Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos anglų kalbos mokytoja metodininkė Ginta GALADAUSKIENĖ, ko gero, nesuskaičiuotų, kiek mokinių (esamų, buvusių) dėkojai jai, sąžiningai, darbščiai pedagogei, ne vien už įskiepytas anglų kalbos žinias (o ir čia rezultatai kalba patys už save: šios pedagogės ruošti abiturientai valstybinius brandos anglų kalbos egzaminus laiko tikrai gerai, vien praėjusi brandos egzaminų sesija atnešė Rygiškių Jono gimnazijai net 12 šios mokytojos ruoštų „šimtukų“) : mokytojos jaunatviškumas, gera energija, pasitempimas verčia kiekvieną mokinį lygiuotis į ją, mokyklai atidavusią jau 32 savo gyvenimo metus. Taigi kokia ji, gerbiama pedagogė, ir kaip ji tapo tuo, kuo yra dabar? „Mūsų savaitė“ skaitytojams pateikia Gintos Galadauskienės gyvenimą, per kurį ir atsiskleidžia ši asmenybė.
Mokytojo profesija ir anglų kalbos mokėjimas – išsipildę vaikystės svajonės
G. Galadauskienė gimusi Prienuose, tačiau vos dvejų metukų amžiaus tapo marijampoliete (tiesa, tuomet – kapsukiete): iš Prienų kilę tėvai savo gyvenimą nutarė kurtis Sūduvos širdyje. „Tikra suvalkietė iš Suvalkiečių gatvės“, – taip vėliau apie save juokaus Ginta, kuri, su tėvais iki sukurto nuosavo lizdo gyvenusi Marijampolėje, Suvalkiečių gatvėje (iš vaikystės prisiminimų – vasaros, praleistos daržuose, ir noras siekti kažko daugiau). Mokėsi Ginta toje pačioje mokykloje, kurioje dabar ir dirba – Rygiškių Jono gimnazijoje, tik tuomet ji vadinosi J. Jablonskio vidurine mokykla („Pradžia ir pabaiga – toje pačioje mokykloje“, – sako G. Galadauskienė, tarsi pati nulemdama, jog minėta gimnazija – paskutinė jos, kaip pedagogės, stotelė).
Prisimindama savo, kaip mokinės, pirmuosius žingsnius mokykloje, Ginta pastebi, jog ji visada buvusi labai stropi mokinė, labai stengdavosi, nepraleisdavo nė vienos pamokos ir labai daug dirbo, kad rezultatai būtų geri. Nuo pat pirmosios klasės G. Galadauskienė žinojo, ko nori iš gyvenimo: būti mokytoja (netgi vaikystės žaidimų pagrindinė tema – mokykla), tačiau kokio dalyko – suprato penktoje klasėje, kai tuomet buvo pradėta mokyti anglų kalbos (beje, tuo metu visiškai nepopuliarios). Baigusi mokyklą, Ginta nesvarstė: įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti anglų kalbos. Penkeri studijų metai pralėkė nepastebimai. Viskas buvo labai įdomu: ir mokslas, ir bendravimas su kitais studentais bei dėstytojais, ir kultūrinis sostinės gyvenimas. Besimokant 4 kurse, senasis Vilniaus universitetas šventė 400 metų jubiliejų. Geriausi studentai anglistai (tarp jų – ir Ginta) buvo pakviesti vertėjauti užsienio delegacijoms. Iki šiol G. Galadauskienės atmintyje gyvas jaudulys, tuomet apėmęs suvokus, jog šia užsienio kalba ji gali laisvai bendrauti. Prisimena: vedžioti teko užsieniečius po Vilnių, pasakoti sostinės istoriją – būti tikra gide. Ir tai tuomet labai žavėjo.
Po studijų – atgal į vaikystės miestą
1981 m., baigusi universitetą, jaunoji specialistė grįžo į Marijampolę, pradėjo dirbti anglų kalbos mokytoja tuometinėje 6 -ojoje vidurinėje mokykloje (dab. – Sūduvos gimnazija). Nedėkingas buvo laikas: iš visų užsienio kalbų tik rusų kalbai buvo teikiamas prioritetas, o kitoms, taip pat ir anglų, dėmesys buvo labai mažas, netgi buvo kalbų, jog anglų kalbą mokykloje paliks tik kaip fakultatyvą – neprivalomą pamoką. Tad ir naujoji mokytoja kibo į darbus, turėdama mažai pamokų. Tiesa, vien pamokomis neapsiribojo: buvo pionierių vadove, taip pat vadovavo tautinių šokių kolektyvui: pati, būdama moksleive, daug metų lankė šokių kolektyvą, tad gauti įgūdžiai labai pravertė šokio mokant kitus (beje, dirbti sekėsi su šokių kolektyvu labai gerai: nors Ginta ir nebuvo profesionali choreografė, tačiau taip gebėjo paruošti savo šokėjus, kad jie vis patekdavo į respublikines šokių šventes).
