18.
Rytei tarsi kas užblokavo atmintį, tik miegant vėl iškildavo į paviršių baimė, siaubas, o kai pabusdavo, stengėsi prisiminti, kas jai atsitiko, bet niekaip nepajėgė. Prieš akis šmėkšojo tik veidas su randu, miškas ir tamsa. O sapnuose vis bėgo, atsimušinėjo tamsoje į medžius, kažkas vis spaudė jai gerklę, tarsi smaugdamas, prisiminimai byrėjo tarsi trupiniai, kurių niekaip negalėjo surinkti į saują. Pramerkusi akis greta išvysdavo kurią nors iš pusseserių, Ancę arba Šarūną, silpnai šyptelėjusi vėl užsimerkdavo ir panirdavo į savo košmarus. Girdėjo aplinkui besisukinėjančių žmonių balsus, bet kalbėti nenorėjo ir nepajėgė, skaudėjo gerklę, be to, ir mintys per daug pynėsi. Buvo abejinga viskam, nežinojo, ar valgė, ir kalbėjo tarsi ne apie ją, o apie kažkokią kitą pažįstamą merginą. Dar aplankė tardytojas, bet ji nenorėjo atsimerkti, nenorėjo su niekuo kalbėti. Matė save iš šalies, niekaip nesusitapatindama su ta lovoje gulinčia būtybe. Skaudėjo visą kūną, bet dar labiau skaudėjo kažkur viduje, tiesiog gėlė ir niekaip pati nesuvokė dėl ko.
Tik po poros savaičių Rytė pradėjo suvokti aplinką, bet vis tiek nenorėjo su niekuo kalbėtis, tik kalbinama nedrąsiai visiems šypsojosi ir dairėsi, tarsi nieko nesuprasdama. Nudžiugusi Ancė paglostė merginai galvą.
– Na, pagaliau, o tai kaip kokia dvaselė, – nubraukė ašarą. – Iš pradžių atrodė viskas gerai, paskui ėmei ir išsijungei. Išgąsdinai mus. Gal ko nors nori, sakyk, gal valgyti ar gerti…
Rytė vis kratė galvą, žiūrėdama į susirūpinusią Ancę. Stengėsi kažką pasakyti, bet liežuvis tiesiog neklausė, tai tik murmėjo kažką nesuprantamo ir šypsojosi.
– Sublogai, vargšele, visai permatoma pasidarei. Nieko baisaus, tuoj atpenėsim, – Ancė stengėsi nerūpestingai šypsotis, nors balsas drebėjo.
Apsidžiaugė ir į palatą įėjęs gydytojas:
– Šaunuolė mergaitė, viskas bus gerai, dabar jau sveikti pradėsi, tik daugiau valgyk, nes likai kaip skiedrelė.
„Ko jie visi kaip užsukti vis tą patį kartoja – viskas bus gerai, lyg jau čia labai blogai būtų“, – šovė mintis į galvą.
Džiūvo burna. „Gerti“, – sušnabždėjo per jėgą.
– Matai, ir kalbėti pradėjai, o galvojom, kad nebyle pasidarei, – tarškėjo Ancė, pridėdama prie Rytės lūpų stiklinę. Ši apsidžiaugė pajutusi, kad ryti tapo daug lengviau, gerklės taip nebeskaudėjo. Bandė atsisėsti, bet nebuvo jėgų. Ancė pagriebusi pasodino, apramstė pagalvėmis, vis be sustojimo kalbėdama šypsojosi, tik akyse vis ašara suspindėdavo. Gydytojas patikrino pulsą, pažiūrėjo gerklę ir lengviau atsiduso:
– Jaunas organizmas, atsparus, kitas nuo tokių traumų seniai būtų į dausas iškeliavęs. Dabar kuo daugiau vitaminų ir poilsio. Kai pasveiks, būtų gerai į sanatoriją bent porai savaičių.
– Suorganizuosim, – numojo ranka Ancė, – kad tik pasveiktų greičiau.
