Grupė kraštovaizdžio specialistų, susibūrusių į Kraštovaizdžio ir želdinių ekspertų grupę, 2020 m. pabaigoje išleido du leidinius: mokslinių darbų leidinį ,,Kraštovaizdžio architektūra – teorijos ir praktikos aspektai“ ir mokslinių, publicistinių ir meninių tekstų leidinį, himną ąžuolui, maumedžiui ir medžiams ,,Medis Lietuvos kraštovaizdyje“.
Mokslo darbų leidinys skirtas Lietuvos atkurtos nepriklausomybės 30-čiui, LKAS veiklos 25-mečio sukakčiai, lietuvių ir latvių kraštovaizdžio architekto Alfonso Kiškio 110-osioms gimimo metinėms, garsaus prancūzų kraštovaizdžio architekto, kūrusio ir Lietuvoje, Eduardo F. Andre (1840-1911) 180-osioms gimimo metinėms ir kraštovaizdžio architektūros bakalauro studijų programos Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) pradžiai pažymėti.
Abiejuose leidiniuose publikuojami ir vilkaviškiečių Arboristų asociacijos prezidento Renaldo Žilinsko ir žurnalistės, etnologijos ir arboristikos entuziastės Kristinos Žalnierukynaitės rašiniai.
Leidinėlyje ,,Medis Lietuvos kraštovaizdyje“ per mokslinius, publicistinius ir meninius tekstus pasakojama apie Lietuvos medžius, jų priežiūrą ir gydymą. Šios knygelės autoriai ir leidėjai pasiryžo smalsiam skaitytojui pateikti mokslinių ir meninių pasakojimų apie medžius, norėdami padėti pažinti mus supantį sumedėjusios augalijos pasaulį ir suvokti jo reikšmę.
Odė maumedžiui
Medžių gydytojas arboristas Renaldas Žilinskas skyrė dėmesį maumedžiui ir ąžuolui. Tyrinėdamas istorinius šaltinius, rašinio autorius aprašo maumedžio paplitimą, jo rūšis ir priežiūrą. Lietuvoje maumedžiai minimi jau nuo XIV-XVI amžiaus, ypač paplitę parkuose prie dvarų. Iš jų medienos net dvarų rūmai statyti (XVIII a. Švėkšnos dvaras).
Remiantis žemėlapiais 1911 m. lenkinių (paplitusių Lenkijoje) maumedžių riba XIV-XVI amžiuje ėjo iš vakarų į rytus palei Nemuną iki Kauno. Dzūkijoje ir Suvalkijoje augę maumedžiai buvo veik visai išnaikinti. Lenkų keliautojas po Suvalkiją ir ją aprašęs A. Polujanskis (1854 m.) maumedžius dar matė nedidelėmis giraitėmis Užnemunėje, kur jie augo nedidelėmis giraitėmis Kalvarijos, Marijampolės apskrityse apie Prienus, Vištytį.
Maumedžiams nykstant, XIX a. pradžioje Lietuvoje buvo pradėta juos įveisti. Renaldas Žilinskas rašo: ,,1841 m. iš Lenkijos Švento kryžiaus kalnų regiono buvo įvežtos sėklos ir apie 1849 m. iš ten gautų sėklų ir išaugintų sodinukų buvo įvestas Degsnės maumedynas. Iš Lenkijos maumedžių sėklos retkarčiais buvo atvežamos iki 1953 m. į Marijampolę, Seirijus, Griškabūdį, Kidulius, Buktą, Šlienavą, Pilviškius.“
Degsnės maumedyne auga ir aukščiausias maumedis ir medis Lietuvoje, ir, galbūt aukščiausias šio varieteto maumedis Europoje. Maumedžio aukštis 49 m., kamieno aukštis iki žalių šakų – 29 m. kamieno skersmuo – 1,3 aukštyje – 59 cm. Medžio amžius apie 170 metų.
Lietuvoje išskirtinį maumedyną galima buvo rasti senosiose Anykščių kapinėse (dabar daugiafunkcinio menų centro skveras) Vilniaus gatvėje. Želdyne auga 5 europiniai ir 3 sibiriniai maumedžiai. Manoma, kad šių medžių pasodinimas kapinės yra susijęs su Burbiškio dvaro grafų Venclavovičių kapaviete – koplyčia ir parko įveisimu arba jaunųjų Venclavovičių tremtimi į Sibirą po 1863 m. sukilimo.
Iš saugomų maumedžių Užnemunėje, garsiausi auga Degsnės miške (Prienų raj.) ir Kybartuose augantis Dabulevičių maumedis. Pastarojo kamieno skersmuo – 70 cm, aukštis – 14 metrų. Apie šį arboristas Renaldas Žilinskas apie Dabulevičių maumedžio tvarkybą rašo: ,,Šio medžio išvaizda išskirtinė. Kodėl taip nusviro išsiraitė šis Daugėlaičių kaimo prie Kybartų šimtametis maumedis, niekas negali pasakyti. Nuo 2016 metų maumedis paskelbtas saugojamu gamtos objektu, imtasi jo tvarkymo ir globos darbų“.
Paežerių dvaro parko ąžuolo globa
Paežerių dvaro parko ąžuolas tapęs Vilkaviškio rajono vizitine kortele ir dvaro puošmena. Labai raiški medžio lajos skeletinė struktūra. Centrinis kamienas 5 metrų aukštyje buvo seniai išlūžęs, jo vietoje susiformavusi drevė buvo užpildyta betonu. Neliko ryškios viršūnės, išaugo šoninės šakos lygiagrečiai su centriniu kamienu. Išlūžo ir šoninė šaka. Iš lūžusių galingų šakų parke medžio drožėjai sukomponavo pagal dvaro legendas išraiškingas skulptūras. Iki medžio tvarkybos darbų, ąžuolo kamienas buvo dvejose vietose suveržtas keturiais metaliniais lankais, sujungtais plienine viela su srieginiu veržimu. Lankai uždėti seniai, vietomis viela buvo įaugusi į medžio audinius.
Siekiant išsaugoti ąžuolą nuo sugriuvimo, pažemintas medžio aukštis. Gerinant ąžuolo augavietę, medžio prižiūrėtojams Renaldas Žilinskas pataria – nerinkti nukritusių smulkių šakelių polajo, o visus lapus kaip tik sugrėbti į ąžuolo poląjį ir palikti kaip natūralų mulčą. Šis būdas – pats natūraliausias ir pigiausias sprendinys, kuris pasak rašinio ir medžio gydytojo R. Žilinsko, pagerins ąžuolo polajo dirvos būklę ir stiprins medžio gyvybingumą.
Nors buvo numatyta ąžuolo polajį aptverti tvorele, Kultūros paveldo departamentas Marijampolės skyriaus pareigūnai tam nepritarė. Tvorelės buvo atsisakyta.
Gal todėl lankydamiesi dvaro parke vasarą, nesistebėkite ,,tariama netvarka“ po ąžuolu. Taip saugomas šimtametis senolis semiasi jėgų stiprindamas kamieną ir lajos šakas.