Tiesa, grįžimas į savo vaikystės miestą lengvas nebuvo: Vilniuje liko draugės, čia ji grįžo viena. Tačiau, kibus į darbus, viskas ėmė stoti į savo vietas. Iš studijų laikų išlikęs gražus bendravimas su drauge panevėžiete lėmė ir asmeninio gyvenimo pokyčius. Per draugės vaiko krikštynas užsimezgė tvirtas ryšys su draugės broliu, kuris po kurio laiko tapo Gintos vyru. Jauna šeima iš pradžių turėjo gyventi skyrium: ji, jauna pedagogė, Marijampolėje, jis, būsimasis architektas, baiginėjo studijas Vilniuje. Zenonui baigus mokslus, šeima pasirinko gyventi Marijampolėje ir dėl to niekada nesigailėjo. „Esu laiminga turėdama tokį vyrą“, – neslepia moteris. Nors sutuoktiniai labai skirtingi (jis daugiau meniškas, ji labiau praktiška), jau daugelį metų yra puiki komanda, per visus bendro gyvenimo metus nepatyrusi jokios krizės. Netgi penkerių metų išsiskyrimas (Z. Galadauskas 1991 m. būtent tokiam laikotarpiui išvyko į Vokietiją studijuoti vargonų dizaino) santuokos tvirtumo nepalaužė, netgi atvirkščiai: labai reti susitikimai į šeimą įnešė papildomos romantikos. „Viskas galbūt yra genuose užkoduota, – juokais aiškina G. Galadauskienė, – giminėje skyrybų nebuvę, tad ir mūsų šeimyninis gyvenimas sklandus.“ O iš tikrųjų darnaus bendravimo pagrindas – abipusis tikėjimas savo žmogumi bei pasitikėjimas. Be to, kaip vėl juokauja Ginta, suvalkietės ir aukštaičio tandemas grįstas visišku suderinamumu.
Mokytojos „įskaitoje“ – trys mokyklos
G. Galadauskienė, 10 metų išdirbusi tuometinėje 6-ojoje vidurinėje mokykloje, anglų kalbą perėjo dėstyti į ką tik pastatytą ir atidarytą tuometinę 8 –ąją vidurinę mokyklą (motyvas – prie pat namų). Šią mokyklą baigė abi Galadauskų dukros: Ugnė ir Laura, kurios jau seniai tėvų namus palikusios. Ugnė LRT televizijos žurnalistė, Laura, Lietuvoje baigusi teisę, mokslus toliau tęsusi JAV, kur studijavo verslo vadybą, magistro studijoms pasirinkusi finansų valdymą, šiuo metu vienos iš didžiausių pasaulyje finansų korporacijos darbuotoja, deja, į Lietuvą jau ir neketinanti grįžti.
2008 m. G. Galadauskienės gyvenime – vėl pokyčiai. Tais metais vidurinę mokyklą baigė jaunėlė Ugnė (Galadauskai namuose liko vieni, be dukrų), „Šaltinio“ (buvusi 8 -oji) vidurinė mokykla tapo pagrindine , tad Ginta nusprendė atsiliepti į Rygiškių Jono gimnazijos direktoriaus kvietimą dirbti gimnazijoje. Motyvas paprastas: sukaupus tiek žinių ir vis nuolat tobulėjant, norėjosi dirbti ne tik su jaunesniais, bet ir su vyresniais mokiniais, mat visada jautė, kad turi labai daug ką duoti.
Apžvelgdama savo pedagoginį kelią, G. Galadauskienė jaučiasi dėkinga visoms mokykloms, kuriose dirbo, jų kolektyvams, kuriuos apibūdina tik geruoju.