– Dėl to „greičiau“ dar neaišku, – sumurmėjo gydytojas. – Kūnas sveiksta greitai, bet dvasia…
Rytė sveiko lėtai, net ir jaunas organizmas neatsispyrė depresijai. Nuo vaistų apsvaigusi Rytė abejingai žvelgė pro langą į rudenėjantį parką arba gulėjo įsmeigusi akis į vieną tašką be jokių minčių galvoje. Jei liepė valgyti – valgė, jei liepė gulėti – gulėjo, bet pati nieko nedarė, galėjo ištisas valandas gulėti nejudėdama. Niekas nebuvo svarbu – nei Šarūno rūpestis, nei gydytojų patarimai. „Ar aš gyva? – šaudavo į galvą mintis. – Gal taip jaučiasi, jei sugeba jausti, miręs žmogus? Gera nejausti nei skausmo, nei šalčio ar karščio, visiškai nieko.“
Gydantis gydytojas susirūpinęs palinguodavo galva ir vėl keitė vaistus. Atsiuntė psichiatrą, impozantišką storulį apvaliu kaip mėnulis veidu. Rytė įstengė net šyptelėti, vangiai atsakinėjo į jai užduodamus klausimus, nes tuojau pat pavargdavo.
– Reikia keisti aplinką, čia ji ilgai nepasveiks, – autoritetingai pareiškė jis Ancei. – Fiziškai jau atsigavo, tačiau reikia ją supurtyti, nuo tos ligoninės monotonijos jai nė kiek ne geriau. Būtų gerai į sanatoriją, bet kažkas turėtų kartu su ja važiuoti, nes dar ilgai bus reikalinga priežiūra. Taip kad pagalvokite. Ir kuo greičiau, nes tokia būsena prie gero nepriveda.
Dažnai trumpam užbėgdavo Šarūnas, vis skubėjo neturėdamas laiko. Rytei nesinorėjo ir su juo kalbėtis. Dažniausiai abudu patylėdavo, palaikydavo jis ją už rankų, paglostydavo ir vėl lėkdavo kažkur savais reikalais. Palatoje gulėjo viena ir tuo džiaugėsi, nes nenorėjo jokio bendravimo. Pradėjusi vaikščioti, iš pradžių ėjo ramstydamasi į sienas, o vieną dieną išėjo į lauką ir be jėgų susmuko ant suolelio, atkišdama veidą rudens saulei. Pamažu į veidą grįžo gyvybė, retkarčiais persimesdavo vienu kitu žodžiu su lankytojais, bet dažniausiai šalinosi žmonių, tūnodavo susigūžusi ant suolelio. Jautėsi tuščia kaip apverstas indas ir sunkiai dėstė mintis, besistengdama sugalvoti, kodėl ji čia. Tos įvykių nuotrupos veikiau ne gąsdino, o kėlė susidomėjimą. Suprato, kad jai nutiko kažkas baisaus, bet niekaip nesuvokė kas. Girdėjo besišnabždančias seseles, suprato, kad kalba apie ją, bet viskas tarsi slydo pro šalį, jos nelietė.
– Rytoj tave išleis, – apsidžiaugė prisėdęs prie jos lauke ant suolelio Šarūnas. – Važiuosi su mano mama prie jūros, ir jai bus proga pailsėti, nes visą gyvenimą tik bėgo, triūsė, ilsėtis nebuvo laiko. Aš nuvešiu, tik gaila, kad likti su jumis negalėsiu, o taip norėtųsi.
– Į Palangą nenoriu, – tyliai paprieštaravo Rytė.
– Ne į Palangą važiuosit. Karklėje mano draugo tėvai turi sodybėlę, dabar jie išvykę, tai ir leido jums abiem pailsėti. Ten gera, žmonių mažai, tuo labiau šituo metų laiku.
Kitą dieną Šarūnas paėmė Rytę iš ligoninės ir nusivežė namo. Važiuodama dairėsi, lyg pirmą kartą matydama namus, žmones. Namuose apspito pusseserės, čiauškėdamos tempė prie stalo, vaišino, tik Rytei nesinorėjo nieko. Prigulusi šiek tiek numigo, o kai atsikėlė, lagaminas buvo ir be jos sukrautas, beliko abiem sėsti į automobilį ir patraukti prie jūros.
Ancė niūniavo kažkokias daineles, baksnojo Rytę, rodydama tai praskrendantį paukštį, tai kokį medį, džiaugėsi kaip vaikas kelione, nes niekada savo gyvenime neatrado laiko nei kelionėms, nei kokioms pramogoms. Rytė tylėdama godžiai į save traukė gaivų rudens miško kvapą, dairėsi į gandrus, išdidžiai žingniuojančius po ražienas.
