Pažįstu tokią mamytę Džordžitą (jeigu būčiau moteris, irgi norėčiau tokio vardo), kuri prieš kurį laiką man porino apie tai, kaip jie sveikai maitina savo dukrą: „Jokių saldumynų ir jokio nesveiko maisto! Mūsų šeimoje su šiais dalykais labai griežtai!“. Atvirai pasakius, man visai nesvarbu, kaip jūs maitinate savo vaikus ir patys maitinatės, tai – šventai asmeninis jūsų reikalas. Ši istorija būtų taip ir neatgulusi į šį rašinį, jeigu nebūtų įvykęs dar vienas savaitės senumo susitikimas.
Vaikštinėjau gražų ir šiltą penktadienio vakarą Poezijos parke, ant tako, besidalindamas kažkieno numesta spurgsa su pabarstukais, dėl kurios pešėsi penki kirai, o šalia manęs ramiai tipeno kilmingas mano mylimukas – dvorterjerų kilmės šuo Poteris. Poteris nėra šios istorijos dalyvis, jis – tik lyrinis nukrypimas, mano širdžiai maloni smulkmena ir gyvenimo džiaugsmas, ne vienintelis, bet vienas iš didžiausių. Prie parko vaikų džiaugsmo – velniškai gardžių saldumynų, kavos ir kitų reikalų kiosko – būriavosi krūva mamyčių, tėvelių ir jų pyplių. „Kaip gražu!“, – pagalvojau, o Poteris pritardamas tris kartus sukiauksėjo.
Besukant septintą ar dvyliktą ratą (dabar jau gerai neprisimenu), išvydau link mūsų artėjančią sveikos mitybos gigantę Džordžitą bei jos dukrą Penelopę. Poteris staiga sustingo, jo uodega ištįso kaip styga ir atsistojo į žemei statmeną poziciją. Dar niekada nesu to matęs, visada jo uodega būna elegantiškai susukta į riestainį. Penelopė atrodė tokia laiminga: kairėje rankoje laikė didžiausią ir saldžiausią vaflį ant pagaliuko, ant kurio buvo sukrauta visi įmanomi pagardai ir pabarstai, kurių parko kioske buvo galima užsisakyti, o dešinėje – litras paties saldžiausio rožinės spalvos rojaus skonio šerbeto. Jeigu būčiau turėjęs uodegą, ji būtų pasidariusi lygiai tokia pati kaip ir Poterio. „Aš jau surinkau visą naująją McDonald‘s žaisliukų kolekciją!“ – besispjaudydama iš malonumo šerbetu, man pasigyrė Penelopė.
Tikėkite netikėkite, bet ši istorija tikra, taip, gal ir yra keletas netikslumų, tiksliai neprisimenu, ar tikrai ant tako buvo penki, o ne keturi kirai ir ar šerbetas tikrai buvo rožinės, o ne oranžinės spalvos. Tai smulkmenos, svarbiausia šios istorijos esmė – veidmainystė. Veidmainė! Mamytė Džodžita yra viena iš daugelio, nes veidmainystė mūsų visuomenėje yra net labai įprastas dalykas. O ar tu esi veidmainis?