad per mažai dėmesio šeimai tekdavo. Vis sukausi kaip voverė rate, vis skubėjau. Smagu pripažinti, kad esu darbšti, pareiginga, bet gal kartais reikėjo save šiek tiek pristabdyti. Tačiau mano šeima iš to jokių tragedijų nedarė: vaikai sveiki ir protingi užaugo, ir vyras šalia. Tai ar moteriai reikia ko nors daugiau. Tai ir yra laimė.
– Belieka jums palinkėti sėkmės. Ačiū už pokalbį
Zita DZIDOLIKIENĖ
Asmeninio albumo nuotrauka.
Nr. 14 (18), 2013 m. balandžio 6–12 d.
Genovaitė Varnagirienė.