– Ryte, galiu tavęs paklausti? – atsargiai į ją pasisuko Ancė. Rytei linktelėjus galva, užsikirsdama tęsė: – Ar prisimeni ką nors iš to, na, žinai, kas tau atsitiko?
– Mažai, – ramiai atsakė Rytė.
– Gal tau papasakoti? – spyrėsi Ancė.
Rytė papurtė galvą.
– Mama, atstok nuo jos, – piktai pertraukė Šarūnas. – Gydytojas sakė, kad ateis laikas, ir pati prisimins. Nelįsk su savo klausinėjimais. Manau, kad niekas nenorėtų to prisiminti.
Į pajūrio sodybą atvažiavo jau sutemus.
– Noriu prie jūros, – ilgesingai pareiškė Rytė.
– Ką tu, vaikeli, jau tamsu ir, be to, pavalgyti reikia, juk beveik nieko neužkrimtai, – nusigando Ancė.
– Tu, mama, padaryk ką nors užkąsti, pasitvarkyk, o mes su Ryte nubėgsim prie jūros, – pertraukė Šarūnas. – Juk čia visai arti.
– Visai vaikai išprotėjo, – pyko Ancė. – Suprantu, Rytė dar ligonis, bet tu jau suaugęs drimba ir proto neturi. Tik nesimaudykite! – šaukė jiems iš paskos.
Jūra ošė čia pat, už nedidelio pušynėlio. Rytė net aiktelėjo, kai tamsoje sublizgėjo pilkas vanduo. Nedidelės bangelės tingiai plakėsi į krantą, tamsoje švytėdamos putų kepurėmis.
– Kaip norėčiau išsimaudyti, – ilgesingai sušnabždėjo Rytė.
– Net nesvajok, – subarė Šarūnas. – Rytoj maudysimės, o dabar gali pabraidyti ir užteks, – ir pats, pasiraitojęs kelnes, įsibrido į vandenį.
– Ko jūs mane saugojate, tarsi būčiau stiklinė, – suirzo Rytė.
– Tu ir esi iš stiklo, tik sudužusio, ir reikia visus gabalėlius teisingai sudėstyti – kaip dėlionę. Pati žinai, kad tai iš karto išeina, – rimtai pasakė Šarūnas.
– Iš tikrųjų ir jaučiuosi tarsi būčiau iš atskirų gabalų. Kodėl aš nieko neatsimenu, tik nuotrupas, kodėl man niekas nieko nepasakoja, saugoja, lyg būčiau idiotė, kuriai galvoje pasimaišę? – pravirko susmukusi ant smėlio Rytė.
Pravirkusi pirmą kartą po savo nelaimės, ji įsikūkčiojo visa net drebėdama. Šarūnas apkabinęs ją sūpavo tarsi mažą vaiką, nežinodamas, kaip nuraminti. O Rytė vis verkė, jausdama, kaip su ašaromis iš jos teka sielvartas, apatija, skausmas, bet nusigando pajutusi, kad kartu grįžta ir prisiminimai.
– Aš bijau, – šnibždėjo įsikniaubusi Šarūnui į krūtinę. – Bijau prisiminti…
– Tu negalvok, nereikia. Ateis laikas, tada viską susidėliosi, o dabar tik pažiūrėk – mėnulis teka ir jūra kokia graži. Eime namo, tau būtinai reikia pavalgyti, nes dar vėjas nuneš kaip kokį pūkelį.
Namuose Ancė klausiamai pažvelgė į sūnų, pamačiusi apsiverkusią Rytę, bet Šarūnas tik papurtė galvą.
– Naktys jau vėsios, paklojau, Rytele, tau verandoje, nesušalsi, nes pridėjau patalų, o tu, Šarūnai, lipk į mansardą, aš čia, greta Rytės, kambaryje liksiu, – visus surikiavo Ancė.
Pirmą kartą Rytė miegojo iki ryto, nekankinama košmarų.
Zita DZIDOLIKIENĖ
Nr. 18 (22), 2013 m. gegužės 4–10 d.