Sakoma, jog norint labai greitai susidaryti bendrą įspūdį apie žmogų, pakanka pasidomėti jo pomėgiais bei mėgstama veikla. To užtenka, kad žinotum, su kuo turi reikalą.
Marijampoliečio Gintaro LEONO pomėgis jį taip pat puikiai charakterizuoja. Vyras kolekcionuoja… uniformas! Taip, taip, uniformas – jums nepasigirdo! Nors ši kolekcionavimo aistra Gintaro gyvenime reiškiasi vos dveji metai, jau sukaupta solidi kolekcija ne tik uniformų, jų atributų (uniforminės kepurės, antpečiai…), bet ir apdovanojimų: medalių, ordinų. Kita vertus, šis pomėgis puikiausiai atitinka kolekcionieriaus natūrą, atsiskleidusią nuo pat mažumės: gyventi visiškoje savidisciplinoje, kiekvieną dieną turėti griežtą, bet patogų režimą.
Dėmesys istorijai ir armijai – nuo pat mažens
Besimokydamas mokykloje, labai domėjosi istorija, netgi dalyvaudavo šios srities olimpiadose, organizuojamose moksleiviams. Buvusią 7-ąją miesto profesinę technikos mokyklą baigė su pagyrimu – tai atvėrė galimybes siekti aukštojo mokslo. Gintaras tapo tuometinio Kauno KPI studentu, bet labai trumpam. Iškart po įstojimo – tarnyba armijoje, o po jos mokytis jau nesinorėjo – reikėjo dirbti. Įsidarbino tuometinėje miesto automatų gamykloje programinių staklių operatoriumi, tačiau poreikis domėtis istorija, ypač XX a. kataklizmais, išliko.
Gintaras – vienas iš tų nedaugelio žmonių, kurie tarnybą sovietų armijoje prisimena su tikru džiaugsmu ir pakilimu. Netgi būdamas berniūkštis jis apie tarnybą armijoje svajote svajojo, o kai jau ten pateko (tarnavo tuometinėje Vokietijos demokratinėje respublikoje, Drezdeno mieste), iš savęs išspaudė viską, kas tik buvo įmanoma – grįžo turėdamas viršilos laipsnį, patį aukščiausią, kokį tik galėjo suteikti kareiviui tuometinė armija.
Armijoje buvo žvalgas. Nors viskas ten labai patiko, atsisakė pasinerti į jam siūlomą karinę karjerą.
Uniformų kolekcija – duoklė savo gyvenimo aistroms
Prieš dvejus metus sodo kaimynas Gintarui padovanojo uniforminę karininko kepurę, o žmona aukcione nupirko jam 5 medalius. Tai ir buvo uniformų kolekcionavimo aistros pradžia. Tuomet net nežinojo, kaip per šį pomėgį susijungs visos jo gyvenimo aistros: aistra istorijai (ypač domina II pasaulinio karo peripetijos), nostalgija armijai ir meilė disciplinai, kuri yra jo gyvenimo variklis.
Nepajuto, kaip ėmė lankytis aukcionuose, specializuotuose turguose su vieninteliu tikslu – išeiti iš ten su eksponatu savo muziejui (taip Gintaras vadina priestatą sodo valdoje, kur laikoma jo kolekcija), taip pat į šią maniją spėjo „įkinkyti“ ir gan platų savo draugų, bičiulių ratą. Aktyvios uniformų bei jų atributų paieškos pastangos dabar jau akivaizdžios.
Gintaras jau sukaupęs vien kepurių per 140, uniformų – per 40, o apdovanojimų (medalių, ordinų) – apie 80. Kolekcijoje daugiausia yra karinių uniformų, kalbančių apie šių laikų Lietuvos, Sovietų Sąjungos kariškius, III reicho atstovus. Kolekcionieriaus pasididžiavimas – vadinamoji „gimnastiorka“, 1960 m. uniforma. Tiesa, yra vienas kitas eksponatas ir labiau „importinis“:, pvz., lenkiška pilotė, prancūziškas šalmas… Vis tik, kaip pabrėžia, kolekcionierius, šiuo metu jo dėmesys trijų šalių – Lietuvos, Rusijos ir Vokietijos – uniformoms (ir net nebūtinai karinės). „Norėtųsi autentiškos III reicho tankisto uniformos, visų Lietuvos institucijų, dėvinčių uniformas, uniformų…“ – svajoja Gintaras ir čia pat prieštarauja sau: ne, tai ne svajonės, o planai, kurie tikrai anksčiau ar vėliau bus išpildyti. Artimiausiuose planuose – kolekciją perkelti į erdvesnę patalpą, kad jau sukauptus daiktus būtų galima išdėstyti erdviau, patogiau (prie uniformų labai tinka ir kita jo sukaupta kolekcija – II pasaulinio karo palikimas, tai daiktai iš būtent to meto).
Kad gyvenime būtų kuo mažiau chaoso!
Disciplina Gintarui – viskas. Žmogus laikosi griežtos dienotvarkės, o visas jo laikas suplanuotas tiesiog valandomis. Į Gintaro dienotvarkę įeina ir nuolatinės treniruotės sporto klube. Į kultūrizmą jis paniro dar besimokydamas septintoje klasėje (prisimena: apie šiuolaikines sporto sales net svajoti negalėjo, treniruodavosi rūsiuose su savo pagamintais treniruokliais, kurie dabar tik šypseną sukeltų). Ir taip paniro, kad net neketina iš ten išnirti!
Tvarka, disciplina, rėmai – kam visa ta? „Kad būtų kuo mažiau chaoso“, – lakoniškai atsako Gintaras, pridurdamas, jog save stato į rėmus jau vien dėl to, kad tokiu būdu tampi labai savarankiškas.
Autorės nuotraukos.