Šiuolaikiniai moksleiviai yra laisvi bei labiau motyvuoti
Kalbėdama apie savo, kaip mokytojos, santykius su mokiniais, Ginta džiaugiasi, kad visada tie santykiai grįsti abipuse pagarba. „Galbūt tai lemia ir dalyko specifika, – sako mokytoja, – mes, užsienio kalbų mokytojai, dirbame su palyginti nedidele grupe, nėra to vadinamojo konvejerio, tad yra galimybių prieiti prie kiekvieno vaiko, jį patikrinti.“ Ginta, būdama reikli mokytoja, stengiasi vadovautis duodamojo ir atsakomojo ryšio principo. Pagarbiai besielgianti su kiekvienu mokiniu, į pamokas eina maksimaliai pasiruošusi, apgalvojusi kiekvieną minutę, tad ir rezultatai būna geri. „Vaikas turi jausti tavo tikėjimą juo, kad tu jam gali duoti, o jis – gali priimti ir toliau pats tobulėti“, – sako G. Galadauskienė. Štai tas pasitikėjimo principas, pasirodo, veiksmingiausias dalykas kiekvienuose santykiuose. Be to, labai svarbu ir darbas. Be jo – nė iš vietos, netgi įgimti gabumai be darbo beverčiai. Kitas svarbus dalykas – atsakomybė. Čia mokytoja vadovaujasi principu: pradėk nuo savęs. Būdama pati labai atsakinga, to paties reikalauja ir iš mokinių. Kai iškyla sunkumų, G. Galadauskienė nepuola ieškoti kaltų išorėje, ji tuomet savęs klausia, ar viską pati padariusi, kad situacija tapo probleminė.
Laikai keičiasi – keičiasi ir mokiniai. Jeigu ne vienas pedagogas skųstųsi šiuolaikinių mokinių įžūlumu, tai G. Galadauskienė pastebi, jog šiuolaikiniai mokiniai yra labai motyvuoti: jie žino, ko nori iš mokyklos, mokytojo, gyvenimo. Be to, jie labai laisvi, neturi baimės mokytojui pasakyti savo nuomonę, netgi asmeniškai kažko paklausti. Tai, anot Gintos, gerai, tačiau būtina mokėti išlaikyti pagarbų atstumą, kad nebūtų peržengiamos ribos.
Anglija – lyg antrieji namai
G. Galadauskienė gana daug keliauja. Visa Europa, kaip pastebi, „išmaišyta“. Daug keliauja kaip vertėja (pavyzdžiui, su šokių kolektyvais vertėjavusi Danijoje, Suomijoje, Graikijoje), taip pat ir su šeima, kaip tam būna galimybių. Kaip antrieji namai Gintai yra Anglija. Daugelį metų, kiekvieną birželį, ši anglų kalbos mokytoja vežasi moksleivių grupes į Londono karališkąjį Holovėjaus universitetą tobulinti anglų kalbos žinių. 12 dienų kursai-viešnagė – išties labai prasmingai praleistas laikas ne tik mokiniams, bet ir mokytojai, kuri kiekvienos tokios išvykos metu taip pat tobulina savo profesines žinias. Anglijoje šiuo tikslu G. Galadauskienė lankėsi net 22 kartus. Tokių kelionių pradžia – 1992 m. Ginta tuomet gynėsi metodininkės pedagoginę kvalifikaciją Vilniuje. Ten įsikūrusi britų taryba, lankydama Lietuvos mokyklas ir matydama aukštą mūsų moksleivių anglų kalbos žinių lygį, pasiūlė tokius kursus. Į pasiūlymą Ginta iškart sureagavo, ir štai ši graži iniciatyva tęsiasi metai iš metų. Apskritai šios kelionės ne tik mokiniams, bet ir jų mokytojai, įsimylėjusiai anglų kalbą ir Anglijos kultūrą, tikra atgaiva širdžiai.
* * *
„Esu laiminga“, – reziumuoja G. Galadauskienė. Įvertinusi savo gyvenimo kelią, ji teigianti nieko nekeistų, jeigu būtų galimybė viską sugrąžinti atgal, o pakartotų gyvenime viską taip pat.
Mokytojo dienos proga Ginta sau ir kitiems pedagogams linki pirmiausiai sveikatos. Taip pat daugiau savitarpio supratimo, pagarbos bendraujant. Ir – kuo daugiau gerų žodžių vieniems ir kitų: gyvenimas per trumpas, kad jį leistum pykčiui, nuoskaudoms sėti…
Laima GRIGAITYTĖ
Nr. 40 (44), 2013 m. spalio 5–11d.
Anglų kalbos pamokos igudu.lt
Mokytoja iš didžiosios raidės.
Labas mokytoja esate visai nepasikeitus nuo to laiko kaip paskutini karta jus maciau. Labai noreciau susitikti Paul. Avizienis@gmail com Buciau zinojes kad gyvenimas privers kalbeti angliskai daugiau nei lietuviskai buciau I jusu pamokas ziurejes ne pro pirstus ir buciau isvenges sokiu ratelio